
Gana dažnai girdime kalbant apie meilę tėvynei, savam kraštui ir dažnai net nepamąstome, ką tai reiškia kiekvienam iš mūsų. Ką aš rinkčiausi – gerą algą, pinigus, komfortišką gyvenimą svetur? Ar vis dėlto gyvenimą savame mieste, šalia savo artimųjų, savo pomėgių, savo ežerų ir miškų?
Man kol kas neteko spręsti tokios dilemos, bet štai jaunai telšiškių porai Evai Jucevičiūtei ir Mantvydui Skiočiui teko.
Sprendimas
Po daugiau kaip šešerių metų, praleistų Švedijoje, Eva ir Mantvydas nusprendė, kad laikas keliauti namo. Kodėl?
Pasak Evos, turėjo viską, ko reikia – gyveno Vaksholme, Stokholmo priemiestyje, turėjo butą su gražiu vaizdu į jūros įlanką, laivelį, normalius darbus, išmaišė Skandinavijos šalis, daug keliavo, susirado draugų, bet… trūko Žemaitijos.
Mama atvažiuodavo gana dažnai, bet kaskart išsiskiriant būdavo ašarų pakalnė.
Be to, Eva ir Mantvydas sako, kad vis tiek jautiesi svetimas svetimame krašte, vis tiek tu nesi švedas, vis tiek tu esi ne savo žemėje, kur prabėgo tavo vaikystė, jaunystė, tavo draugai, kur yra tavo mylimas klubas, tavo namai. Taigi šiai jaunai porai nebuvo sunku susikrauti daiktus ir grįžti į gimtąjį miestą. Jau metai, kai jie kuriasi Telšiuose, tad buvo įdomu pakalbinti dešimt metų kartu gyvenančius Evą ir Mantvydą.
Pradžia
Eva baigė Telšių Žemaitės gimnaziją 2014 metais ir tais pačiais metais įstojo į Klaipėdos universitetą studijuoti lietuvių filologijos ir švedų kalbos.
Mantvydas baigė Nevarėnų vidurinę mokyklą ir 2008 metais pasirinko futbolo ir treniravimo sistemų studijas Lietuvos kūno kultūros akademijoje.
Baigęs studijas, grįžo į Telšius ir įsidarbino futbolo treneriu Telšių sporto ir rekreacijos centre. 2014 metų balandžio 1 dieną buvo atkurtas futbolo klubas „Džiugas“, visi futbolo treneriai perėjo dirbti į klubą, bet Mantvydas tais metais išvyko dirbti ir užsidirbti į Švediją.
Evos patėvis Stokholme turėjo statybos firmą, tad darbų buvo nemažai, kurį laiką teko Mantvydui dirbti Laplandijoje.
Kai Eva baigė mokslus, taip pat atvyko į Švediją, įsigijo butą ir apsigyveno Vaksholme.
Eva prisimena, kad pradžioje, nors ir buvo baigusi švedų kalbos studijas, nebuvo lengva, trūko pasitikėjimo savo kalbos įgūdžiais, tad įsidarbino valymo paslaugų įmonėje. Ir tik po pusantrų metų pasijuto gana gerai įvaldžiusi kalbą, baigė vaikų priežiūros kursus ir įsidarbino vaikų darželyje. Tuo pačiu metu dar dirbo Tarptautinėje mokykloje Stokholme, kur vaikus mokė lietuvių kalbos. Atrodo, nieko netrūko, viskas sekėsi puikiai. Mantvydas nepamiršo futbolo, ėmėsi savanoriškai treniruoti vietinę vyrų futbolo komandą. Subūrė gerbėjų klubą, kurių daugumą sudarė lietuviai, dirbantys statybos firmoje. Važinėdavo kartu į varžybas palaikydami trenerio Mantvydo futbolo komandą. Mantvydo treniruojama komanda iš šeštosios Švedijos futbolo lygos perėjo į penktąją.
