Gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai Upy­no­je – oriai se­nat­vei

Prieš be­veik dve­jus me­tus Upy­no­je bu­vo įkur­ta vie­šo­ji įstai­ga „Su­no­kęs lai­kas“, ku­rios pa­grin­di­nė veik­los sri­tis – suau­gu­sių as­me­nų su ne­ga­lia, se­ny­vo am­žiaus as­me­nų ins­ti­tu­ci­nė so­cia­li­nė glo­ba. Gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­muo­se sen­jo­rams su­kur­tos są­ly­gos gy­ven­ti sau­giai, pa­to­giai ir bend­ruo­me­niš­kai.

Su­kur­ta jau­ki na­mų ap­lin­ka

VšĮ „Kur­ki­me vai­kams ry­to­jų“ įkū­rė­ja Jur­gi­ta Gar­ga­sie­nė jau ne vie­ne­rius me­tus sėk­min­gai plė­to­ja bend­ruo­me­ni­nių vai­kų glo­bos na­mų idė­ją. Veik­liai mo­te­riai, nea­be­jin­gai ki­tų pro­ble­moms, ma­tant se­ny­vo am­žiaus žmo­nių at­skir­tį, prieš ke­le­rius me­tus ki­lo idė­ja im­tis nau­jos veik­los – įkur­ti gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus, ku­riuo­se vi­są pa­rą bū­tų pri­žiū­ri­mi se­ny­vo am­žiaus, neį­ga­lūs ir pa­tys sa­vi­mi ne­ga­lin­tys pa­si­rū­pin­ti ar ne­tu­rin­tys kur gy­ven­ti žmo­nės.

Įs­tai­gai „Su­no­kęs lai­kas“ įkur­ti pa­si­rink­ta nuo mies­to ato­kes­nė vie­ta, Upy­nos mies­te­ly­je, Kur­šė­nų gat­vė­je. Idė­jos su­ma­ny­to­jai Jur­gi­ta ir Gin­ta­ras Gar­ga­sai įsi­gi­jo ke­turių kambarių ­bu­tą keturbučiame name, ku­rį sa­vo jė­go­mis iš pa­grin­dų at­nau­ji­no, pri­tai­kė se­no­lių po­rei­kiams. Pa­tal­pos idea­liai tin­ka se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms – pir­ma­sis aukš­tas, spe­cia­lus įė­ji­mas su ve­ži­mė­liu. Vi­sai ša­lia įsi­kū­ręs Tel­šių ra­jo­no pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro (PSPC) Upy­nos me­di­ci­nos punk­tas, baž­ny­čia, par­duo­tu­vė.

Ke­turių kambarių bute įreng­ti trys gy­ve­na­mie­ji kam­ba­riai, bend­ra poil­sio zo­na, vir­tu­vė, tua­le­tas ir vo­nios kam­ba­rys. Vis­kas įreng­ta ir pri­tai­ky­ta taip, kad sen­jo­rų kas­die­ny­bė bū­tų vi­sa­ver­tė, jie jaus­tų­si kom­for­tiš­kai, lyg na­mų ap­lin­ko­je.

Gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­muo­se ga­li įsi­kur­ti ir gy­ven­ti pen­ki se­no­liai. Yra du dvi­vie­čiai ir vie­nas vien­vie­tis kam­ba­rys. Šiuo me­tu šiuo­se na­muo­se gy­ve­na ke­tu­ri sen­jo­rai. Per pa­sta­ruo­sius dve­jus me­tus įstai­go­je iš vi­so bu­vo ap­gy­ven­din­ti aš­tuo­ni se­no­liai iš Tel­šių ir Ma­žei­kių ra­jo­nų.

„Vie­ni­šų sen­jo­rų gy­ve­ni­mo ko­ky­bė įsi­kū­rus ne­di­de­liuo­se gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­muo­se stip­riai pa­ge­rė­ja. Kai ku­rie žmo­nės į gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus atė­jo vi­sai be ūpo, pra­ra­dę no­rą kaž­ką da­ry­ti, o pas mus at­si­ga­vo. Esu pa­ten­kin­ta, kad na­muo­se gy­ve­nan­čių as­me­nų ar­ti­mie­ji dė­ko­ja už ge­rą prie­žiū­rą. Dar­buo­to­jos tik­rai dir­ba iš šir­dies, kiek­vie­ną pri­žiū­ri kaip sa­vo ar­ti­mą. Kai su­lau­kia­me pa­dė­kos, pa­tiems di­des­nė mo­ty­va­ci­ja da­ry­ti ge­rus dar­bus“, – tei­gė di­rek­to­rė J. Gar­ga­sie­nė.

Ten­ki­na­mi vi­sų po­rei­kiai

Gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­muo­se su­kur­tos še­šios dar­bo vie­tos. Čia dir­ba vie­nas so­cia­li­nis dar­buo­to­jas ir pen­ki so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­jai. Dar­buo­to­jai už­tik­ri­na, kad se­no­liams rei­kia­ma pa­gal­ba bū­tų tei­kia­ma vi­są pa­rą.

