Ekspertė: patyrus nusikaltimą visas aukos pasaulis gali apvirsti aukštyn kojomis

Pasaulis yra didelis ir gražus, žmonės – geranoriški, o blogiukai visada sulaukia atpildo – tokius vaizdinius daugelis esame susikūrę dar vaikystėje. Tačiau tapus nusikaltimo auka ši idealizuota pasaulio vizija žlunga. Su kokiais iššūkiais tenka dorotis nusikaltimą patyrusiam žmogui? Kaip vėl atgauti pasitikėjimą kitais, o kartais – net ir pačiu savimi?

„Patyrus pasikėsinimą į saugaus pasaulio įvaizdį gali būti sunku iš naujo suvokti ir susitaikyti su ta pakitusia aplinka. Nusikaltimo aukoms reikia pagalbos, net jei teisinis procesas jau baigėsi, nes išgyventas nusikaltimas gali kelti įvairiausių klausimų, situacijų, minčių ir emocijų, kurias nėra lengva suprasti, įsisavinti ar suvaldyti,“ – pastebi psichologė, Pagalbos nusikaltimų aukoms iniciatyvos vadovė Kristina Žalytė.

Statistika tikrovės neatspindi

Kiek nuo nusikalstamų veiksmų nukentėjusių asmenų oficialioje statistikoje suskaičiuojama per metus?  Psichologė atkreipia dėmesį, kad informacija apie nusikaltimus ir nubaustus asmenis yra daug lengviau pasiekiama nei duomenys apie nusikaltimų aukas.

Oficialus nusikalstamų veikų skaičius 2020 m. yra virš 46 tūkstančių, nors aukų skaičiuojama mažiau – beveik 28,5 tūkstančio. Visi šie skaičiai – tik registruoti atvejai. Tai reiškia, kad jie ne visiškai atspindi tikrovę. „Deja, ne visi nukentėję asmenys jaučia turintys teisę kreiptis į teisėsaugą po išgyventos nusikalstomos veikos. Būna, nusikalstamą veiką patyrę asmenys nutaria apie tai nepranešti, manydami, kad jų išgyvenimas nėra pakankamai rimtas ar vertas teisėsaugos dėmesio. Kartais nesikreipimą nulemia ir jaučiama gėda, nes apie tokius išgyvenimus kalbama labai mažai ir gali pasirodyti, kad apie juos pasakoti yra nepriimtina. Nenorą kreiptis į teisėsaugą gali paveikti ir daugiau veiksnių: santykis su skriaudiku, šeiminė padėtis, įvykio vieta, pavyzdžiui, rečiau pranešama apie užsienyje išgyventas nusikalstamas veikas,“ – vardija K. Žalytė.

Į psichologus kreipiamasi nedrąsiai

Jeigu nesikreipiama į teisėsaugą, gal individualios pagalbos ieškoma pas specialistus? Psichologės įsitikinimu, vis dar netoli nutolome nuo mąstymo, kad jei kreipiesi psichologinės pagalbos, esi „silpnas“, pats negali susidoroti su savo problemomis. Tokie su realybe prasilenkiantys stereotipai dažnai tampa barjeru gauti kvalifikuotos pagalbos. O tokia pagalba kartais labai praverstų ne tik aukai: „Aukos artimieji taip pat gali būti paveikti artimojo išgyvento nusikaltimo. Nors patirtas sukrėtimas nėra tiesioginis, jie taip pat gali jausti padidėjusį nerimą, jaustis nesaugūs, įbauginti. Be to, šeimai ir draugams neretai praverčia ne tik psichologinė pagalba: padrąsinimas ir informacija, kaip bendrauti su nusikaltimo auka, yra ne mažiau aktuali. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai artimieji, nežinodami, ką sakyti ir ko ne, tiesiog ima šalintis aukos ir dar labiau apsunkina psichologinį gijimą.“

Patiriami iššūkiai

Viktimizacija ir informacijos trūkumas – iššūkiai, su kuriais nusikaltimų aukos susiduria dažniausiai. „Kartais teisinio proceso metu auka patiria beveik tokio paties lygio stresą, kaip ir nusikaltimo metu. Tenka pakartotinai prisiminti ir kalbėti apie tą patį siaubingą išgyvenimą, permąstyti visas detales, kartais – retu, bet blogiausiu atveju, – net susidurti su žmonėmis, kurie netiki aukos pasakojimu. Medijos taip pat prisideda prie šios problemos. Aukoms kartais tenka dorotis su įvairiais sunkumais, kuriuos sukelia neteisingai pateikta ar iškreipta jų reprezentacija, gali jaustis praradę kontrolę pasauliui atskleisti tik norimą informaciją, galiausia, sunku neigti ir tai, kad kuo sunkesnis nusikaltimas – tuo didesnis medijos ir publikos susidomėjimas, vedantis prie perdėto noro kuo daugiau sužinoti apie aukas ar jų artimuosius,“ – sako psichologė.

