Gamtos grožis tautodailininko J. F. Igario paveiksluose

Telšių „Bočių“ namuose atidaryta telšiškio tautodailininko Jono Fortunato Igario tapybos darbų paroda, kurią galima apžiūrėti pirmadieniais–penktadieniais, 10–12 val.
„Gimęs 1944 m. Telšiuose. Čia augęs, dirbęs, svajojęs, subrendęs, čia ir liksiu. Ilgi darbo metai laukuose, gamtoje, gyvenant su ja, stebint, mokantis pažinti jos nuotaikas. Galiu drąsiai teigti, jog gamta, kaip ir moteris, – neperprantama, tobulesnė natūroje nei drobėse. Kaip man sekėsi tai perteikti – spręsti jums“, – save pristatė parodos autorius.
Tautodailininko darbais, jo talentu, smalsumu žavėjosi Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių apskrities pirmininkė Sigita Dacienė. „Mūsų Jonas – ypatingas žmogus. Jį gerbiu už didelį jo vidinį pasaulį. Kokie gražūs jo paveikslai, palaikantys aukštą meninį lygį mūsų sąjungoje! Jonas labai domisi istorija, o svarbiausia – puikiai valdo anglų kalbą. Jis visada rūpinasi savišvieta, visada kažko siekia, domisi ir poeziją kuria“, – kalbėjo pirmininkė.
Sveikinimo žodį parodos autoriui tarė Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius Saulius Urbonas, Telšių miesto seniūnijos seniūnas Kazys Lečkauskas, pranciškonas kunigas Severinas Arminas Holocheris, Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Telšių skyriaus pirmininkas Kajetonas Šliogeris, bendrijos „Rudens vakaras“ pirmininkė Vida Kolesinskienė ir kt.
Muzikinius kūrinius atliko Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Telšių skyriaus kapelija (vad. Petras Dirmeikis).
„Gimiau Telšiuose, prie ežero, lyg Romoje, tik nepalyginamai mielesniame mieste. Čia basas bėgiojau, užaugau, pasenau, gyvenau ir liksiu čia – prie savo ežero, iš kurio vieni gaudo žuvį, o aš – įkvėpimą“, – teigė J. F. Igaris.

Menu Tave
Gimtasai mano mieste,
Aukštai virš septynių kalvų.
Pasaulyje nėra brangesnio nieko,
Ligi sielos gelmių tave myliu.
Vaizdingo ežero pakrantėj
Pievelėj žaidėm, lakstėme basi.
Draugeliai mano mylimieji,
Kurgi jūs dabar visi?
Menu gatves tas brukavotas,
Šaligatviai grįsti lentų,
Vežime mužikas augalotas
Botagu mosuoja – įsėsti nedrąsu.
Savaitgalį atėjus turgaus dieną,
Miestelėnai aikštėj rinkosi visi.
Viens kitą labino tą dieną,
Draugingi buvo jie visi.
Viens džiaugės aviną pardavęs,
Kits jį nupirkęs popigiai.
Sėkmingą sandorį sudarę,
Banevičiaus aludėn traukė išdidžiai.
Bažnyčios varpas suskambėjo,
Kviesdamas sumon visus,
Darniai žmoneliai į šventovę ėjo,
Mama, tėvelis ir mažytis jų sūnus.
Po pamaldų minia klegėjo –
Kas pas Banevičių, kas į namus.
Čia priešais Kikilas sėdėjo,
Akis išvertęs gąsdino vaikus.
Atminimai likę tik brangiausi,
Viso to seniai nebėr.
Telšiai šiandieną kitokiausi,
Bet liūdna daros kažkodėl.
Kaip mainos veidas margo svieto,
Gyvenimo tėkmės juk niekas
nepakeis.
Nugyvenusiems nebėra
žemėj vietos,
Vieniem išėjus, vietoj jų kiti ateis.
Kas jiems primins tą seną
miesto veidą?
Kas linksmą Kikilą atmins, mane?
Laikas suka amžinybės ratą,
Skaitytojau, o kas primins tave?
J. F. IGARIS