Garbingas Elenos jubiliejus

Rugsėjo 7 dieną Degaičiuose gyvenanti Elena Kaminienė švęs garbingą 90-ties metų jubiliejų. Ta proga bus aukojamos šv. Mišios Degaičių bažnyčioje, dalyvaus vaikai, būrys anūkų ir proanūkių.
Aurelija SERVIENĖ
Nė dienos be mėsos
E. Kaminienė kilusi iš Petraičių kaimo, Nevarėnų seniūnijos. Užaugusi didelėje šeimoje, tarp septynių seserų ir vieno brolio, senolė sako, kad šiandien jų likę tik trys: ji, sesuo ir brolis.
Nedidukė, tačiau guvi ir šneki senutė vis dar pati po savo ūkį krutanti. Pomidorų ir braškių užsiaugina, dar ir daržą nemažą turi. Būna, kad sveikata pašlubuoja ir pas gydytojus tenka nuvykti, bet šiaip devyniasdešimtmetei didelės priežiūros dar nereikia. Pati valgyti pasidaro, o kartais ir pietus kartu su ja gyvenančios anūkės šeimynai išverda.
Ilgaamžiškumo paslapties senolė teigia tikrai neturinti – visą gyvenimą daug dirbo ir, kaip pati juokauja, negalinti išbūti nė dienos be mėsos, išskyrus pasninką.
„Koks amžius – tokia ir sveikata. Vieną dieną geriau, kitą prasčiau“, – pasakoja senolė.
Nors pensija E. Kaminienės ir nedidelė, tačiau ji nesiskundžia: „Kiek čia man senai bereikia, svarbiau, kad jaunimui nieko netrūktų.“
Būrys anūkų ir proanūkių
Ištekėjusi devyniolikos metų, E. Kaminienė su vyru įsikūrė Balionėlių kaime, Nevarėnų seniūnijoje. Kiek vėliau persikėlė į Degaičius, kur gyvena ir šiandien.
Kartu su vyru Stasiu degaitiškė susilaukė trijų vaikų. Pirmasis gimė Stanislovas, vėliau Steponas ir mažiausioji dukra Janina. Šeima gyveno ūkiškai, visi daug dirbo. 1980 m. palaidojusi vyrą, Elena liko viena. Nors norinčiųjų jos rankos buvo ne vienas, tačiau antrą kartą taip ir neištekėjusi.
E. ir S. Kaminų šeimoje augo ir dar vienas vaikas – Arūnas, Elenos vyro brolio sūnus. Mirus jo tėvams, šeima našlaitį priglaudė.
Vaikus senolė auklėjusi griežtai, nelepinusi, nuo mažumės pratinusi prie darbo, gal todėl niekada dėl atžalų neturėjusi jokių rūpesčių – visi užaugo ir sukūrė tvarkingas šeimas. Abu sūnūs gyvena Telšiuose. Mama tikina, jog jie labai skirtingi: „Stanislovas linkęs daugiau prie žemės ūkio darbų, Steponas priešingai – meniškos sielos žmogus – kryždirbys. Pastarasis jau nuo ankstyvos vaikystės mėgo drožinėti. Sesuo Janina su šeima ūkininkauja.“
Jubiliatė pripažįsta, kad dabar gyvenimas visiškai pasikeitęs: nei ugnies pačiam kurti nereikia, nei drabužių plauti. „Paspaudi vieną mygtuką ir sėdi sau. O anksčiau kaip sunku būdavo: eisi žiemą prie ežero, kirsi ledą ir eketėje rūbus plausi“, – prisimena E. Kaminienė
Šiandien devyniasdešimtmetė vos suskaičiuoja anūkų ir proanūkių būrį, kitų dar ir mačiusi nėra, toli gyvenantys.