Gy­ve­ni­mo bū­dą pa­kei­tu­si mo­te­ris: „Svar­biau­sia – ti­kė­ti sa­vi­mi ir keis­tis dėl sa­vęs“

Kar­tais ga­li at­ro­dy­ti, kad yra ko­ne neį­ma­no­ma iš­trūk­ti iš įpras­tos ru­ti­nos. Kai tam­pa sun­ku at­ras­ti lai­ko sau, sa­vo drau­gams ar po­mė­giams, gy­ve­ni­mo bū­do po­ky­čiai ati­de­da­mi dar vė­les­niam lai­kui, nes tai rei­ka­lau­ja dar dau­giau mo­ty­va­ci­jos ir ryž­to.

Vers­li­nin­kė Ug­nė Use­vi­čiū­tė da­li­ja­si sa­vo as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi – ji nu­me­tė 140 ki­log­ra­mų. Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kaip ir ko­dėl nu­spren­dė svei­kiau mai­tin­tis, dau­giau ju­dė­ti bei ko­kia da­bar yra jos ak­ty­vaus gy­ve­ni­mo bū­do ru­ti­na.

Gy­ve­ni­mas su­ko­si vien apie dar­bą

Pa­sak U. Use­vi­čiū­tės, ne­bu­vo jo­kios konk­re­čios prie­žas­ties, ko­dėl ji ga­liau­siai nu­spren­dė svei­kiau gy­ven­ti. „Aš ne­si­rgau jo­kio­mis li­go­mis, ne­jau­čiau spau­di­mo keis­tis iš ap­lin­kos. Tuo­met man at­ro­dė, kad gy­ve­nau „nor­ma­lų“ gy­ve­ni­mą – vis­kas su­ko­si ko­ne vien apie dar­bą, kon­cent­ra­vau­si į vers­lo sėk­mę, tu­rė­jau ma­žai pra­mo­gų ir as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo, ne­tu­rė­jau fi­zi­nio ak­ty­vu­mo, ne­si­rū­pi­nau sa­vi­mi ir tuo, ką ir ka­da val­gau, bu­vau per­var­gu­si“, – kal­bė­jo ji.

Ne­ti­kė­tai vie­ną die­ną jai šo­vė min­tis, kad rei­kia at­si­kra­ty­ti ant­svo­rio, to­dėl, ne­lauk­da­ma nau­jų me­tų, pir­ma­die­nio, pir­mos mė­ne­sio die­nos ar ki­to ry­to, nuo to pa­ties mo­men­to mo­te­ris pra­dė­jo vyk­dy­ti pla­ną, ku­rio es­mė – svei­kiau mai­tin­tis ir dau­giau ju­dė­ti: „Grį­žu­si na­mo iš­me­čiau vi­sus ne­svei­kus pro­duk­tus iš na­mų ir išė­jau pa­si­vaikš­čio­ti – taip vis­kas ir pra­si­dė­jo.“

Mais­to lėkš­tė ta­po spal­vin­ges­nė ir įvai­res­nė

U. Use­vi­čiū­tė pri­si­pa­ži­no, kad keis­da­ma sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą ji ne­su­si­dū­rė su sun­ku­mais, ka­dan­gi su­si­dė­lio­jo to­kį pla­ną, kad vi­sas pro­ce­sas bū­tų kaip šven­tė ir ji ne­jaus­tų dis­kom­for­to.

„Ne­si­lai­kiau jo­kių die­tų, ne­skai­čia­vau ka­lo­ri­jų, ne­svė­riau pro­duk­tų. Val­giau daug ir sten­giau­si, kad val­go­mas mais­tas bū­tų ska­nus ir gra­žiai pa­tiek­tas“, – sa­kė ji.

Mo­te­ris lai­kė­si šių pa­grin­di­nių tai­syk­lių: val­gė 4 kar­tus per die­ną vi­sa­da tuo pa­čiu lai­ku, at­si­sa­kė už­kan­džių, ne­var­to­jo pri­dė­ti­nio cuk­raus, ri­bo­jo rie­ba­lus ir mil­ti­nius pa­tie­ka­lus, val­gė tik sa­vo na­mie pa­si­ga­min­tą mais­tą ir par­duo­tu­vė­je pir­ko tik pro­duk­tus, o ne pa­ga­min­tus ga­mi­nius.

„Ma­no val­gio lėkš­tės vi­sa­da bu­vo di­de­lės, ku­pi­nos spal­vin­go ir kuo įvai­res­nio mais­to, kad gau­čiau pa­kan­ka­mai mais­ti­nių me­džia­gų. Jei vie­nu sa­ki­niu reik­tų pa­sa­ky­ti sa­vo sėk­mės for­mu­lę, at­sa­ky­čiau taip – rei­kia ne mė­są val­gy­ti su dar­žo­vė­mis, o dar­žo­ves su mė­sa“, – pa­žy­mė­jo ji.

