Po 18 metų darbo Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų skyriuje jį palieka vyr. specialistė Irena Daubarienė. Nuo balandžio 1 dienos ji pradeda eiti Telšių lopšelio-darželio „Berželis“ direktorės pareigas.
Per beveik du dešimtmečius darbo Savivaldybėje I. Daubarienė teigia pažinusi daug puikių žmonių, su kuriais nuveikė prasmingų darbų, įgyvendino atsakingų projektų ir didelių iššūkių.
Į klausimą, kodėl traukiasi iš šių pareigų, moteris atsako: „Tiesiog atėjo laikas.“
Aurelija SERVIENĖ
– Bemaž du dešimtmečius išdirbote Savivaldybės administracijoje. Kodėl keičiate darbą?
– Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, vėliau Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų skyriuje išdirbau 18 metų. Kai pradėjau šią prasmingą tarnystę, man buvo 25-eri. Iki šiol stebina ypatingos pagarbos vertas anuomet į komandą mane pakvietusio vedėjo Antano Pilipavičiaus besąlygiškas pasitikėjimas ne tik jaunu mano amžiumi, bet ir kompetencija. Per tuos visus 18 metų būta visko: ir svarbių darbų, ir atsakingų projektų, ir didelių iššūkių. O šiandien į Jūsų klausimą ,,kodėl“ galiu atsakyti, jog per pastarąjį laiką užgimė vidinis suvokimas: ,,Tiesiog atėjo laikas…“
– Kokie darbai Jums labiausiai džiugina širdį? O gal yra tokių, kurių dar nespėjote įgyvendinti?
– Teko dirbti daug įvairių darbų, tačiau didžiausia vertybė man buvo ir tebėra per šį tarnystės laiką sutikti žmonės ir galimybė sykiu nuveikti daug prasmingo: kartu su Telšių rajono savivaldybės kultūros centro režisiere Alina Mišeikyte išplėtojome idėją tarpmokyklinio LIK‘o ,,Galvok, kurk, juokis“, kuris ne tik akivaizdžiai laisvino mokinių kūrybiškumą, telkė mokyklų bendruomenes ieškoti savitų nepakartojamų įvaizdžių, bet ir kone dešimtmetį buvo patrauklesnis už populiariausius to meto serialus. Daug kūrybinių projektų, skirtų rajono mokiniams, mokytojams, teko inicijuoti bendradarbiaujant su UAB ,,Telšių vandenys“, VĮ Telšių miškų urėdija, Telšių Žemaitės dramos teatru, Žemaičių muziejumi ,,Alka“, Telšių rajono savivaldybės kultūros centro Karolinos Praniauskaitės viešąja biblioteka, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriumi, Telšių švietimo centru, anksčiau veikusia Telšių parodų sale bei kt.
Man visuomet svarbus rodėsi pačių mokinių kūrybinis bendradarbiavimas, tad vienu metu buvome įkūrę Prizų fondą, kuriam savo darbelius dovanojo mokiniai dailininkai, meistrai, mainais gaudami medžiagų kūrybos tąsai, o jų darbais apdovanodavome skaitovus, dainorėlius, šokėjus, sportininkus… Tęsdami šį prasmingą kūrybinių energijų apsikeitimą ne kartą laureatų padėkos raštams naudodavome mokinių dailininkų piešinius, o Telšių dailės mokykla ne tik aktyviai pradėjo rengti ekspozicijas įvairiose miesto erdvėse, bet jau kelintą ,,Dainų dainelės“ sezoną žaismingais mokinių darbais džiugina jaunuosius dainorėlius.
– Ne kartą teko dirbti įvairiose iniciatyvinėse grupėse, susijusiose su Telšių miesto kultūros reikalais?
