Eglės prie mu­zie­jaus „Al­ka“: specialistai – pjauti, gyventojai – palikti

De­vy­nias de­šim­tis me­tų skai­čiuo­jan­tis Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“ yra aki­vaiz­dus pi­lie­tiš­ku­mo ir su­telk­to dar­bo pa­vyz­dys. Tai – iš­ki­lus Lie­tu­vos sim­bo­lis, ku­ria­me sau­go­mas mū­sų pa­vel­das, o ant Ža­lio­sios kal­vos stūk­san­čio pa­sta­to mo­der­nis­ti­nė ar­chi­tek­tū­ra at­spin­di tar­pu­ka­rio že­mai­čių am­bi­ci­jas.

Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“ šiuo me­tu įgy­ven­di­na ES in­ves­ti­ci­nį pro­jek­tą, pa­gal ku­rį at­lie­ka­mas ka­pi­ta­li­nis re­mon­tas, o pa­skui lauks ap­lin­kos su­tvar­ky­mas. Esą, pa­si­kon­sul­ta­vus su spe­cia­lis­tais ir at­li­kus iš­sa­mią land­šaf­to ana­li­zę, pa­ste­bė­ta, kad at­kal­nė­je iš Mu­zie­jaus gat­vės pu­sės sto­vin­čių 12 se­nų eg­lių ša­kos iš­re­tė­ju­sios, su­si­py­nu­sios vie­nų su ki­to­mis, šak­nys pa­vir­ši­nės, ke­lia pa­vo­jų praei­viams, mu­zie­jaus lan­ky­to­jams ir trans­por­to prie­mo­nėms au­to­mo­bi­lių aikš­te­lė­je. Me­džiai už­sto­ja sau­lę, su­lai­ko drėg­mę, to­dėl pa­sta­to sie­nos „ža­liuo­ja“.

At­sa­kin­gos ins­ti­tu­ci­jos pri­ta­rė me­džių pjo­vi­mui prie Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“.

Nau­ji mu­zie­jaus rū­mai

1932 m. va­sa­rio 16 d. Že­mai­čių se­no­vės mė­gė­jų drau­gi­ja „Al­ka“ pa­skel­bė mu­zie­jaus įkū­ri­mo ak­tą. Drau­gi­jai „Al­ka“ su­kau­pus da­lį mu­zie­jaus sta­ty­bai rei­ka­lin­gų lė­šų ir Tel­šių ap­skri­ties sa­vi­val­dy­bei įsi­pa­rei­go­jus skir­ti pu­sę rei­kia­mų pi­ni­gų, ant Ža­lio­jo kal­no, bu­vu­sio Dirks­te­lių dva­ro že­mė­je, ku­rią mu­zie­jui pa­sky­rė Tel­šių mies­to sa­vi­val­dy­bė, pra­dė­ti mu­zie­jaus sta­ty­bos pa­ren­gia­mie­ji dar­bai.

1936 m. spa­lio 4-oji (šeš­ta­die­nis) Tel­šiams bu­vo ypa­tin­ga. Nors oras pa­si­tai­kė ne­pa­lan­kus, vi­si sku­biai ko­pė į Ža­lią­jį kal­ną, ku­ria­me jau ki­lo bū­si­mo­jo mu­zie­jaus pa­ma­tai. Pa­dė­da­mas ker­ti­nį mu­zie­jaus pa­sta­to ak­me­nį, pir­ma­sis jo di­rek­to­rius ir įkū­rė­jas Pra­nas Ge­nys sa­kė: „Čia, po šia pa­sto­ge, ku­riai pa­ma­tus mes šian­dien pa­de­da­me, bus ap­gy­ven­din­ta že­mai­čių tau­tos sie­la. Čia ras ma­lo­nią sau glo­bą ne­ži­no­mų liau­dies dai­li­nin­kų kū­ri­niai, ku­pi­ni liū­de­sio ir die­viš­ko dva­sios skaus­mo smut­ke­liai, švel­nių ly­riš­kų mo­ty­vų liau­dies me­no dro­ži­niai. Čia taip pat ras sau vie­tą iš sen­ka­pių pri­kel­ta mū­sų prie­šis­to­ri­nių se­ne­lių kul­tū­ra, tu­rin­ti ne­pap­ras­tai tu­ri­nin­gą kom­po­zi­ci­ją ir aukš­tą es­te­ti­nę nuo­vo­ką. Tai mū­sų žal­va­rio, ak­mens am­žiaus kul­tū­ra. To­kia yra kul­tū­ri­nė šių rū­mų mi­si­ja.“