So­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­ja Ne­rin­ga Gu­žaus­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad na­mų gy­ven­to­jų kas­die­ny­bė pa­na­ši į dau­ge­lio se­ny­vo am­žiaus žmo­nių. Ry­te pa­si­rū­pi­na­ma hi­gie­na, kar­tu pus­ry­čiau­ja­ma, vė­liau duo­da­mi prieš­pie­čiai, val­go­mi pie­tūs, pa­va­ka­riai, va­ka­rie­nė, va­ka­re prau­sia­ma­si ir ruo­šia­ma­si mie­gui. Ar­ti­mų­jų lan­ky­mas už­tik­ri­na­mas kiek­vie­ną sa­vai­tės die­ną.

Mais­tą na­mų gy­ven­to­jams kas­dien ga­mi­na so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­jos. Jos, at­si­žvelg­da­mos į gy­ven­to­jų no­rus, tris kar­tus per die­ną pa­tie­kia šil­tą mais­tą, duo­da­mi už­kan­džiai.

Tarp val­gy­mų sen­jo­rai pa­tys pla­nuo­ja sa­vo veik­lą – kas mie­ga, kas skai­to kny­gas, žiū­ri te­le­vi­zo­rių ar už­sii­ma ki­ta mėgs­ta­ma veik­la. Va­sa­rą yra ga­li­my­bė išei­ti pa­si­vaikš­čio­ti.
Bend­ruo­se na­muo­se dir­ban­čios mo­te­rys kiek­vie­nam gy­ven­to­jui pa­gal po­rei­kį duo­da vi­ta­mi­nų, su­si­rgus rū­pi­na­si jų gy­dy­mu, vais­tais.

„Dar­bas nė­ra leng­vas, rei­kia la­bai daug kant­ry­bės bend­rau­jant su se­ny­vo am­žiaus žmo­nė­mis, at­si­žvel­giant į kiek­vie­no po­rei­kius. Bet, kai dir­bi iš šir­dies, vis­kas pa­vyks­ta. Bet kas to­kio­je vie­to­je ne­pa­dirb­tų. Rei­ka­lin­ga at­jau­ta, em­pa­ti­ja, pa­gar­ba vy­res­niems“, – sa­kė N. Gu­žaus­kie­nė

Ne­si­jau­čia vie­ni­ši

Nors dau­gu­mos čia gy­ve­nu­sių ar gy­ve­nan­čių se­no­lių am­žius pa­na­šus, apie 70–80 me­tų, vi­sų jų gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos, kaip ir cha­rak­te­riai, skir­tin­gi. Vie­ni se­no­liai į bend­ruo­me­ni­nius na­mus at­vy­ko ne­tu­rė­da­mi kur gy­ven­ti, ki­ti – ne­te­kus ar­ti­mų­jų pa­si­ju­tę vie­ni­ši. Ne­ma­ža da­lis se­no­lių pa­tys sa­va­ran­kiš­kai jau ne­ga­li pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi, jų ar­ti­mie­ji taip pat ne­ga­li už­tik­rin­ti prie­žiū­ros, nes gy­ve­na to­li ar yra iš­vy­kę į už­sie­nį, tad gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus se­no­liai pa­si­ren­ka kaip ge­res­nę al­ter­na­ty­vą nei gy­ven­ti se­ne­lių ar slau­gos na­muo­se.
Gy­ve­ni­mas bend­ruo­me­nė­je ar­ba to­kio­je „šei­mo­je“, anot so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­jos, tu­ri be­ga­lę pra­na­šu­mų. Juk daž­nai sen­jo­rai – ne­svar­bu, kiek jiems me­tų bū­tų – no­ri bend­rau­ti, tu­ri sa­vo po­mė­gių, ku­riais ga­li už­siim­ti kar­tu su sa­vo „na­miš­kiais“. O jei kaž­kam iš gy­ven­to­jų su­šlu­buo­ja svei­ka­ta, vi­suo­met yra pa­gal­bą ga­lin­tis su­teik­ti, tar­ny­bas iš­kvie­čian­tis žmo­gus. Į įstai­gą at­vy­ku­si PSPC slau­gos ko­man­da su­tei­kia pir­mi­nę me­di­ci­nos pa­gal­bą na­muo­se. Esant rim­tes­niems su­si­rgi­mams, kvie­čia­ma grei­to­ji me­di­ci­nos pa­gal­ba.

No­rint įsi­kur­ti gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­muo­se rei­kia kreip­tis į Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos ir rū­py­bos sky­rių, kur re­gist­ruo­ja­mas ir svars­to­mas as­mens pra­šy­mas.

„Su­no­kęs lai­kas“ su Sa­vi­val­dy­be pa­si­ra­šo glo­bos fi­nan­sa­vi­mo su­tar­tį, tad gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­muo­se gy­ve­nan­čiam as­me­niui už pa­slau­gas rei­kia mo­kė­ti tik da­lį su­mos.