Irena Daubarienė: krantas – tai vieta, kur esi suprastas, pasiilgtas, laukiamas

Parašė:  2021-04-09

Šiandien, balandžio 9 dieną, Irena Daubarienė į Telšių „Kranto“ progimnaziją kaip šios ugdymo įstaigos direktorė atėjo šimtąjį kartą. Prieš tai ji aštuoniolika metų dirbo Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriuje, vieną kadenciją vadovavo Telšių lopšeliui-darželiui „Berželis“.
Su I. Daubariene kalbamės apie nuveiktus darbus, iššūkius, problemas ir ateities planus.
Aurelija SERVIENĖ
– Praėjo šimtas dienų, kai esate progimnazijos direktorė. Kaip apibūdintumėte šį laikotarpį?
– Sakyčiau, viena vertus, tai – natūralus susipažinimo su mokykla, bendruomene ir savotiškas ,,Kranto“ erdvės jaukinimosi laikotarpis. Kita vertus, visi šie pirmieji mėnesiai kartu ir iššūkio laikas, nes apskritai visas pastarųjų metų laikas yra neeilinis, kai kasdien tenka priimti naujus sprendimus ir organizuoti mokyklos veiklą tebesitęsiančio, o tiksliau – užsitęsusio, karantino sąlygomis, nuolat sekant vis besikeičiančius teisės aktus ir kaskart naujai juos įgyvendinant. Trumpai sakant, dar nė dienos neteko dirbti įprastu, kaip paprastai suprantame, mokyklos ritmu.
– Kodėl nusprendėte kandidatuoti į „Kranto“ progimnazijos direktoriaus pareigas?


– Kai prieš penketą metų, po aštuoniolikos metų tarnystės Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriuje, nutariau pabandyti išsilaikyti mokyklos vadovo kompetencijas, sėkmei aplankius, pradžioje galvojau tik apie mokyklą, nes man ji atrodė labiau artima, pažini. Tiesiog dėl to, kad lopšelio-darželio veikla man tuomet buvo pažįstama tik kaip trijų vaikų mamai. Dairiausi, tačiau konkursų į mokyklas tada nebuvo. Viduj nutariau pabandyti vieną vadovo kadenciją skirti ikimokykliniam ir priešmokykliniam ugdymui pažinti (ir tuo be galo džiaugiuosi, nes per vadovo darbą galėjau įsigilinti į pačių mažiausiųjų švietimo klientų, jų šeimų poreikius ir kartu kurti šiuolaikišką ikimokyklinio ugdymo įstaigą), o po to sukti ten, kur labiau pažįstamos sritys, tikslai, kompetencijos, tai yra į mokyklą.
„Kranto“ progimnaziją ir dalį šios įstaigos bendruomenės pažįstu jau nuo jos vidurinės, pagrindinės mokyklos laikų, ir visuomet, kai įvairiuose kontekstuose susitikdavau ar stebėdavau „Kranto“ žmones, man jie būdavo kažkuo savi, galbūt stiprios komandinės veiklos pristatymu, pozityvumo savo veikloje ieškojimu, mokinių savivaldos aktyvumu, o kai pastudijavau mokyklos strateginius, veiklos dokumentus, vidumi pajutau, kad savo požiūriu į augantį vaiką, jo ugdymą, mokytojų ir tėvų dialogą, visų bendruomenės narių telkimą(si), ugdymo aplinkos poreikių bei kitų kokybiškam švietimui reikalingų dedamųjų suvokimą galiu įnešti į „Kranto“ bendruomenę savo dalį ir kartu dalyvauti augančių asmenybių kūrimosi bei brandos procese.
Matyt, neatsitiktinai taip sutapo, kad baigiantis mano kaip vadovės kadencijai Telšių lopšelyje-darželyje „Berželis“ ir atsirado laisva Telšių „Kranto“ progimnazijos direktoriaus pareigybė, priminusi man apie prieš penketą metų su savimi sutartą vienos kadencijos ikimokyklinėje įstaigoje limitą.
– Kokie atsiminimai iš lopšelyje-darželyje „Berželis“ praleistų metų? Kokia tai patirtis?
– Kaip minėjau, į Telšių lopšelį-darželį „Berželis“ ėjau kaip į sritį, kurią mažai pažinojau, ėjau be jokių išankstinių nuostatų, pasiryžusi daug stebėti, klausytis, dirbti kartu su bendruomene tiek, kiek leidžia patirtis ir galimybės. Tai unikali – pirmoji vadybinė patirtis, kaip ir pirmoji meilė, labai brangi ir stipriai subrandinusi, leidusi susikurti savitą vadybos stilių. Iš viso Telšių lopšelio-darželio „Berželis“ vadovo pareigas ėjau labai simbolišką laiką – lygiai ketverius metus ir devynis mėnesius – tai yra tiek, kiek vienas vaikas nuo lopšelio iki priešmokyklinės grupės baigimo rengiasi mokyklai ir atsisveikina su darželiu.
Taigi „Berželyje“ kaip vadovė nuėjau vieno vaiko pasirengimo mokyklai kelią, kuriame su komanda, visa bendruomene pavyko tikrai daug nuveikti, tai rodo ir atsisveikinant bendruomenės suteiktas grįžtamasis ryšys, tačiau labiausiai širdis džiaugiasi dabar, kai ir nesant vadovo Telšių lopšelis-darželis „Berželis“ toliau labai kryptingai, sutelktai dirba, sudarydamas pagal esamas galimybes maksimaliai kokybiškas ugdymo sąlygas jį lankantiems vaikams.
– Ar jau spėjote artimiau susipažinti su progimnazijos mokytojais, mokiniais ir visa mokyklos bendruomene?