Pas­tan­gos bu­vo ne vel­tui. Iš­ki­lo nau­ji, iš­puoš­ti fres­ko­mis ir vit­ra­žais mu­zie­jaus rū­mai, vie­nin­te­liai tar­pu­ka­riu pa­sta­ty­ti Lie­tu­vos pro­vin­ci­jo­je. Per de­vy­nias de­šim­tis me­tų Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“ ta­po svar­biau­siu mu­zie­ju­mi Že­mai­ti­jo­je nuo ar­cheo­lo­gi­jos iki šiuo­lai­ki­nio me­no su dau­giau kaip 154 tūkst. eks­po­na­tų.

Mu­zie­jaus pa­sta­to is­to­ri­ją šian­dien pa­sa­ko­ja rin­ki­niuo­se sau­go­mos fo­tog­ra­fi­jos. Aukš­tai, ant Ža­lio­sios kal­vos, iš­ki­lęs į mies­tą žiū­ri Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“. Bū­ti at­vi­ram ir ma­to­mam – to­kia bu­vo Se­no­vės my­lė­to­jų drau­gi­jos „Al­ka“ idė­ja. Prie Mas­čio eže­ro, gre­ta bū­si­mo mu­zie­jaus esan­čio­je aikš­tė­je, vyk­da­vo di­džio­sios mies­to šven­tės, o mies­to plėt­ros pla­ne bu­vo nu­ma­ty­ta, kad Nau­ja­mies­ty­je, gre­ta gy­ve­na­mų­jų na­mų kvar­ta­lo ir mo­kyk­los, tu­rė­tų iš­kil­ti ir mies­to sa­vi­val­dy­bės bei ap­skri­ties vir­ši­nin­ko ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sta­tai, for­muo­tis dar vie­nas trau­kos cent­ras.

Sie­kė „pa­slėp­ti“ tau­ti­nį sim­bo­lį?

„Žvel­giant į vaiz­dus fo­tog­ra­fi­jo­se ma­ty­ti, kad in­ten­sy­ves­nis mu­zie­jaus te­ri­to­ri­jos ap­so­di­ni­mas pra­si­dė­jo XX a. 5-ojo de­šimt­me­čio ant­ro­jo­je pu­sė­je. Ma­ny­ti­na, kad ap­gal­vo­to ir pla­nin­gai pa­reng­to mu­zie­jaus te­ri­to­ri­jos ap­so­di­ni­mo pro­jek­to ne­tu­rė­ta. Iš pra­džių bu­vo so­di­na­mos eg­lės ir ki­to­kie me­džiai, ap­žel­di­na­ma gy­vat­vo­re. Po ku­rio lai­ko au­ga­lus pra­dė­ta nai­kin­ti: vie­nus iš­kir­to, ki­tus – per­so­di­no. Ne­re­tai dar­bai vyk­da­vo so­viet­me­ty­je pri­va­lo­mų tal­kų me­tu. Eg­lė­mis anks­čiau­siai ap­so­din­ti laip­tai link mu­zie­jaus pa­sta­to. XX a. 7-ojo de­šimt­me­čio vi­du­ry­je jos jau bu­vo ge­ro­kai ūg­te­lė­ju­sios. Dėl ke­lia­mo pa­vo­jaus mu­zie­jaus lan­ky­to­jams, praei­viams, per tan­kaus su­so­di­ni­mo ir už­gož­to ke­lio link mu­zie­jaus šios eg­lės iš­pjau­tos. Nors pa­vie­nių me­džių bū­ta ir anks­čiau, apie 1964 m. iš Mu­zie­jaus gat­vės pu­sės ant šlai­to prie­šais mu­zie­jaus pa­sta­tą ke­lio­mis ei­lė­mis bu­vo už­so­din­tos eg­lės, ku­rios per po­rą de­šimt­me­čių už­go­žė jo fa­sa­dą. XXI a. 2-aja­me de­šimt­me­ty­je da­lis mi­nė­tų eg­lių bei ki­tų me­džių, au­gu­sių ar­čiau­siai mu­zie­jaus pa­sta­to, dėl ke­lia­mo pa­vo­jaus žmo­nėms bu­vo nu­pjau­tos“, – de­šimt­me­čiais be­si­kei­tu­sią si­tua­ci­ją pri­sta­tė Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ l. e. p. Rin­ki­nių ap­skai­tos ir ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­jas Rai­mon­das Pet­ri­kas.

