Duona. Visada su pagarba žiūriu į šį žodį ir pačią duoną. Tai iš tikrųjų didžiausia Dievo dovana žmogui.
Visose tautose duona, kad ir kaip būtų vadinama, labai gerbiama ir šventa.
Augdami daugiavaikėje šeimoje, žinojome duonos vertę ir kainą. Duona visada užėmė labai svarbią vietą, ji buvo skalsi ir branginama, kad jos siekiančios rankos gautų savo riekę. Ne visada taip buvo, kaip šiandien. Net sunku ir įsivaizduoti, kai tekdavo anksti keltis. Rodėsi, tik atsigulei, o tėvas jau judina ir ragina: „Kelkis ir eik duonos.“
Šaldavome ir laukdavome ilgose eilėse prie duonos parduotuvės. Kai duoną atveždavo ir pradėdavo pardavinėti, sulėkdavo į eilę ir kiti broliai, mat kiekvienam žmogui duodavo po kepaliuką ar du. Matyt, priklausė nuo to, kiek atveždavo.
Koks laukė nusivylimas žmonių, daug valandų išstovėjusių eilėje ir negavusių duonos. Keiksmai ir pyktis liejosi į visas puses. Ir taip kasdien.
Pamenu prieš daugelį metų dar mokykloje atsitikimą su duona.
Ilgosios pertraukos metu vaikai, susėdę kas į suolus, kas prie stalų, valgė atsineštus sumuštinius. Kas duoną su dešra ir sviestu, su mėsa ar lašiniais, užsigerdami arbata ar pienu.
Aš niekada nesinešdavau priešpiečių, džiaugdavomės, kad būdavo namuose ant stalo.
Vaikai, numalšinę alkį, pradėdavo klegėti, išdykauti, aš suole, atsirėmęs į sieną, rydamas seiles, stebėjau sočiųjų elgesį. Mačiau, kad daugeliui atsineštas maistas neteikė tiek daug svarbos kaip man.
Kai kurie iš jų su valgiu elgėsi nepagarbiai. Nukritusią dešrą ar sviestą nuo duonos koja paspirdavo į šoną. Man tai keldavo pyktį ir nerimą, supratau, kad tie vaikai nežino, kaip visa tai uždirbama, ir to neįvertino. Labiausiai man į akis krito vieno vaiko elgesys. Suvalgęs dešrą, nulaižęs nuo duonos sviestą, nebeturėjo kur jos dėti, pavartęs rankose, pasižvalgė aplink. Rado, ko norėjo, – nusisukęs veidu į langą, ramiai sau užkandžiavo pats ramiausias klasės berniukas, kurio nebijojo net mergaitės, – sviedė duoną jam. Duona pataikė į galvą ir nukrito ant grindų. Šis atsisuko ir aiškiai suprato, kas metė, nes anas ir nebandė slėpti, įžūliai išsišiepęs, trynė delnus. Visų nuostabai, nuskriaustasis pasilenkė po suolu, pakėlė duonos riekę ir sviedė atgal – jos savininkui. Duona nepasiekė tikslo ir nukrito ant grindų, tarp suolų.
Duonos savininkas vikriai nušoko nuo suolo ir, perpykęs dėl tylenio išsišokimo, spyrė koja duoną į sėdėjusiojo prie lango pusę. Nepajutau nei pats, lyg spyruoklės mestas, kaip pašokau prie spyrusiojo duoną. Susikibome ne juokais. Šis nesuprato mano agresijos, bet gynėsi uoliai. Klasėje kilo didelis triukšmas, mergaitės klykė, nuo suolų krito koteliai, portfeliai, laidėsi knygos.
Kilus triukšmui, į klasę įlėkė, matyt, netoliese buvęs mokytojas. Negreit mus išskyrė, buvome taip įsikabinę vienas kitam į atlapus, kad net mokytojas suvargo.
Aišku, visų vienbalsiai buvau pripažintas kaip peštynių iniciatorius, tad buvau stipriai paimtas už ausies ir tempiamas pas direktorių. Prie klasės durų būriavosi subėgę mokiniai, vienas kito klausinėdami, kas atsitiko. Tempiamas koridoriumi, girdėjau mokytoją vis kartojant: „Rytoj be tėvų nesirodyk!“
Vos įžengėm į kabinetą, pamatęs direktorius skubėjo atplėšti mokytojo ranką nuo mano ausies. O ši nelabai norėjo skirtis su ausimi. Laimei, ausis nenuplyšo, nors skaudėjo ilgokai, o mokytojas vis šaukė, kad be tėvų nesirodyčiau.
Direktorius pažinojo mane neblogai, dėstė rusų kalbą, kurią mokėjau ketvertui.
Mane atvedęs mokytojas, direktoriaus paprašytas išeiti iš kabineto, suglumo.
„Pasakok“, – tiek tepasakė direktorius išėjus mokytojui.
Aš viską papasakojau, o toje vietoje, kai kalbėjau apie spardomą duoną, pravirkau. Direktorius nusisuko į langą, keletą minučių kabinete įsiviešpatavo tyla – man tai atrodė amžinybė. Ką nuspręs direktorius?
Atsisukus direktoriui, aš suglumau: mano nuostabai nebuvo ribų – jo skruostais taip pat riedėjo ašaros. Jis artėjo į mane, palietęs mano galvą, liepė eiti į klasę ir ruoštis pamokai, kaip tyčia, – direktoriaus. Ir lyg atspėdamas mano ašarotas, pilnas baimės akis, pasakė: „Tėvų atsivesti nereikės.“
Visada su pagarba ir meile prisimenu direktorių, kuris, matyt, taip pat žinojo duonos svarbą ir vertę.
Nepaisant amžiaus skirtumo ir socialinės padėties, abu supratome, kad duona šventa, jos vieta ant stalo.
Jonas BARKUS