– Su dauguma progimnazijos mokytojų, taip pat su dalimi tėvų ne kartą buvau susitikusi per nuotolį, su mokiniais, šiuo metu jau besimokančiais mokykloje, laikantis saugių atstumų, teko ir matytis, ir pasikalbėti. Taip pat tenka epizodiškai matytis su mokykloje dirbančiais darbuotojais. Norėdama pasiekti mokyklos bendruomenės narius, pasitelkiu informacines technologijas, gana dažnai atskiras bendruomenės grupes aplankau informaciniais laiškais, kuriuose išsakytos mintys prasitęsia dialogais. Vienu metu visą bendruomenę kol kas pasiekia tik vadovo vaizdo ar kiti sveikinimai.
– Naują darbą pradėjote nelengvu – pandemijos – laikotarpiu. Kaip sekėsi imtis naujų darbų, kokie iššūkiai?
– Kadangi vadovo pareigas pandemijos laikotarpiu ėjau nuo pat jo pradžios – 2020-ųjų kovo – tik kitoje įstaigoje, kur beveik nuolat (vos su poros mėnesių pertrauka) teko organizuoti kontaktinį ugdymą, esminiai įstaigos saugumo užtikrinimo principai jau buvo aiškūs, tačiau nuolat besikeičiant teisės aktams kaskart kyla vis naujų reikalavimų, kuriuos būtina įgyvendinti. To visa komanda nuosekliai laikomės, siekdami pagal esamą situaciją, galiojančius teisės aktus kiek įmanoma kokybiškai atlikti visa, kas nuo mūsų priklauso. Jei paprasčiau, tai galiu pridėti tiek, kad vadovo darbas, realiai suvokiant pareigybėje numatytas funkcijas, jau yra iššūkis, o neapibrėžtos trukmės pandemijos laikas šį iššūkį pakelia mažiausiai kvadratu arba net kubu.
– Ką pastebėjote pradėjusi dirbti šioje mokykloje: kas džiugino, kas priešingai – nuliūdino? Kaip manote, kokia šios įstaigos stiprioji pusė, o kur reikėtų įdėti daugiau pastangų?
– Pirmiausia pastebėjau labai atsakingą, ypatingai mokykla gyvenančią administraciją, aktyvią darbuotojų, ypač mokytojų, pagalbos mokiniui specialistų komandą, kurioje daug rūpesčio šioje mokykloje besimokančiais mokiniais.
Džiugu, kad mokykloje daug dėmesio skiriama emociniam-socialiniam ugdymui, savivaldžiam mokymui(si) (mokymui mokytis, mokymuisi gyvenimui), mokinių projektinei veiklai, tiek gabiausiųjų, tiek ypatingosios pagalbos reikalingų mokinių ugdymui, džiugina aktyvi mokinių savivalda, taip pat, jau teko pastebėti, ir daug aktyvių tėvų.
Akivaizdu, kad mokykla lokaliai puikioje Žemaitijos sostinės vietoje ir nuo seno garsėja kaip kokybišką ugdymą teikianti rajono švietimo įstaiga. Žinoma, mokykloje neįmanoma nepastebėti stipriai koreguotinų tiek vidaus, tiek išorės aplinkų materialinio aprūpinimo, ūkinių dalykų, saugaus mokinių atvykimo į mokyklą klausimų, tačiau pokyčiams šiose srityse reikia ilgesnio laiko, nors pirmieji žingsniai tikslo link jau žengti.
– Kokius laikus šiandien išgyvena švietimas? Kokia Jūsų nuomonė, ar viskas juda tinkama linkme?
– Žvelgdama į šiandienos švietimą regiu labai daug pozityvių dalykų. Kai palyginu šiandienos mokyklą: tiek mokytojų, tiek mokinių darbo sąlygas bei galimybes, tai iš esmės skiriasi nuo tos mokyklos, kurioje pati mokiausi ar pradėjau savo pedagoginę praktiką. Šiandienos mokykloje jau realiai daug dėmesio skiriama emociniam-socialiniam ugdymui, ugdymo individualizavimui, diferencijavimui, patirtiniam ugdymui, projektinei veiklai, netgi STEAM ugdymui; mokytojams talkina mokytojo padėjėjai, mokiniams – pagalbos mokiniui specialistai, žinoma, ne visose įstaigose jų pakanka, tačiau situacija vis gerėja. Manau, šio pandemijos laikotarpio pozityvioji pusė ta, kad jos metu didelis dėmesys skirtas ir švietimui, sudarant galimybę mokykloms apsirūpinti reikiama IT įranga bei skaitmeninėmis priemonėmis. Per vienerius pandemijos metus ugdymo pokyčiai nuo kontaktinio iki nuotolinio tapo tokie, apie kokius prieš neseną laiką nė negalvojome.
Pastaruoju metu, nelaukdamas numatytų 2025 metų, stipriai pakilo ir Mokytojo bei Mokyklos prestižas. Iki karantino apie švietimą visi viską žinojo, o ypač ko ir kaip mokyti, o prasidėjus nuotoliniam ugdymui akivaizdžiai ėmė pozityviai keistis tėvų ir visuomenės nuomonė apie mokytojo darbo prasmę. Dauguma mokinių kaskart naujai atranda savo mokyklą ir jos ilgisi, tiesiog tokios, kokia ji yra. Žinoma, problemų švietime yra taip pat, kaip ir kiekvienoje kitoje srityje, tačiau manau, kad vietoj jų sureikšminimo kiekvienoje mokykloje svarbu daryti tai, ką galime geriausio, kad mokinių ugdymas būtų kiek įmanoma kokybiškas, o platesne apimtimi identifikuojamas, jau apibendrintas švietimo problemas sprendžia rajono ir šalies švietimo strategai, tiesa, vis dažniau su mumis, praktikais, bendradarbiaudami.