Ma­ny­ti­na, kad so­viet­me­čiu mu­zie­jaus te­ri­to­ri­ja bu­vo ap­so­din­ta me­džiais sie­kiant pa­slėp­ti tau­ti­nį sim­bo­lį. Tai bu­vo vie­nas pri­mi­ty­ves­nių bū­dų už­deng­ti mu­zie­jaus pa­sta­tą.

Se­ni me­džiai – grės­mė ap­lin­kai

„Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“ šiuo me­tu įgy­ven­di­na ES in­ves­ti­ci­nį pro­jek­tą, pa­gal ku­rį at­lie­ka­mas ka­pi­ta­li­nis re­mon­tas ir bus at­nau­jin­tos eks­po­zi­ci­jos Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ pa­grin­di­nia­me pa­sta­te, at­si­ras ga­li­my­bė pri­tai­ky­ti tu­ri­mus kul­tū­ri­nius re­sur­sus bei erd­ves šiuo­lai­ki­niam lan­ky­to­jui. Po pa­sta­to re­konst­ruk­ci­jos – ap­lin­kos tvar­ky­mo pla­nas. Kon­sul­tuo­jan­tis su spe­cia­lis­tais ir at­lie­kant iš­sa­mią land­šaf­to ana­li­zę pa­ste­bė­ta, kad at­kal­nė­je iš Mu­zie­jaus gat­vės pu­sės sto­vin­čių 12 se­nų eg­lių ša­kos iš­re­tė­ju­sios, su­si­py­nu­sios vie­nų su ki­to­mis, šak­nys pa­vir­ši­nės, ke­lia pa­vo­jų praei­viams, mu­zie­jaus lan­ky­to­jams ir trans­por­to prie­mo­nėms au­to­mo­bi­lių aikš­te­lė­je. Me­džiai už­sto­ja sau­lę, su­lai­ko drėg­mę, to­dėl pa­sta­to sie­nos „ža­liuo­ja“.

Ki­ta­pus te­ri­to­ri­jos, ant šlai­to, au­ga di­de­lis eu­ro­pi­nis mau­me­dis, ku­ris, pu­čiant di­de­liam vė­jui, siū­buo­ja ir ky­la grės­mė, kad jis lūš ar net už­virs ant mu­zie­jaus pa­sta­to“, – esa­mą si­tua­ci­ją ap­žvel­gė Že­mai­čių mu­zie­jaus di­rek­to­rė Eva Ston­ke­vi­čie­nė ir in­for­ma­vo, jog dėl su­si­klos­čiu­sios pa­dė­ties bu­vo kreip­ta­si į LR kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ją, Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to (KPD) Telšių–Tauragės te­ri­to­ri­nį sky­rių, Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Sta­ty­bos ir ur­ba­nis­ti­kos sky­riaus Ap­lin­kos ir ci­vi­li­nės sau­gos po­sky­rį, Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bą, Tel­šių mies­to se­niū­ni­ją ir ki­tus at­sa­kin­gus as­me­nis.

„Sup­ras­da­mi si­tua­ci­jos rim­tu­mą, at­li­ko­me iš­sa­mią me­džių būk­lės ana­li­zę. Žel­di­nių pa­skir­tis yra dau­gia­funk­cė: eko­lo­gi­nė, moks­li­nė, es­te­ti­nė, pa­žin­ti­nė, rek­rea­ci­nė, ar­chi­tek­tū­ri­nė, is­to­ri­nė-kul­tū­ri­nė. Vie­na ver­tus, iš­sau­go­da­mi ir gau­sin­da­mi žel­di­nius, mes sau­go­me sa­vo svei­ka­tą ir ap­lin­ką, ta­čiau, ki­ta ver­tus, au­gant mies­tui, inf­rast­ruk­tū­rai rei­kia vis dau­giau vie­tos, tad ne­tin­ka­mai pa­so­din­ti, ne­pri­žiū­ri­mi ar ser­gan­tys se­ni me­džiai ga­li tap­ti pa­vo­jin­gi žmo­gui ar jo tur­tui. Nors dau­gu­ma Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ te­ri­to­ri­jo­je au­gan­čių me­džių nė­ra blo­gos būk­lės, ta­čiau neat­me­ta­ma ga­li­mo pa­vo­jaus ti­ki­my­bė pės­tie­siems ir trans­por­to prie­mo­nėms, sto­vin­čioms po au­ga­lais, taip pat sie­kia­ma su­ma­žin­ti ir pa­sta­to fa­sa­do ga­di­ni­mą, to­dėl, kad ir kaip be­bū­tų gai­la, esa­me lin­kę pri­tar­ti dvy­li­kos eg­lių ir mau­me­džio nu­pjo­vi­mui. Re­mian­tis LR žel­dy­nų įsta­ty­mu, Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“ bus įpa­rei­go­tas su­mo­kė­ti sa­vi­val­dy­bės vyk­do­mo­sios ins­ti­tu­ci­jos pa­gal ap­lin­kos mi­nist­ro tvir­ti­na­mus žel­di­nių at­ku­ria­mo­sios ver­tės įkai­nius ap­skai­čiuo­tą žel­di­nių at­ku­ria­mo­sios ver­tės kom­pen­sa­ci­ją“, – in­for­ma­vo Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Sta­ty­bos ir ur­ba­nis­ti­kos sky­riaus Ap­lin­kos ir ci­vi­li­nės sau­gos po­sky­rio ve­dė­ja Kris­ti­na Jan­kaus­kie­nė.