Neg­rau­žė sa­vęs dėl silp­nu­mo aki­mir­kų

Kar­di­na­liai gy­ve­ni­mo bū­dą pa­kei­tu­sios mo­ters tei­gi­mu, svar­biau­sia ti­kė­ti tuo, ką da­rai, – ši tai­syk­lė bū­ti­na vi­siems gy­ve­ni­mo at­ve­jams: „Jei žmo­gus ne­pa­si­ti­ki sa­vi­mi, il­gai gal­vo­ja, dve­jo­ja, ne­si­jau­čia stip­rus, di­de­lė ti­ki­my­bė, kad jis ne­pa­sieks sa­vo tiks­lo. Taip pat la­bai svar­bu svo­rį mes­ti dėl sa­vęs ir ne dėl to, kad tilp­tum į nau­ją su­kne­lę ar kaž­kam pa­tik­tum. Svo­rį rei­kia mes­ti ne dėl fi­zi­nio gro­žio, bet dėl ga­li­my­bės gy­ven­ti pa­to­giai.“

Mo­te­ris pri­si­pa­ži­no, kad trans­for­ma­ci­jos ke­ly­je silp­nu­mo aki­mir­kų bu­vo ne­daug – kar­tais ji ne­su­si­lai­ky­da­vo nuo sal­du­my­nų ar ko­kio nors ki­to svo­rio me­ti­mo lai­ko­tar­piu ne­priim­ti­no mais­to įvai­rių šven­čių me­tu. Ta­čiau dėl tų ke­lių at­ve­jų ji sa­vęs ne­tei­sė, nes tai ne­da­rė įta­kos bend­ram re­zul­ta­tui.

At­ra­do mei­lę sau pa­kei­tu­si gy­ve­ni­mo bū­dą

Mo­te­ris tei­gė, kad pa­kei­tus gy­ve­ni­mo bū­dą vis­kas ap­si­ver­tė aukš­tyn ko­jo­mis – kei­tė­si as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas, dar­bas ir gy­ve­ni­mo prio­ri­te­tai, at­si­ra­do daug mei­lės sau. Kiek­vie­nas žvilgs­nis į veid­ro­dį ta­po po­stū­miu į prie­kį: „Kai pa­tin­ki sau, įgy­ji la­bai daug pa­si­ti­kė­ji­mo. Pa­si­ti­kin­čius žmo­nes ki­taip prii­ma ir ap­lin­ka, taip ra­tas už­si­da­ro – mei­lė sau virs­ta į mei­lę ap­lin­ki­niams, sėk­mę veik­lo­je, ku­ria už­sii­mi.“

Da­bar U. Use­vi­čiū­tė neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo be kas­die­ni­nės ry­ti­nės mankš­tos, be ma­žiau­siai 20 000 kas­dien nuei­tų žings­nių, be ke­lio­nių ir sva­jo­nių įgy­ven­di­ni­mo.

„Šiuo me­tu esu ap­lan­kiu­si 50 ša­lių, bet sva­jo­ju ap­ke­liau­ti vi­są pa­sau­lį. Taip pat no­riu įlip­ti bent į 10 vir­šu­kal­nių – kol kas esu įli­pu­si į vie­ną“, – sa­vo as­me­ni­niais sie­kiais da­li­jo­si mo­te­ris.

Ji džiau­gia­si, kad pa­kei­tė ne vie­ną sa­vo gy­ve­ni­mo ele­men­tą, pa­vyz­džiui, tik mi­ty­bą, o ėmė­si kar­di­na­lių po­ky­čių ir pa­kei­tė vi­są sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą: „Nea­be­jo­ju, kad tai bu­vo ma­no rak­tas į sėk­mę, pui­kią sa­vi­jau­tą ir re­zul­ta­tus šiuo me­tu. O la­biau­siai džiau­giuo­si tuo, kad mi­ty­bos įpro­čiai nu­si­sto­vė­jo ir sėk­min­gai iš­lai­kau sa­vo svo­rį vie­no­je vie­to­je jau be­veik še­še­rius me­tus.“

Bū­ti­na su­ras­ti vi­di­nių mo­ty­vų

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­to pro­fe­so­rė dr. Lai­ma Bu­lo­tai­tė sa­kė, kad vi­si žmo­nės yra skir­tin­gi ir vi­siš­kai nor­ma­lu, jei ban­dy­mas keis­ti gy­ve­ni­mo bū­dą bū­na su­si­jęs su nei­gia­mo­mis emo­ci­jo­mis: „Ga­li at­ro­dy­ti, kad vi­si džiau­gia­si gy­ve­ni­mu, il­si­si na­muo­se, val­go sal­du­my­nus ir ne­priau­ga svo­rio, o jums vie­nin­te­liam taip sun­kiai se­ka­si im­tis po­ky­čių.“
Pro­fe­so­rės tei­gi­mu, jei el­ge­sio kei­ti­mas jums ke­lia kan­čią, tai reiš­kia, kad kaž­ką da­ro­te ne­ge­rai, pa­si­rin­ko­te ne to­kį bū­dą ar aiš­kiai ne­ži­no­te, ko­dėl tai da­ro­te. To­dėl pir­miau­sia reik­tų at­si­gręž­ti į sa­ve ir su­pras­ti, ko­kie yra jū­sų po­ky­čių mo­ty­vai. „Nei­gia­mas emo­ci­jas ir at­kry­čius daž­niau­siai pa­ti­ria tie, ku­rie neat­sa­ko sau į šiuos klau­si­mus ir ku­rių el­ge­sio kei­ti­mo mo­ty­vai yra išo­ri­niai – jums kaž­kas pa­ta­rė, ta­čiau pa­tys to neį­si­są­mo­ni­no­te“, – kal­bė­jo ji.

Anot L. Bu­lo­tai­tės, fi­zi­nė svei­ka­ta yra neat­sie­ja­ma nuo psi­chi­nės ir emo­ci­nės svei­ka­tos: „Se­nas po­sa­kis: svei­ka­me kū­ne – svei­ka sie­la. To­dėl rei­kia su­pras­ti, kad jei stip­rin­si­te sa­vo fi­zi­nį kū­ną, dau­giau ju­dė­si­te ir mankš­tin­si­tės, pa­ge­rės jū­sų nuo­tai­ka, už­plūs ge­res­nės emo­ci­jos ir šva­res­nės min­tys.“