Gam­tos są­ly­gos ne­pa­gai­lė­jo ke­lių

Daž­ni prie­kaiš­tai: ke­liai pra­stai pri­žiū­ri­mi, re­tai grei­de­riuo­ja­mi. Dėl su­nio­ko­tų ke­lių kal­ti­na­mi miš­ki­nin­kai, pri­va­čių miš­kų sa­vi­nin­kai. Bet pa­va­sa­riop pa­si­va­ži­nė­jus ir pa­si­žval­gius po se­niū­ni­jos ke­lius žvilgs­nis nu­kryps­ta ir į kai ku­riuos mū­sų ūki­nin­kus.
Ne vie­nas se­niū­ni­jos gy­ven­to­jas at­krei­pia dė­me­sį: dirb­da­mi že­mę ūki­nin­kai ne­sau­go ke­lių. Sua­ria ke­lio pa­kraš­čius, nu­kul­ti­vuo­ja, ap­sė­ja, ne­pa­lie­ka grio­ve­lio. Ke­lias dėl to su­kren­ta, drėg­mė lai­ko­si il­giau, iš­si­mu­ša duo­bės.
Sup­ran­ta­ma, ne vi­si ūki­nin­kai nio­ko­ja ke­lius, bet pa­si­tai­ko to­kių, ku­rie ke­lių ir ke­liu­kų ne­sau­go. Trak­to­riai sun­kias­vo­riai, neaps­kai­čiuo­ja jų ga­ba­ri­tų, ne­beiš­si­ten­ka sa­vo že­mė­je ir, kai ariant rei­kia ap­si­suk­ti, va­žiuo­ja ant ke­lio. Pur­vą iš dir­ba­mos že­mės ne­ša ir drabs­to ant ke­lio. Trūks­ta tvar­kos ir prie lau­ko ke­liu­kų. Kul­ti­vuo­jant lau­kus už­kliu­do­mi ir iš­ka­bi­na­mi tų ke­liu­kų pa­kraš­čiai.
Toks pa­ste­bė­ji­mas: miš­ki­nin­kai už ūki­nin­kus są­mo­nin­ges­ni ir at­sa­kin­ges­ni. Jei­gu jau su­ga­di­no ke­lią, at­sa­ko­my­bę pri­sii­ma, ke­lią su­tvar­ko. Ūki­nin­kai pri­čiup­ti iš­si­su­ki­nė­ja, ban­do kal­tę su­vers­ti vė­jo jė­gai­nių sta­ty­to­jams, ne­va jie pa­da­rė per siau­rus ke­lius. Ta­čiau jei bū­tų da­ro­mi pla­tes­ni, bū­tų ki­lę pro­ble­mų dėl pri­va­čios nuo­sa­vy­bės.
Snie­gas ir gau­sus lie­tus šią žie­mą ke­lius itin ga­di­no, pa­ša­las iš­kė­lė iš apa­čios juo­dą pur­vą.
Ke­liu au­to­mo­bi­lis plau­kia tar­si upe. Ką jau kal­bė­ti apie ūki­nin­kų ga­lin­gą tech­ni­ką – kai ši ro­po­ja ant to­kio pa­žliu­gu­sio ke­lio, jis lin­guo­te lin­guo­ja.
Kai ku­rie se­niū­ni­jos ke­liai ka­pi­ta­li­nio re­mon­to ne­ma­tę nuo so­vie­ti­nių lai­kų, o jais va­ži­nė­jan­ti tech­ni­ka pa­si­kei­tu­si, di­džiu­lė, ga­be­na ne po vie­ną, o ke­lias­de­šim­ties to­nų kro­vi­nį. Grei­de­ria­vi­mas se­niū­ni­jai kai­nuo­ja ne­ma­žus pi­ni­gus. Pa­gal sa­vo ri­bo­tas fi­nan­si­nes ga­li­my­bes ke­lius ir grei­de­riuo­ja­me, ir žvy­ruo­ja­me. Džiu­gu, kad yra ūki­nin­kų, ku­rie ties sa­vo plo­tais nu­šie­nau­ja kelk­raš­čius.
Kai ku­rie ūki­nin­kai ke­lia ir ki­tų rū­pes­čių. Jei­gu ren­ka nuo lau­kų ak­me­nis, tai bū­ti­nai tuos ak­me­nis ver­čia ne sa­vo že­mė­je, bet prie pat ke­lio su­ve­ža. Yra at­ve­jų, kad su­ver­čia vi­są krū­vą į me­lio­ra­ci­jos grio­vį. To­je vie­to­je tuoj pra­de­da aug­ti kie­čiai, krū­mai. Kur ak­me­nų krū­va, ten kal­nas. O kur kal­nas, ten žie­mą ir pus­nis.
Ma­nau, jog ūki­nin­kas ne iš go­du­mo, bet, kad pikt­žo­lės jo lau­kų pa­kraš­čiuo­se neaug­tų ir ne­si­dau­gin­tų, ke­lią sua­ria iki pat va­žiuo­ja­mo­sios da­lies. Ne­be­lie­ka jo­kios ap­sau­gos zo­nos, ne­pa­lie­ka­mas joks grio­ve­lis. Van­de­niui ne­bė­ra kur nu­bėg­ti, lau­ko pa­kraš­ty­je telk­šo ba­los, kau­pia­si drėg­mė. Ke­lias ar­do­mas. Vė­liau jį su­re­mon­tuo­ti su­dė­tin­ga ir bran­gu.
Yra ūki­nin­kų, ku­rių po­žiū­ris at­si­spin­di jų dir­ba­muo­se lau­kuo­se. Vie­no­je ke­lio pu­sė­je vie­no dir­ba­mo lau­ko pa­vyz­din­gas sa­vi­nin­kas nuo ke­lio pa­li­kęs dvie­jų met­rų ap­sau­gi­nę juos­tą, o ant­ras ki­to­je ke­lio pu­sė­je – lo­pi­nė­lį tik per sprin­dį. Gal ne kiek­vie­nas su­pran­ta, kaip at­sa­kin­gai ūki­nin­kau­ti?
Jau nuo praė­ju­sių me­tų ru­dens dėl su­dė­tin­gų oro są­ly­gų ne­ga­li­me tin­ka­mai pri­žiū­rė­ti se­niū­ni­jos ke­lių. Žie­ma to­kia, kad ke­lių būk­lė nuo­lat blo­gė­jo. Kri­ti­nės būk­lės ke­lio ruo­žuo­se pa­sta­tė­me drau­džia­muo­sius ženk­lus „Ri­bo­ta ma­sė“. Esant tin­ka­moms oro są­ly­goms, žvy­ro dan­gos ke­liai bus tvar­ko­mi: grei­de­riuo­ja­mi, žvy­ruo­ja­mi, vyk­do­ma kelk­raš­čių paaukš­ti­ni­mo pro­gra­ma. Abi­pu­sis su­pra­ti­mas pa­de­da spręs­ti pro­ble­mas. Ke­liai – vi­sų mū­sų tur­tas.
Tryš­kių se­niū­nas An­ta­nas JO­KU­BAUS­KIS