Spe­cia­lis­tai pri­ta­rė

Me­džių pa­ša­li­ni­mui pri­tar­ta Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bo­je, ne­prieš­ta­ra­vo ir Tel­šių mies­to se­niū­ni­ja. Atk­reip­ti­nas dė­me­sys ir į Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Telšių–Tauragės te­ri­to­ri­nio sky­riaus po­zi­ci­ją. „Pa­žy­mė­ti­na, jog šis eg­ly­nas ir ki­ti mu­zie­jaus te­ri­to­ri­jo­je esan­tys me­džiai neįt­rauk­ti į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą, to­dėl, no­rint at­lik­ti me­džių ša­li­ni­mo dar­bus, nė­ra prie­vo­lės iš­pil­dy­ti vi­sus rei­ka­la­vi­mus, bū­ti­nus įgy­ven­di­nant kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos pro­ce­sus. Ver­ti­nant iš ap­lin­ko­sau­gos pu­sės, tai me­džiai, ku­rių li­ki­mas mums rū­pi, ta­čiau ne ma­žiau svar­bi yra mu­zie­jaus atei­tis, ko­ky­biš­kas pa­slau­gų tei­ki­mas, tvar­kin­ga ir gra­ži ap­lin­ka bei sau­gūs mu­zie­jų lan­kan­tys žmo­nės“, – at­krei­pė dė­me­sį KPD Telšių–Tauragės te­ri­to­ri­nio sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Lo­re­ta Ba­ry­sie­nė.

At­siž­velg­da­ma į spe­cia­lis­tų ir vi­sų suin­te­re­suo­tų as­me­nų pa­sta­bas, Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ di­rek­to­rė E. Ston­ke­vi­čie­nė pa­tvir­ti­no įsi­pa­rei­go­ji­mą kom­pen­suo­ti žel­di­nių at­ku­ria­mą­ją ver­tę ir ak­cen­ta­vo, kad ap­lin­kos ap­sau­ga yra vi­sos vals­ty­bės ir kiek­vie­no jos gy­ven­to­jo rū­pes­tis ir pa­rei­ga.

„Mies­to žel­di­nių klau­si­mai Lie­tu­vo­je – itin jaut­rūs ir ak­tua­lūs. For­muo­jant žel­dy­nus mu­zie­ju­je, rei­ka­lin­gas ho­lis­ti­nis, vi­sa api­man­tis po­žiū­ris, ne tik for­ma­li po­zi­ci­ja, to­dėl į ker­ta­mų me­džių li­ki­mą su mu­zie­ji­nin­kais pa­žvel­gė­me at­sa­kin­gai: nuo­dug­niai iša­na­li­za­vo­me is­to­ri­nę me­džių kil­mę, kreip­si­mės į ap­lin­kos tvar­ky­mo spe­cia­lis­tus mu­zie­jaus ap­lin­kos atei­ties vi­zi­jai su­kur­ti, bus pa­reng­ta bū­si­mų nau­jų žel­dy­nų ap­sau­gos tvar­ky­mo ir at­kū­ri­mo stra­te­gi­ja“, – kvies­da­ma vi­suo­me­nę pri­tar­ti po­ky­čiams kal­bė­jo E. Ston­ke­vi­čie­nė. Di­rek­to­rė vi­lia­si, kad nu­pjau­tus me­džius ga­lės pa­nau­do­ti kil­niems tiks­lams – me­die­na bus skir­ta Že­mai­čių kai­mo mu­zie­jaus me­di­niams ob­jek­tams at­nau­jin­ti.

