„Erasmus+“ pro­jek­to par­tne­rių su­si­ti­ki­mas Vo­kie­ti­jo­je

Ba­lan­džio 26–gegužės 2 die­no­mis Hild­burg­hau­ze­ne, Vo­kie­ti­jo­je, įvy­ko net dvie­jų „Erasmus+“ pro­jek­tų – „Footp­rints in Eu­ro­pe“ ir „Hi­ke“ – par­tne­rių su­si­ti­ki­mas. Tel­šių „Džiu­go“ gim­na­zi­jos mo­ki­niai, pro­jek­to „Footp­rints in Eu­ro­pe“ da­ly­viai, tu­rė­jo uni­ka­lią ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti su bend­raam­žiais iš Vo­kie­ti­jos, Šve­di­jos bei Reun­jo­no sa­los, ku­ri pri­klau­so Pran­cū­zi­jai. Į su­si­ti­ki­mą vy­ko Ia kla­sės gim­na­zis­tai Žyd­rė Ža­rans­ky­tė, Jū­ra Maš­čins­kai­tė, Vi­lius Rim­kus, Žy­gi­man­tas Sun­gai­la, Ma­rius Ka­vec­kas bei ant­ro­kė Luk­re­ci­ja Sa­ba­liaus­kai­tė su mo­ky­to­jo­mis Aud­ro­ne Al­šaus­kai­te ir Ind­re Be­ni­kie­ne.

Pro­jek­to tiks­las – tir­ti ir su­pras­ti, kaip ir ko­kius kul­tū­ri­nius, tra­di­ci­nius, is­to­ri­nius, ap­lin­ko­sau­gi­nius, skait­me­ni­nius ir ki­to­kius pėd­sa­kus mes, Eu­ro­pos pi­lie­čiai, pa­lie­ka­me. Ži­no­ma, bend­rau­da­mi ir bend­ra­dar­biau­da­mi to­bu­li­no­me ang­lų kal­bos ir kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo ge­bė­ji­mus.
Da­li­juo­si mo­ki­nių įspū­džiais.
Luk­re­ci­ja: „Šią ke­lio­nę at­si­min­siu dar tik­rai la­bai il­gai. Kiek­vie­na iš­vy­kos die­na – įsi­min­ti­na ir ža­vi. Pir­mo­ji die­na bu­vo la­bai sklan­di ir be jo­kių ne­ti­kė­tu­mų: lėk­tu­vu at­skri­dę į Ber­ly­ną, trau­ki­niu ke­lia­vo­me į Tiu­rin­gi­jos že­mės sos­ti­nę – Er­fur­tą, ten pa­si­vaikš­čio­jo­me jau­kia­me se­na­mies­ty­je. Ta­da su­si­ti­ko­me su ki­tais pro­jek­to da­ly­viais – mo­ki­niais ir mo­ky­to­jais iš Vo­kie­ti­jos, Pran­cū­zi­jos ir Šve­di­jos.
Ant­ro­ji die­na bu­vo nuo­sta­bi pro­ga pa­tik­rin­ti iš­tver­mę – 17 ki­lo­met­rų žy­gis kal­nuo­tais Tiu­rin­gi­jos miš­ko ta­ke­liais. Bu­vo ne­leng­va, bet la­bai sma­gu. Žy­gio me­tu pa­ži­no­me vie­nas ki­tą ir su­si­drau­ga­vo­me. Tre­čią­ją die­ną lan­kė­mės su­si­ti­ki­mo šei­mi­nin­kų gim­na­zi­jo­je „Gym­na­sium Geor­gia­num“. Bu­vo įdo­mu pa­ma­ty­ti jų mo­kyk­lą, su­si­tik­ti su mo­ki­niais ir at­lik­ti veik­las. Mo­kyk­lo­je pie­šė­me ant dro­bi­nių mai­še­lių, klau­sė­mės mo­kyk­los cho­ro bei kar­tu su juo dai­na­vo­me. Dai­nų me­lo­di­jos įstri­go į gal­vą vi­siems ke­liau­nin­kams ir ly­dė­jo per vi­są ke­lio­nę. Taip pat tą­dien tu­rė­jo­me pro­gą pa­si­vaikš­čio­ti po Hild­burg­hau­ze­no mies­tą, su­skirs­ty­ti į tarp­tau­ti­nes ko­man­das ieš­ko­jo­me is­to­ri­nių vie­tų pa­gal už­ko­duo­tas koor­di­na­tes.
Ket­vir­tą­ją ke­lio­nės die­ną pra­dė­jo­me Vo­kie­ti­jos va­ka­rų ir ry­tų sie­nos mu­zie­ju­je. Vė­liau vy­ko­me į Ko­bur­gą, ku­ris sa­vo me­tus skai­čiuo­ja nuo 1056-ųjų ir yra va­di­na­mas ka­ra­liš­kų­jų Eu­ro­pos šei­mų lop­šiu. Įs­pū­din­ga­me mies­te ap­lan­kė­me pra­šmat­niau­sius rū­mus, ko­kius man te­ko ma­ty­ti. Po pa­si­vaikš­čio­ji­mų se­na­mies­ty­je ke­lia­vo­me į Ko­bur­go pi­lį, ku­rios kie­me­lis ir vaiz­das nuo pi­lies at­ro­dė lyg iš pa­sa­kos! Penk­tą­ją die­ną ap­si­lan­kė­me Lau­šos stik­lo ga­myk­lo­je, pa­ma­tė­me, kaip da­ro­mi įvai­rūs stik­lo dir­bi­niai, žiū­rė­jo­me fil­mą apie stik­lo ga­mi­nių pra­džią. Taip pat nu­vy­ko­me į įspū­din­gas bu­vu­sias ka­syk­las Ma­ras­si­na, kur jau­čiau­si lyg pa­te­ku­si į ki­tą pa­sau­lį.
