
Tą popietę Varnių apylinkės literatai susibūrė jaukioje miestelio bibliotekos pastogėje pasikalbėti apie Ievą Simonaitytę, ypatingą, be galo savitą jos kūrybą, talentą, spontaniškai prasikalusį ir suvešėjusį, atrodo, pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Organizavo šį susibūrimą mielos, svetingos bibliotekininkės Aurika Stupelienė ir Vida Krenciuvienė. Literatų būrelio „Lyra“ vadovė Gendvika Čiužienė pradėjo renginį pakviesdama visus pasidalyti savo įžvalgomis apie I. Simonaitytės asmenybę, didžiausią įspūdį palikusius jos kūrinių epizodus ar personažus.
Ievos Simonaitytės gyvenimą ir kūrybą trumpai apžvelgė Vlada Vengrienė. Nelengvas buvo šios nepaprastos moters gyvenimo kelias, daug sunkių ir skaudžių likimo išbandymų jai buvo skirta: skaudi nesantuokinio vaiko kūdikystė, nuo penkerių metų – sunki liga, dėl kurios negalėjo vaikščioti, daugybė operacijų, siuvėjos amatu pelnyta duona. 1921 metais iškeliavusi į Klaipėdą, baigusi mašinraščio ir stenografijos kursus, Ėvė metų metus spausdino rašomąja mašinėle įvairiose įstaigose ir redakcijose. Bet nuo pat paauglystės ji ieško vartų į prasmingesnę veiklą, be galo daug skaito, jaučia didžiulį norą galvoje besisukinėjančias mintis „padėti ant popieriaus“. Pradėjusi kurti eilėraščius, rašyti vaizdelius ir korespondencijas laikraščiams, ji imasi didesnių kūrinių. Ir štai lyg stebuklas – entuziastingas Liudo Giros atsiliepimas apie jos romano „Aukštujų Šimonių likimas“ rankraštį, patekusį jam į rankas, jo pranašystė: „Dėl Jūsų talento, Ievute miela, aš nė kiek neklystu <…>. Jūs, Ėva Simonaitytė, stojate vėl iškelti literatūroje Mažosios Lietuvos garbę <…>. Jums neabejotinai bus viena pirmųjų vietų mūsų literatūroje.“ 1935 metai, kai jos romanas buvo įvertintas pirmąja valstybine premija, – ryški riba I. Simonaitytės gyvenime. Jos gyvenimo prasme tampa kūryba, kurią visą ji paskiria kalbėjimui apie jos mylimą Mažąją Lietuvą.
Nepaprastu I. Simonaitytės charakterio tvirtumu, jos drąsa ir humaniškumu renginio dalyviai žavėjosi stebėdami S. Pilinkaus TV laidos „Daiktų istorijos“ įrašą, kurį demonstravo A. Stupelienė. G. Čiužienė labai įtaigiai skaitė ištraukas iš autobiografinės I. Simonaitytės knygos „…O buvo taip“, aptarė nepaprastai patrauklų autorės pasakojimo stilių, jos sugebėjimą perteikti mažos mergytės prabudimą gyvenimui, pirmą kartą suvokus: „Aš esu!“ Regina Sarcevičienė dalijosi mintimis apie rašytojos laiškus, žavėjosi jos sugebėjimu kreiptis į jaunimą, bendrauti su įvairios visuomeninės padėties asmenimis. Dalia Balsienė, remdamasi I. Simonaitytės autobiografija, žavėjosi klasikės sugebėjimu gražiai išreikšti mintis apie žodžio gyvybę, kūrimo procesą. Klausydamiesi rašytojos, skaičiusios tekstą, skirtą jos mylimam miestui Klaipėdai, balso įrašo, gėrėjomės tik jai ir jos kraštui būdinga tartimi, intonacijomis.
Malonu buvo prie bendro stalo, puikių bibliotekos šeimininkių sukurtoje jaukioje aplinkoje padiskutuoti apie gyvenimo prasmę, apie tai, ką gali žmogus, atkakliai siekiantis gero ne tik sau. Pakiliai, viltingai nuteikė ir D. Balsienė, perskaičiusi keletą nuotaikingų savos kūrybos eilėraščių.
Vlada VENGRIENĖ