Gra­žios ža­rė­niš­kių su­kak­tys

Ge­gu­žės 2 die­ną dvi Ža­rė­nų mies­te­lio švie­suo­lės pa­si­ti­ko gra­žius gy­ve­ni­mo ju­bi­lie­jus. Il­ga­me­tei mo­ky­to­jai Jad­vy­gai Pau­li­nai Ru­da­vi­čie­nei su­ka­ko 85-eri, o Jad­vy­gai Stri­kaus­kai­tei – 80-de­šimt. Ta pro­ga su­kak­tu­vi­nin­kes svei­ki­no Ža­rė­nų se­niū­ni­jos se­niū­nas Gied­rius Apū­kas ir so­cia­li­nių iš­mo­kų spe­cia­lis­tė Ri­ta Jan­čaus­kie­nė.

Il­ga­me­tė mo­ky­to­ja
Se­niū­nas ge­rų žo­džių ne­gai­lė­jo sa­vo mo­ky­to­jai J. P. Ru­da­vi­čie­nei, ku­ri, anot jo, sa­vo mo­ki­niams su­tei­kė ne tik fi­zi­kos ži­nių, bet bu­vo ir gy­ve­ni­mo mo­ky­to­ja. Už su­teik­tas gy­ve­ni­miš­kas pa­mo­kas bu­vę mo­ki­niai dė­kin­gi jai iki šiol. Nors sa­ko, kad mo­ky­to­ja ne­bu­vo la­bai griež­ta, ta­čiau jos kla­sė­je vi­sa­da bu­vo ty­la, mo­ki­niai stro­piai mo­kė­si, ger­bė pe­da­go­gę ir jos klau­sė­si.
J. P. Ru­da­vi­čie­nė, pa­si­tik­da­ma sa­vo ju­bi­lie­jų, tei­gė, jog me­tai pra­lė­kė la­bai grei­tai. Nuo 1962 m. iki 2000 m. pe­da­go­gė dir­bo Ža­rė­nų mo­kyk­lo­je, kur vai­kus mo­kė fi­zi­kos, ast­ro­no­mi­jos, che­mi­jos, ti­ky­bos. „Ma­no mo­ki­niai bu­vo ge­ri. Ir da­bar, kai juos su­tin­ku, pa­si­kal­ba­me. Jie man dė­ko­ja už pa­mo­kas“, – sa­kė pa­šne­ko­vė.
Su­kak­tu­vi­nin­kė – ak­ty­vi Ža­rė­nų „Bo­čių“ drau­gi­jos na­rė: da­ly­vau­ja ren­gi­niuo­se, vyks­ta į ke­lio­nes, pri­si­de­da prie dar­bų.
Kar­tu su vy­ru Jad­vy­ga užau­gi­no du vai­kus, ku­rie pa­do­va­no­jo ke­tu­ris anū­kus. Su­tuok­ti­niai daug dir­bo – ūki­nin­ka­vo, sten­gė­si, kad vai­kams nie­ko ne­trūk­tų.
Paš­vęs­ti baž­ny­čiai me­tai
Gra­žių žo­džių se­niū­nas ne­gai­lė­jo ir ki­tai ju­bi­lia­tei – J. Stri­kaus­kai­tei, ku­ri il­gus gy­ve­ni­mo me­tus paau­ko­jo Ža­rė­nų baž­ny­čiai. Ne­gai­lė­da­ma sa­vo lai­ko ir svei­ka­tos ją tvar­kė, puo­šė, pa­tar­na­vo, kas­dien mel­dė­si.
Jad­vy­ga pa­sa­ko­jo, jog Ža­rė­nų baž­ny­čia ji rū­pi­no­si per tris de­šimt­me­čius. Ne­bu­vo nė die­ne­lės, kad ten ne­nuei­tų. Baž­ny­čio­je ji dir­bo pro­čke­le, ėjo zak­ris­ti­jo­no bei var­pi­nin­ko pa­rei­gas, rū­pi­no­si ap­lin­ka. Šian­dien re­tai ka­da į baž­ny­čią be­nuei­nan­ti – svei­ka­ta su­pras­tė­ju­si.
Už ge­rus dar­bus ir pa­siau­ko­ji­mą J. Stri­kaus­kai­tė 1974 m. pel­nė Po­pie­žiaus pa­dė­ką ir pa­lai­mi­ni­mą.
Šian­dien su­lau­ku­si 80-ties ža­rė­niš­kė grau­di­na­si, sa­ko, jog jau­nys­tė­je vi­sa­da sva­jo­ju­si tu­rė­ti sa­vo tro­be­lę, de­ja, šian­dien jau sun­ku da­ro­si ją pri­žiū­rė­ti: „Svei­ka­ta jau ne­be ta. Pas­ku­ti­niais žings­niais vaikš­tau.“