Dik­tan­tas že­mai­čių kal­ba, ar­ba „Že­mai­tė­jė bron­gi, mes – ta­va vākā“

Va­sa­rio 21-ąją – Tarp­tau­ti­nę gim­to­sios kal­bos die­ną – ap­do­va­no­ti ge­riau­siai de­vin­tą­jį že­mai­čių kal­bos dik­tan­tą pa­ra­šę as­me­nys. Tarp jų – tel­šiš­kė, Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė Do­na­ta Kaz­laus­kie­nė.

Šven­tė vy­ko Skuo­do ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ro­mual­do Gra­naus­ko vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je.

Vi­li­ma MEŠ­KAUS­KIE­NĖ

Skir­ta Gim­to­sios kal­bos die­nai

Skuo­do ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ro­mual­do Gra­naus­ko vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vy­ko ren­gi­nys, skir­tas Tarp­tau­ti­nei gim­to­sios kal­bos die­nai. Ja­me ne tik ap­do­va­no­ti de­vin­to­jo že­mai­čių kal­bos dik­tan­to nu­ga­lė­to­jai ir ki­ti že­mai­čių kal­bos sau­go­to­jai ir puo­se­lė­to­jai, bet ir pri­sta­ty­ta Jo­lan­tos Rai­šu­tie­nės au­to­ri­nių dai­nų kny­ga „Spal­vo­ti nykš­tu­kai“.

Dik­tan­tas ra­šy­tas de­vin­tą kar­tą

Skuo­do vie­šo­ji bib­lio­te­ka ir Skuo­do že­mai­čių drau­gi­ja jau de­vin­tus me­tus kvie­čia ra­šy­ti že­mai­čių kal­bos dik­tan­tą, ku­rio pa­va­di­ni­mas – „Vy­tu­rė­lis čiul­ba gra­žiai, vo cīru­lie­lis gėid dā gra­žiau“.

Šie­met dik­tan­tas ra­šy­tas va­sa­rio 6 die­ną. Vie­ni jį ra­šė Skuo­do bib­lio­te­ko­je, ki­ti – nuo­to­liu prie kom­piu­te­rio ar­ba ran­ka, o pa­ra­šę siun­tė or­ga­ni­za­to­riams.

Dik­tan­tas bu­vo dik­tuo­ja­mas gy­vai ir trans­liuo­ja­mas in­ter­ne­tu. Tad ra­šy­ti bu­vo kvie­čia­mi vi­si, kas tik pa­no­rė­jo.

Šie­met ra­šiu­sių­jų bu­vo dau­giau­siai – 85. Ra­šė žmo­nės iš Skuo­do, Ma­žei­kių, Plun­gės, Šiau­lių, Kre­tin­gos, Klai­pė­dos, Nau­jo­sios Ak­me­nės, Rie­ta­vo, Šven­to­sios, Pa­lan­gos, Kau­no, Vil­niaus ir, ži­no­ma, Tel­šių. Ra­šė mo­ki­niai ir suau­gu­sie­ji.

Or­ga­ni­za­to­riai sa­kė, kad bu­vo ne­tgi aukš­tai­čių, ban­džiu­sių ra­šy­ti že­mai­čių kal­ba.

Ge­riau­siai pa­ra­šiu­sie­ji – ap­do­va­no­ti

Mo­ki­nių gru­pė­je vi­si lai­mė­to­jai bu­vo iš Plun­gės ra­jo­no.

Suau­gu­sių­jų gru­pė­je – net sep­ty­nios pri­zi­nės vie­tos! Ko­dėl? To­dėl, kad įver­ti­nus dik­tan­tus paaiš­kė­jo, jog vie­no­dą skai­čių klai­dų pa­da­rė ir tre­čią­ją vie­tą iš­ko­vo­jo net pen­ki žmo­nės.

Tai plun­giš­kė, skuo­diš­kė, vil­niš­kis, šven­to­jiš­kė ir tel­šiš­kė Do­na­ta Kaz­laus­kie­nė.

Ant­ro­ji vie­ta iš­ke­lia­vo į Plun­gę, o pir­mą­ją vie­tą pel­nė vi­sus de­vy­nis kar­tus dik­tan­tą ra­šiu­si, anks­čiau pri­zi­nes vie­tas taip pat pel­niu­si, bet šį­kart nu­ga­lė­to­ja ta­pu­si skuo­diš­kė Ma­ry­tė Ka­nia­vie­nė.

Ap­do­va­no­ji­mus įtei­kė Skuo­do bib­lio­te­kos di­rek­to­rius ir Skuo­do že­mai­čių drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Jo­nas Gru­šas ir hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras Juo­zas Pab­rė­ža, pa­gal ku­rio že­mai­tiš­kos ra­šy­bos tai­syk­les ir bu­vo ver­ti­na­mas dik­tan­tas.

