Du scenos bičiuliai – Domantas Razauskas ir Saulius Petreikis – leidosi į muzikinę kelionę po įvairius Lietuvos miestus bei miestelius. Jau aplankę klausytojus Vilniuje ir Kaune, netrukus svečiuosis Telšiuose, Alytuje, Klaipėdoje ir Utenoje. Koncertinių susitikimų „Jei tavęs nebūtų“ kaltininkas – kūrybinis ir asmeninis dainų autoriaus, poeto Domanto jubiliejus: 20 metų scenoje ir 40 gyvenime.
„Išprotėjęs, mėgstantis eksperimentus, labai geros širdies žmogus, – taip gerą bičiulį žodžiais palydi pučiamųjų instrumentų virtuozas, kompozitorius S. Petreikis. – Domanto dėka aš radau kelią į savo muziką, multiinstrumentalizmą. Jo kūryba yra labai išraiškinga, dinamiška – visai kaip paveikslai! Talpinanti savyje daug jausmų, emocijų, todėl reikalaujanti daug spalvų, pajautimo, įsiklausymo.“
Sceninė dviejų muzikų draugystė užsimezgė prieš 16 metų ir nepertraukiamai tęsiasi iki šių dienų. „Dažnai kartu negrojam, tai vyksta su ilgom pertraukom, bet visada pasiilgstame vienas kito. Tada susitinkam, atsibūnam ir vėl laukiam tos gražios akimirkos, kai galėsime vienas kitą papildyti“, – sako S. Petreikis.
Ką apie tai mano „antroji“ koncertinio turo „pusė“? Ir ko tikėtis muzikinėje programoje? D. Razauską kalbina meno publicistė Laura Kešytė.
Judviejų su Sauliumi bičiulystė – ta, iš pirmo žvilgsnio? Kaip ir kada ji užsimezgė?
Mus sujungė šviesios atminties Remigijus Audiejaitis. Aklas fleitininkas, su kuriuo ir pradėjau groti, improvizuoti kadaise, prieš 20 metų. Remis žuvo gaisre, kartu su mūsų draugu poetu Mantu Gimžausku „Šamanu“. Kai darėme atminimo vakarą 2007-aisiais, Vilniuje, kažkas iš jo draugų atsivedė garbanių, grojusį visokiom fleitukėm. Man regis, atsivedė taip pat jau amžinatilsį Hokšila.
Per koncertą užkulisiuose pajtome keistą ryšį ir nusprendėm pabandyti kartu pagroti. Jau kitą dieną prasidėjo mūsų savaičių savaitėmis trukusios improvizacijos, užsidarius Muzikos akademijos auditorijose, kur Saulius studijavo trimitą. Lyg Remis pats būtų davęs ženklą: manęs nebėra, bet tu nesustok, varyk toliau, štai tau kitas stebuklingas muzikantas!
Kiek koncertų su Sauliumi drauge turėjote per šį laiką? Kiek aplankėt Lietuvos miestų ir miestelių?
Niekada nieko neskaičiuoju ir nerenku iškarpų. Tad to pasakyti neįmanoma. Nei kiek koncertų, kiek miestų, kaimų, net valstybių, nes grojome toli gražu ne tik Lietuvoje. Jei tai būtų įprastas darbas ofise, ar nekintantis koncertų skaičius kiekvieną savaitę – tada būtų paprasta. Bet mes abu – išsiblaškę ir viską nuolat pamirštantys… Tad, sakykime, koncertų buvo šimtai. Visoje Lietuvoje ir toli už jos ribų.
Kokios muzikos laukia klausytojai didmiesčiuose ir kokios – mažesniuose miesteliuose?
Čia reikėtų klausti tos publikos. Kaip kadaise gerai sakė Aidas Marčėnas, mano skaitytojas man nesvarbus, už tai jį labiausia ir vertinu. Mūsų publika žino, kad mes nuolat improvizuojame ir niekada nebus tokio paties koncerto. Ir net taip pat atliktos dainos. Ir kad kažko tikėtis einant į mūsų koncertus sudėtinga.
Kokias erdves renkatės savo koncertams? Ar esate reiklūs akustikai, aplinkai?