– Šiame kontekste iš naujo atradau ir pamilau savo gimtąjį miestą, jo istoriją, ženklus ir jų prasmes… Dažnai akcentuodavau, kad Telšiai susikūrė ant pamatinių – šeimos vertybių (milžinas Džiugas legendoje gedi savo žmonos Austelės), taip besikalbant su buvusia, Telšiams daug širdies atidavusia režisiere Giedre Kavaliauskaite išsiplėtojo Džiugo šeimos idėja, kuri taip prasmingai prigijo Žemaitijos sostinės šventėse. Man buvo patikėta kurti telšiškių, pasitinkančių Telšių vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 555-ąsias ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 15-ąsias metines, kreipimąsi į ateinančias miestiečių kartas, kuris 2005 m. kovo 11 d. įdėtas į kapsulę po Laisvės kovotojams skirtu paminklu Nepriklausomybės aikštėje, taip pat 2013 m. Telšių rajono dainų šventės ,,Žemaitija – garsių Žemaičių žemė“ scenarijaus, Žemaičių Krikšto 600 metų Jubiliejaus ąžuolų giraitės tekstus. Tokius darbus visuomet lydi ir didelė atsakomybė, ir didžiulis džiaugsmas.
Tikiu, kad kūrybiniai sumanymai kartu su žmogumi gyvena tol, kol jis gyvas, tad jų, be jokios abejonės, dar turiu.
– Keisdamas darbą žmogus paprastai dėlioja pliusus ir minusus. Gal įvardintumėte buvusio darbo pliusus ir minusus bei ko tikitės iš naujų pareigų?
– Pagrindinis mano darbas priklausė švietimui. Didžiausią laiko, jėgų ir išminties dalį teko skirti Neformaliajam vaikų švietimui, jo sistemos kūrimui, šiai sričiai atiteko ir mano magistrinis darbas: ,,Neformaliojo vaikų švietimo politikos įgyvendinimas: Telšių rajono savivaldybės atvejis“, didžiulei mano nuostabai, 2011 m. pripažintas geriausiu jaunimo srities baigiamuoju darbu Lietuvoje. Daug metų kuravau vaikų socializacijos reikalus, gabių vaikų ugdymą. Daug gražių idėjų pavyko įgyvendinti su kuruojamų dalykų: lietuvių kalbos, tikybos, etikos, dailės, muzikos, teatro, šokio, ankstesniais metais ir technologijų mokytojais, o pastaraisiais metais – bibliotekininkais bei pagalbos mokiniui specialistais. Galėčiau dar be galo daug gražių dalykų minėti… Apibendrindama galiu drąsiai pripažinti, kad dirbau labai prasmingą, įdomų, svarbų darbą, nuolat surasdama daug bendraminčių, ypatingo talento, kūrybos, atsakomybės talkininkų: mokytojų, mokinių, kolegų… Ir šie pozityvūs dalykai daugsyk pranoksta bet kokius sunkumus, kurių esama kiekviename darbe, kitokiu atveju tai jau nebebūtų darbas…
Manau, kad labai prasminga į tą patį objektą, šiuo atveju – švietimą, pažvelgti iš skirtingų pusių: 8 metus dirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, 18 metų – vyriausiąja specialiste, tad dar liko neaprėptas švietimo vadovo žvilgsnis. Logiškai žiūrint, gali atrodyti keista, kad išeinu dirbti į lopšelį-darželį, tačiau tikiu, kad mažų darbų ar sričių nebūna, o ikimokyklinis laikas – ypač svarbus ne tik kiekvieno vaiko, bet ir kiekvienos šeimos gyvenime. Tikiuosi, kad susitikusios mano ir patyrusios darbuotojų komandos patirtys augančių vaikų ir jų šeimų laiką padarys dar prasmingesnį.
– Esate mero visuomeninių patarėjų komandoje, dirbate Šeimos centre, kuriate, rašote. Kuo visos šios veiklos Jus turtina, o gal priešingai – išnaudoja energijos?
– Pritariu nuomonei, kad žmogus sukurtas gyventi ne vienas ir ne tik sau. To mane mokė ir didieji mano Mokytojai. Manau, kad iš prigimties esu komandos žmogus ir jei galiu kuo pasidalinti, su džiaugsmu tai darau. Laikausi nuostatos, kad tai, ką gali geriausio, svarbu padaryti šiandien, nes rytoj to gali nebereikėti arba tai gali tapti tiesiog nebeaktualu. Be abejo, tiek kūrybai, tiek dalinimuisi patirtimi, tiek darbui komandoje reikalinga energija, tačiau tai teikia giluminį suvokimą, jog gyveni ne veltui…
tas jausmas kai žmogus pats sau nekrologa rašo
Ką jau ir bepridursi,išlaukė moteriškė šiltesnės vietelės ir visa pasaka apie išėjimą….