Gui­vė­nų ąžuo­las neat­lai­kė stip­raus vė­jo

Prieš sa­vai­tę siau­tė­jus stip­riam vė­jui neap­siei­ta be pa­da­ri­nių – nu­vir­to il­gaam­žis ąžuo­las, au­gęs Luo­kės se­niū­ni­jo­je, Gui­vė­nų miš­ke. Ap­lin­ki­niams gy­ven­to­jams tai – di­džiu­lis pra­ra­di­mas.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Žmo­nėms svar­bus ob­jek­tas

Apie vie­no ki­lo­met­ro at­stu­mu nuo Luo­kės esan­čia­me Gui­vė­nų kai­me, ša­lia ke­lio į Viekš­na­lius, pra­va­žiuo­jan­čių­jų žvilgs­nį pa­trauk­da­vo se­nas ąžuo­las. Nors jis jau ne vie­ne­rius me­tus sto­vė­jo nu­džiū­vęs, jo vi­dus bu­vo iš­pu­vęs, da­liai gy­ven­to­jų šio me­džio ne­tek­tis – itin skau­di. Spa­lio 6-ąją nu­vir­tus me­džiui žmo­nės so­cia­li­niuo­se tink­luo­se da­li­jo­si grau­džia ži­nia, pa­sa­ko­jo pri­si­mi­ni­mus.

„Kaip gai­la. Va­žiuo­da­ma į Tė­viš­kę vi­sa­da stab­te­lė­da­vau prie ąžuo­lė­lio. Gra­žūs pri­si­mi­ni­mai iš jau­nys­tės bū­da­vo“, – ra­šė vie­na mo­te­ris. Ki­ti jai pri­ta­rė, kad va­žiuo­jant pro ąžuo­lą ne­bu­vo įma­no­ma ati­trauk­ti akių.

Ti­kė­ta, kad ąžuo­las – ne tik ga­lin­gas me­dis, bet ir sak­ra­lus. Bu­vo pa­si­sa­kiu­sių, kad po­ka­rio me­tais žmo­nės prie jo su­si­rink­da­vo mels­tis, gie­do­da­vo gies­mes.

Apie vie­tos sak­ra­lu­mą ga­li­ma spręs­ti ir iš ten esan­čių ženk­lų – ant ąžuo­lo jau daug me­tų ka­bė­jo kop­ly­tė­lė su Ma­ri­jos sta­tu­lė­le. Ją vie­ti­niai gy­ven­to­jai vis at­nau­jin­da­vo.

Įdo­mus fak­tas, kad nu­vir­tus ąžuo­lui Ma­ri­jos sta­tu­lė­lė li­ko svei­ka. Gy­ven­to­jai no­ri iš­sau­go­ti šį at­mi­ni­mo ženk­lą ir sta­tu­lė­lę pla­nuo­ja pa­ka­bin­ti į ne­to­li ąžuo­lo au­gan­čią eg­lę.

Kiek ąžuo­lui bu­vo me­tų, žmo­nės tik spė­lio­ja. Ka­mie­no apim­tis – 5,1 m. Ma­no­ma, kad gal­būt šis me­dis skai­čiuo­ja apie 200–300 me­tų.

Sau­go­mas ne­bu­vo

Luo­kės se­niū­ni­jos se­niū­nas Eri­kas Vols­kis „Tel­šių ŽI­NIOMS“ sa­kė, kad ąžuo­lo būk­lė jau se­no­kai bu­vo pra­sta. Jis ne­ža­lia­vo, vi­sas vi­dus iš­pu­vęs. Ka­dan­gi da­lis me­džio nu­vir­to ant ke­lio, ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai, at­lais­vin­da­mi va­žiuo­ja­mą­ją ke­lio da­lį, nu­pjo­vė ša­kas. Ki­ta da­lis ąžuo­lo li­ko gu­lė­ti.

E. Vols­kis fak­tų apie me­džio is­to­ri­ją, gy­va­vi­mo me­tus tei­gė ne­tu­rin­tis. Se­niū­no tvir­ti­ni­mu, me­dis – pa­vel­do ob­jek­tas, tad apie jo nu­vir­ti­mą in­for­muo­ta Že­mai­ti­jos sau­go­mų te­ri­to­ri­jų di­rek­ci­ja.

Šios di­rek­ci­jos pa­ta­rė­jas And­rius Ba­jo­rū­nas nu­ro­dė, kad įstai­ga yra at­sa­kin­ga už di­rek­ci­jos te­ri­to­ri­jo­je esan­čius gam­tos pa­vel­do ob­jek­tus, ku­rie yra pa­tvir­tin­ti ap­lin­kos mi­nist­ro są­ra­šu.

Jo tei­gi­mu, Gui­vė­nų ąžuo­lo gam­tos pa­vel­do ob­jek­tų są­ra­šuo­se nė­ra – jis ne­sau­go­mas vals­ty­bės.

„Šis ąžuo­las gal­būt vi­suo­me­nei yra svar­bus, ko ge­ro, iš­skir­ti­nis, ta­čiau mes už jį ne­sa­me at­sa­kin­gi“, – ko­men­ta­vo A. Ba­jo­rū­nas.
Paš­ne­ko­vas svars­tė, kad gal­būt me­dį ir jo ap­lin­ką nuo­lat pri­žiū­rė­jo gy­ven­to­jai, se­niū­ni­ja, to­dėl žmo­nių są­mo­nė­je jis iš­li­kęs kaip itin svar­bus.

Vie­šai skel­bia­ma­me sau­go­mų me­džių re­gist­re įra­šo apie Gui­vė­nų ąžuo­lą ne­pa­vy­ko ras­ti ir re­dak­ci­jai.

A. Ba­jo­rū­nas in­for­ma­vo, jog no­rė­da­mi, kad koks nors ob­jek­tas bū­tų įre­gist­ruo­tas kaip sau­go­mas, gy­ven­to­jai ar ins­ti­tu­ci­jos su pra­šy­mu tu­ri kreip­tis į Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ją. Jei tas ob­jek­tas bus ver­tin­gas ir ati­tiks nu­sta­ty­tus kri­te­ri­jus, tuo­met jis bus pa­skelb­tas gam­tos pa­vel­do ob­jek­tu.

Ža­da pa­lik­ti su­pū­ti

Gui­vė­nų ąžuo­las au­go vals­ty­bi­nia­me miš­ke, pri­klau­sė Ubiš­kės gi­ri­nin­ki­jai. Vals­ty­bi­nių miš­kų urė­di­jos Tel­šių re­gio­ni­nio pa­da­li­nio va­do­vas Ro­mual­das Zeb­čiu­kas sa­kė, kad in­for­ma­ci­jos apie me­džio is­to­ri­ją, am­žių ir ki­tus reikš­min­gus fak­tus ne­tu­ri­ma. Ąžuo­las ne­bu­vo re­gist­ruo­tas jo­kiuo­se re­gist­ruo­se, gi­ri­nin­ki­ja pa­pil­do­mai juo ne­si­rū­pi­no.

„Ka­dan­gi ąžuo­lo ne­gy­va me­die­na yra la­bai ver­ti­na­ma, jo­je ku­ria­si ir gy­ve­na daug or­ga­niz­mų rū­šių, mes pa­trauk­si­me jį į šo­ną ir pa­lik­si­me su­pū­ti“, – apie me­džio to­les­nį li­ki­mą kal­bė­jo R. Zeb­čiu­kas.