Dabartis
Grįžus į Lietuvą, Evos darbo profilis kaip ir nepasikeitė – dirba su vaikais Telšių lopšelyje-darželyje „Eglutė“, įstojo mokytis į Šiaulių akademiją – toliau gilinasi į ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą.
Mantvydas vėl sugrįžo prie futbolo, treniruoja trylikamečių komandą. Visada palaikė ryšius su futbolo klubu „Džiugas“, tad jau grįždamas namo žinojo, kad darbą turės. Pats dar žaidžia veteranų komandoje, kuri vadinasi „Džiugo veteranai“, tenka susikauti su komandomis iš Tauragės, Klaipėdos, Kretingos, Šiaulių.
Pasak Mantvydo, šiuolaikiniams vaikams labai trūksta fizinio aktyvumo, gana dažnai juos tenka mokyti paprasčiausiai bėgti, sunkiau yra su koordinacija.
Dar viena mažo miesto problema – sunku surinkti vieno amžiaus stiprią komandą, tad dažnai tenka imti jaunesnius žaisti už vyresnėlius.
Paklausta apie vaikus Švedijoje ir Lietuvoje, Eva sako, kad švedukai labai daug laiko praleidžia lauke, tiesiog privaloma darželiuose ir nesvarbu, koks oras bebūtų. Mamos gerokai paprasčiau reaguoja į iškilusias problemas, „supermamyčių“ neteko sutikti. O vaikai visada yra vaikai, svarbu juos mylėti, tuomet jie atsilygina tuo pačiu.
Anot Mantvydo ir Evos, Švedijoje žmonės labiau atsipūtę, pasitikintys savimi. Kaip Mantvydas juokauja, švedas, palaikęs plaktuką, jau sako, kad viską moka, gali dirbti visus darbus, o lietuvis, turintis tikrai gerus profesinius įgūdžius, vis dar abejoja savo profesionalumu.
Pomėgiai ir mylimukės
Eva ir Mantvydas teigia esantys gamtos žmonės. Neįsivaizduoja savęs be miškų, ežerų, kalnų, jūros. Labai daug laiko praleidžia keliaudami kemperiu, žiemą slidinėdami. O kartu su jais – ir jų mylimukės kalytės Luna ir Milė. Abu, augę kartu su šunimis, net neįsivaizduoja savo gyvenimo be jų. Nors vienu metu Mantvydui pasireiškė stipri alergija šunims ir katėms, bet meilė keturkojams nugalėjo ir alergiją.
Tiesa, dar gyvendami Švedijoje nusprendė, kad ieškos hipoalerginio šuns. Taip jų šeimoje atsirado basendžių veislės Luna.
Abu jie yra nuolatiniai „Telšių šuniukų namų“ rėmėjai ir palaikytojai. Tik grįžę į Telšius ėmėsi auginti prieglaudos globotinę Milę. Reikėjo kantrybės ir meilės, kol abi „merginos“ susigyveno, dabar jos puikiausios draugės. Gražuolė Milė, vyresnio amžiaus, skirtingų akių savininkė, gyvena savo aukso amžių, nes pateko į šeimą, kuriai irgi patinka ilgi pasivaikščiojimai, kelionės ir jūra.
Eva ir Mantvydas stengiasi skleisti gerą žinią apie beglobius gyvūnus ne tik žodžiais, bet ir gerais darbais. Mantvydas organizuoja akcijas – prieš „Džiugo“ komandos rungtynes sirgaliai gali nešti maistą prieglaudos globotiniams, taip pat savo trylikamečius „Džiugo“ komandos futbolininkus pakviečia į prieglaudą pavedžioti šuniukų, pabendrauti.
Eva ir Mantvydas kuriasi savo namus Rainiuose, kur daug vietos jų mylimukėms Lunai ir Milei, gyvena paprastą tikrą gyvenimą šalia savo artimųjų, daro tikrus dalykus iš širdies, o mes džiaugiamės, kad į mūsų miestą sugrįžta jauni žmonės, kurių buvimas jaučiamas ir girdimas.
Elė KAKANAUSKIENĖ