Prieš iš­vyk­da­mi, šeš­tą­ją die­ną, pa­tys ga­mi­no­me ir ra­ga­vo­me tra­di­ci­nio vie­ti­nio mais­to – bul­vi­nių ku­ku­liu­kų. Vė­liau ta­me pa­čia­me kai­me­ly­je lan­kė­mės pri­va­čia­me bui­ties mu­zie­ju­je. Dar pa­si­va­ži­nė­jo­me nuo kal­no spe­cia­lia ro­gu­čių tra­sa, tai man tik­rai pa­li­ko di­de­lį įspū­dį! Pas­ku­ti­nią­ją ke­lio­nės die­ną vi­si vy­ko­me į Ber­ly­ną, į oro uos­tą. Bu­vo sun­ku ir liūd­na at­si­svei­kin­ti su nau­jais drau­gais iš ki­tų ša­lių, pa­si­ža­dė­jo­me vie­nas ki­tam ra­šy­ti. Prieš skry­dį mes, lie­tu­vių ko­man­da, dar ne­sku­bė­da­mi pa­vaikš­čio­jo­me po di­džiu­lį Ber­ly­no se­na­mies­tį, ap­lan­kė­me Vo­kie­ti­jos par­la­men­tą. Ir sėk­min­gai nak­tį grį­žo­me į gim­ti­nę.
Ši ke­lio­nė ypa­tin­ga. Man te­ko pa­žin­ti tiek daug nau­jų įdo­mių žmo­nių ir pa­ma­ty­ti ki­tų ša­lių kul­tū­rą. Žy­giuo­da­ma (ne vi­sa­da idea­lio­mis są­ly­go­mis) ug­džiau sa­vo va­lią ir ge­ri­nau fi­zi­nį pa­si­ruo­ši­mą. Bend­rau­da­ma su ki­tų ša­lių at­sto­vais, to­bu­li­nau sa­vo ang­lų kal­bos ži­nias. Už vi­sas šias ne­pa­mirš­ta­mas aki­mir­kas dė­ko­ju ke­lio­nės or­ga­ni­za­to­riams ir mū­sų gim­na­zi­jos mo­ky­to­joms Ind­rei Be­ni­kie­nei bei Aud­ro­nei Al­šaus­kai­tei!“
Žyd­rė: „Ke­lio­nė į Vo­kie­ti­ją bu­vo la­bai įdo­mi ir pil­na nuo­ty­kių. Vi­są lai­ką vaikš­čio­jo­me be ža­do, ža­vė­jo­mės lan­ko­mų vie­tų kul­tū­ra ir ar­chi­tek­tū­ra. Ga­lė­jo­me su­si­pa­žin­ti su tiek daug žmo­nių iš įvai­rių ša­lių ir su­kū­rė­me ne­pa­mirš­ta­mus pri­si­mi­ni­mus. Už­siė­mi­mai bu­vo su­dė­tin­gi, bet sma­gūs. Vi­si no­rė­jo­me, kad ke­lio­nė ne­si­baig­tų, no­rė­jo­me pa­lik­ti dar dau­giau lie­tu­viš­kų pėd­sa­kų Vo­kie­ti­jo­je.“
Jū­ra: „Ke­lio­nė­je mes pri­si­rin­ko­me daug įspū­džių. Ėjo­me į žy­gius ir ap­lan­kė­me ke­lis mies­tus. Vo­kie­ti­ja la­bai ski­ria­si nuo Lie­tu­vos. Vo­kie­ti­jos mies­tų pa­sta­tai aukš­ti ir nuo­sta­bios ar­chi­tek­tū­ros, o kal­nai ža­li ir ne­pa­kar­to­ja­mi. Su­sid­rau­ga­vo­me su žmo­nė­mis iš įvai­rių ša­lių. Mū­sų pri­si­mi­ni­mai yra ne­pa­mirš­ta­mi, ir aš ti­kiuo­si, jog dar su­si­tik­siu su ši­tais žmo­nė­mis.“
Vi­lius: „Šio­je ke­lio­nė­je, ku­ri bu­vo sa­vai­tės truk­mės, pa­ži­no­me Vo­kie­ti­jos Tiu­rin­gi­jos kraš­tą ir is­to­ri­ją. Daug lai­ko pra­lei­do­me žy­giuo­da­mi per kal­nus, bu­vo ir at­rak­ci­jų, pa­vyz­džiui, iš­mo­ko­me ruoš­ti tiu­rin­gie­tiš­kus „klec­kus“, va­žia­vo­me ro­gu­čių tra­sa. Mes ap­lan­kė­me daug įvai­rių vie­tų, ypač įsi­mi­niau ap­žval­gos bokš­tą, mo­kyk­lą Hild­burg­hau­ze­ne, Ko­bur­go mies­to rū­mus. Ke­lio­nė bu­vo la­bai ge­ra ir įdo­mi. Bu­vo la­bai liūd­na, kai rei­kė­jo grįž­ti na­mo.“
Ma­rius: „Man la­biau­siai įspū­dį pa­li­ko pa­ti Vo­kie­ti­ja, jos mies­tai ir kul­tū­ra. Taip pat įsi­ti­ki­nau, kad ki­tų ša­lių kul­tū­ra ir pa­sau­lio su­pra­ti­mas yra ga­nė­ti­nai skir­tin­gi.“
Ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja, pro­jek­to koor­di­na­to­rė Ind­rė BE­NI­KIE­NĖ, IIa kla­sės mo­ki­nė, pro­jek­to da­ly­vė Luk­re­ci­ja SA­BA­LIAUS­KAI­TĖ