Dau­gu­ma gy­ven­to­jų me­džių pjo­vi­mui ne­pri­ta­ria

Tel­šių mies­to Res­pub­li­kos gat­vė­je pra­si­dė­jus re­konst­ruk­ci­jai pir­miau­sia kri­to lie­pos ir kol kas jų vie­to­je nau­ji me­de­liai ne­su­ža­lia­vo. Se­ni me­džiai pa­li­ko ir Mu­zie­jaus gat­vę, o de­šim­tys jau­nų me­de­lių šak­nis su­lei­do gat­vės pa­bai­go­je, va­žiuo­jant link Ryš­kė­nų.

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ skai­ty­to­jų feis­bu­ko pa­sky­ro­je klau­sė­me, ar jie pri­ta­ria me­džių pjo­vi­mui prie Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“. O gal me­džius rei­kė­tų steng­tis iš­sau­go­ti?

Di­džio­ji da­lis gy­ven­to­jų ko­men­ta­ruo­se pa­si­sa­kė prieš me­džių pjo­vi­mą. Štai Mo­ni­ka tei­gė, jog kas­dien va­žiuo­ja pro mu­zie­jų ir vi­sa­da ją ap­lan­ko ta pa­ti min­tis: „Ko­kios gra­žios šios aukš­tos eg­lės ir kaip puo­šia šią vie­tą! O dar pa­sni­gus – tik­ra pa­sa­ka!“ Bei pri­dū­rė, kad ne­ža­vi „pa­ga­liu­kų“ ma­da mies­te, ku­ri ro­do, kad tai, kas bu­vo, tin­ka­mai ne­bu­vo pri­žiū­ri­ma, jei rei­kia pjau­ti tiek pui­kių me­džių!

Ai­ri­da ra­gi­no nu­sto­ti kirs­ti me­džius mies­te. Esą Tel­šiai jau ta­po vi­sai pli­ku mies­tu ir „ne­be­li­ko jo­kio ža­ve­sio. O kol nau­jai pa­so­din­ti užaugs, tai ir de­šimt­me­čių pri­reiks…“

Re­gi­nos nuo­mo­ne, pjau­ti rei­kia tik la­bai se­nus, pa­vo­jų ke­lian­čius me­džius, bet to­kių, anot jos, Tel­šiuo­se ne­bė­ra. Bei pri­dū­rė, jog ne­pri­ta­ria gra­žių me­džių pjo­vi­mui.

Al­do­na per­spė­jo: „Pjau­kit, kirs­kit vis­ką – gal ir Tel­šių mu­zie­jus kaip Vil­niaus Ge­di­mi­no pi­lis pra­dės griū­ti, o ta­da pra­si­dės ne­si­bai­gian­tys gel­bė­ji­mo dar­bai už kos­mi­nes su­mas.“

Ki­ti žmo­nės ko­men­ta­ruo­se siū­lė ieš­ko­ti bū­dų, kaip bū­tų ga­li­ma me­džius prie „Al­kos“ mu­zie­jaus iš­sau­go­ti: ge­nė­ti, re­tin­ti, iš­pjau­ti da­lį jų, bet ne vi­sus. Bet skai­ty­to­jos Ilo­nos tai neį­ti­ki­no. „Ma­nau, kad re­tin­ti rei­kia Sa­vi­val­dy­bės šu­lus, o ne me­džius“, – ko­men­ta­vo mo­te­ris.

Tie­sa, da­lis gy­ven­to­jų pla­nams – iš­pjau­ti prie Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ esan­čius me­džius – pri­ta­rė. „Tai aiš­ku, kad rei­kia pjau­ti. Kiek kar­tų pro ša­lį va­žia­vau, nie­ka­da mu­zie­jaus ne­ma­čiau. Aiš­ku, už kiek­vie­ną nu­pjau­tą bū­ti­na ki­to­je vie­to­je pa­so­din­ti nau­ją“, – tei­gė Vir­gau­gas. O Dai­va pa­ra­gi­no pa­da­ry­ti tai kuo grei­čiau, kol dar neat­si­ti­ko ne­lai­mė: „Vėl bus ant ko už­vir­tę. Jau­ni, gra­žūs me­de­liai puo­šia, bet ne iš­pu­vu­siais ka­mie­nais, pu­siau ap­džiū­vę. Jie tik ga­di­na vaiz­dą ir pri­da­ro ža­los.“

Ga­liau­siai Ge­di­mi­nas pa­si­siū­lė: „Ka­da bus pjau­na­mos, ate­su, pa­die­su.“

Pa­reng­ta pa­gal Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ pra­ne­ši­mą spau­dai