Erdvės būna pačios įvairiausios – nuo vienuolynų rūsių iki kultūros centrų salių, teatro salių, scenų festivaliuose, bažnyčiose… Esame reiklūs garsui, kartu visada važiuoja mūsų aparatūra ir garso inžinierius Giedrius Ūsas. Esame reiklūs sau. Kad galėtum laisvai improvizuoti, scenoje jaustis ramiai, turi būti gerai pasiruošęs. Ypač turint galvoje tą gausybę instrumentų, kuriuos naudoja Saulius. Nuo sintezatorių iki rylos, nuo klarneto iki dūdmaišio ar įvairių būgnų.
Koncertinio turo pavadinimas – ką jis simbolizuoja?
Jis reiškia, kad man 40 metų. O tai reiškia, kad aš jau 20 metų koncertuoju. Vienas, su įvairiausiais muzikantais, pačiomis įvairiausiomis sudėtimis. Tik tiek. Šis turas yra proga prisiminti tuos žmones. O prisiminti juos geriausia per dainas.
Papasakok plačiau apie muzikinę programą. Kokia jos nuotaika?
Man svetimas žodis „nuotaika“. Nuotaika priklauso klausančiajam, o ne pačiai dainai. Vienam „Raganų kraujas“, ar „Vėjas per tavo kelius“, „Lietaus kambarys“ yra ilgesinga daina, rauda, meilės daina, kitam – linksmas pokštas, kūną judinantys reggae, ar bliuzas. Kiekvienam skirtingai. Tad mes tiesiog grojame ir improvizuojame pačius įvairiausius savo kūrinius.
Šių koncertų metu juos išdėliojau nuo seniausių (prieš 20 metų parašytų dainų, tokių kaip „Pavasaris“) iki naujausių, gimusių pernai. Tarsi trumpa retrospektyva. Nors dainos negyvena mums įprastame laike, laiko dimensijai jos nepavaldžios, vis dėlto, kaip ir kvapai, jos geba priminti. Kažką jaukaus, mielo, tikro.
Kokią nuotaiką diktuoja šis laikmetis, metų laikas, paties kūrybinė fazė?
Mano nuotaika keičiasi 60 kartų per valandą, toks jau aš. Tai, kas vyksta pasauly (išoriniam, ar vidiniam), neišvengiamai persikelia ir į dainas. Todėl vasario 24-tąją į eterį paleidom dainą „Geležinis lietus“. Nei vienam klausančiam nėra nei menkiausios abejonės, apie ką jį. Apie ką mes, kaip mes.
Mano kūrybinė fazė yra visada tokia pati: aš noriu spėti įrašyti tą toną dainų, kurios dar neįrašytos, ir iš visų jėgų, tarp savo radijo darbų, kitos veiklos, bandau rasti tam laiko. Labai tikiuosi su grupe kuo greičiau lįsti į studiją, tikiuosi su Saulium tęsti įrašus jo pasistatytoje studijėlėje.
Kokiu muzikiniu sąstatu koncertuojate šiame ture?
Mūsų koncertų sudėtys yra įvairios. Pagrindas – mudu su Sauliumi, tačiau kai kada jungiasi mūsų bosininkas Paulius Rukas, Vilniuje mane pasveikinti ateina „Baltasis Kiras“, Darius Žvirblis, Zala, poetai Rimvydas Stankevičius ir Vytautas Stankus, mano grupė „Vos Vos“ su smuikais, mušamaisiais, elektrinėm gitarom, akordeonininkas Nerijus Bakula ir dar tie, kurių neišduodu. Žinoma, tokia sudėtimi sunku keliauti po Lietuvą, tad tolimesniuose miestuose visas krūvis tenka mudviem su Sauliumi. Tačiau turint galvoje, kad jis koncertuose groja gal 40čia instrumentų…
Ačiū! Šiltų muzikinių susitikimų linkėdama.
„Jei tavęs nebūtų“:
kovo 30 d. – Telšių Žemaitės dramos teatras
kovo 31 d. – Alytaus miesto teatras
balandžio 3 d. – Kultūros fabrikas, Klaipėda
balandžio 12 d. – Utenos kamerinis teatras.
Loading ...