– Kokias asociacijas kaip literatūrinio žodžio meistrei kelia žodis „krantas“? Ar apie tai turėjote laiko pagalvoti? Gal tai stabilus uostas ilgam, gal tvirtas atspirties taškas kitam šuoliui? O gal dar kažkas?
– Išties prisipažinsiu, kad kiekviename, kiek kur teko dirbti, darbe ieškau pamatinės prasmės, tad savo pradžios „Kranto“ progimnazijoje laiku tikrai nemažai mąsčiau apie žodžio ,,krantas“, kiek žinau, kone visuotiniu sutarimu bendruomenės pasirinkto pagrindiniu mokyklos simboliu, prasmę.
Krantas – tai aiškumas, ribos (susitarimai, išgrynintos vertybės, požiūriai, sistemiškumas); tai, kas stabilu, sava, suprantama; tai vieta, kur esi suprastas, pasiilgtas, laukiamas; tai namai, kuriuose saugu ir iš kurių išeini gavęs pamatą, pagrindą. Labai svarbu, kad kiekvienam mokiniui šitas „krantas“ taptų stipriu pagrindu, vėliau leisiančiu sėkmingai naviguoti vis platesniuose vandenyse. Kalbant apie „Kranto“ pagrindinius simbolius svarbu paminėti ir obelį, kuri prieš dešimtmetį pasirinkta simboliu, paraleliu krantui. Ir obelis taip pat prasmingai siejasi su mokykliniu laiku: juk obelis – pažinimo medis, augęs net rojuje (mokykloje taip aktualu ir pažinimas, ir klydimas); tai pasaulio medžio simbolis; iš tautosakos aiškėja, kad obelis laikyta stebuklingų galių medžiu; baltų mitologijoje obelis – nemirtingumo medis, obuolys – saulės simbolis; įdomu tai, kad įprastas obels amžius panašus kaip ir žmogaus – 100 metų, o visos naminės obelys kilusios iš laukinės obels, simboliškai taip, kaip prisijaukinti tenka ir iš įvairiausių šeimų, vietovių į mokyklą atvykusius vaikus.
Apskritai man sekasi su švietimo įstaigomis, kurių simboliai – medžiai, o juos žemėje laiko stiprios šaknys (stiprus prasminis akcentas, tiesiogiai besisiejantis su vertybėmis, tradicijomis, savastimi): Telšių lopšelio-darželio „Berželis“ simbolis – beržas, o Telšių „Kranto“ progimnazijos – jau minėta obelis. Taigi vadybinio kelio ir laiko simboliai įdomiai susiję: per vieną penkerių metų vadovo kadenciją nejučia teko persikelti iš „Berželio“ į „Krantą“, iš Insulos kalvos papėdės prie Zakso kalvos, nuo beržo iki obels…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

Ar skiepysitės nuo COVID-19 ir kokią vakciną rinktumėtės, jeigu būtų galimybė?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2021 tzinios.lt