Antrinė viktimizacija, pasak K. Žalytės, gali kilti ir dėl visuomenės reakcijos į įvykį. Dažnai galima pastebėti piktų ar auką smerkiančių komentarų: „Greta palaikančių žodžių galima rasti ir kaltinimų, jog auka pati kalta, kad pakliuvo į tokią situaciją, arba net pasitaiko ir bandymų spekuliuoti, jog auka to neva nusipelniusi.“  Vis dėlto, psichologės manymu, medijos gali atlikti ir teigiamą vaidmenį: aukai suteikiama proga papasakoti savo istoriją, paleisti susikaupusias emocijas, o pasidalinti išgyvenimai gali paskatinti kitus, panašią situaciją išgyvenusius, veikti ir kreiptis pagalbos.

Pagalba – ranka pasiekiama

O kaip išspręsti informacijos stokos problemą? K. Žalytė su bendraminčiais pradėjo pirmą Lietuvoje pagalbos telefonu projektą „Pagalbos nusikaltimų aukoms linija“. „Labai svarbu, kad nusikaltimų aukos turėtų prieigą prie joms reikalingos informacijos ir lengvai sužinotų, kokias teises turi, kokią pagalbą gali gauti, sužinotų, kur kreiptis sudėtingu laikotarpiu. Mūsų tikslas – kuo geriau informuoti aukas apie joms prieinamas galimybes, o kartu suteikti ir emocinę, psichologinę bei teisinę paramą,“ – kilnią misiją apibūdina psichologė.

Kokie požymiai ar gyvenimo pokyčiai signalizuoja apie būtinybę ieškoti specializuotos pagalbos? „Išgyvenus nusikalstamą veiką visoms aukoms būtų gerai su kuo nors – net nebūtinai specialistu – apie tai pasikalbėti, bent jau tam, kad galėtų susidėlioti savo mintis ir įsivardinti, ką jaučia,“ – rekomenduoja psichologė, akcentuodama, jog nusikalstamos veikos išgyvenimas neturi vieno rėmo, tinkančio visoms aukoms. „Po nusikaltimo aukštyn kojomis gali apvirsti visas aukos pasaulis arba gali nepasikeisti niekas. Tai lemia įvairūs su patirta nusikalstama veika ir asmens aplinka susiję veiksniai. Kada būtina kreiptis pagalbos? Psichologiniai sunkumai, patiriami po nelaimingų įvykių, nusikaltimų ar stichinių nelaimių, vadinami trauminiu stresu. Aukos gali jaustis įvairiai – jausti sukrėtimą, bejėgiškumą, šoką, sunkiai suvokti savo savijautą, patirti pakartotinį įvykio išgyvenimą (angl. flashback). Dažnai susiduriama su neigimu, jaučiamas pyktis, baimė, kaltė, nerimas ir kitokios neigiamos emocijos. Trauminis stresas gali pasireikšti ir fiziniais simptomais – sutrikusiu virškinimu, galvos skausmu, pagreitėjusiu širdies plakimu, nuovargiu, padidėjusiu grėsmės jausmu ar nemiga. Jei šie simptomai neišnyksta ir su jais nėra dirbama ilgiau nei 6 mėnesius po patirtos nusikalstamos veikos, simptomai gali peraugti į potrauminį streso sutrikimą.“ Nors pasitaiko atvejų, kai išvardinti simptomai išnyksta be jokios išorinės pagalbos, K. Žalytė įsitikinus, kad nusikaltimų aukos turėtų kreiptis pagalbos tuomet, kai šie simptomai sukelia sunkumų tęsti įprastas kasdienines veiklas.

Kur kreiptis?

Šiandien nusikaltimų aukos gali kreiptis į anoniminę Pagalbos nusikaltimų aukoms liniją. Linijos savanoriai – kriminologų, psichologų ir teisininkų komanda – neatlygintinai suteiks reikiamą informaciją ir atsakys į sudėtingoje situacijoje kilusius klausimus, patars, kur ir kaip kreiptis pagalbos bei užtikrinti savo teises.

Kokias emocijas išgyvena nusikaltimą patyręs žmogus? Kaip ištiesti pagalbos ranką, kad ji būtų priimta? Su kokiais sunkumais susiduria tiek pagalbą teikiantis, tiek ją gaunantis? Kaip įveikti baimę? Į šiuos ir daugelį kitų ne tik nusikaltimų aukoms, jų artimiesiems, bet ir plačiajai visuomenei aktualių klausimų atsakymų ieškoti kvies pirmasis Baltijos šalyse kriminologijos festivalis DEMISTIFY, vyksiantis rugpjūčio 13-15 d. Kalvarijos savivaldybėje, Šilėnų kaime. Išsamiau: www.demistify.lt

Nemokamas festivalis organizuojamas vykdant Europos Komisijos JUSTICE programos finansuojamą projektą „PREVICT: pagalbos nusikaltimų aukoms plėtra“.