„Že­mai­tė­jė bron­gi, mes – ta­va vākā“

Ren­gi­ny­je pa­gerb­ta Skuo­de vei­kian­ti pi­ce­ri­ja-ke­ba­bi­nė, ku­rios vie­ša rek­la­ma yra pa­ra­šy­ta že­mai­čių kal­ba.

Su­si­rin­ku­sie­ji klau­sė­si J. Rai­šu­tie­nės su­kur­tų dai­nų iš nau­jo­sios jos kny­gos „Spal­vo­ti nykš­tu­kai“. Kon­cer­ta­vo sve­čiai iš Plun­gės, Rie­ta­vo ir, ži­no­ma, Skuo­do.

Ren­gi­nio fi­na­las – bend­ra dai­na „Že­mai­tė­jė bron­gi, mes – ta­va vākā“, ku­rią at­li­ko vi­si da­ly­viai ir žiū­ro­vai.

Šven­tę ve­dė Skuo­do Bar­tu­vos pro­gim­na­zi­jos mo­ki­nė Da­nie­la Za­bi­ty­tė ir Skuo­do vie­šo­sios bib­lio­te­kos Skai­ty­to­jų ap­tar­na­vi­mo sky­riaus ve­dė­ja Da­lia Za­bi­tie­nė, va­sa­rio 6-ąją dik­ta­vu­si že­mai­čių kal­bos eg­za­mi­ną.

Po­kal­bis su Do­na­ta apie že­mai­čių kal­bą

Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė D. Kaz­laus­kie­nė „Tel­šių ŽI­NIOMS“ sa­kė, kad apie tai, jog ra­šo­mas toks dik­tan­tas, ži­no­ju­si jau se­niau, bu­vo ne kar­tą jo klau­siu­si in­ter­ne­tu, kai dik­tuo­da­vo, ta­čiau nie­ka­da ne­pa­si­ryž­da­vu­si da­ly­vau­ti. „Anks­tes­niais me­tais tik­rai bū­ta ge­ro­kai sun­kes­nių teks­tų, nei bu­vo šių­me­tis. Ra­šant gal ke­le­te vie­tų stab­te­lė­jau pa­gal­vo­ti dėl ra­šy­bos. Iš es­mės teks­tas ne­bu­vo keb­lus, nes ja­me esan­čius žo­džius ne kar­tą jau pa­ti bu­vau nau­do­ju­si ki­tuo­se teks­tuo­se, to­dėl ra­šy­ba bu­vo aiš­ki“, – įspū­džiais da­li­jo­si tre­čio­sios vie­tos lai­mė­to­ja.

Do­na­ta – tik­ra že­mai­tė, tel­šiš­kė. Bet ar vi­suo­met kal­ba že­mai­tiš­kai – dar­be, na­muo­se, su­si­ti­ki­muo­se? Bu­vo smal­su su­ži­no­ti, ar be­si­mo­ky­da­ma mo­kyk­lo­je drą­siai kal­bė­jo že­mai­tiš­kai, tarp jau­ni­mo anuo­met lyg bu­vo ne­ma­din­ga že­mai­čiuo­ti?

„Že­mai­čių kal­bos var­to­ji­mas man lyg Bal­ti­jos ban­ga­vi­mas: su vie­nais kal­bu lie­tu­viš­kai, su ki­tais – tik že­mai­tiš­kai. La­bai pri­klau­so nuo ap­lin­kos, į ku­rią pa­ten­ku, – pa­sa­ko­jo D. Kaz­laus­kie­nė. – Džiau­giuo­si ga­lė­da­ma sa­vo kas­die­no­je la­vi­ruo­ti tarp šių dvie­jų kal­bų ir ge­bė­ti „jun­gi­nė­ti“ kal­bų myg­tu­ką. Tie­sa, mo­kyk­lo­je že­mai­čių kal­ba anaip­tol ne­bu­vo po­pu­lia­ri­na­ma. Pa­me­nu, kad tuos, ku­rie ban­dy­da­vo kal­bė­ti že­mai­tiš­kai per pa­mo­kas, mo­ky­to­jai pa­tai­sy­da­vo ir liep­da­vo kal­bė­ti lie­tu­vių kal­ba. Gal kiek vė­liau, jau vy­res­nė­se kla­sė­se, bu­vo ski­ria­mas di­des­nis dė­me­sys že­mai­čių kal­bai, or­ga­ni­zuo­ja­mi ren­gi­niai, įgy­ven­di­na­mos įvai­rios ini­cia­ty­vos.“

Do­na­tos duk­ros, ku­rioms yra „vėi­niou­le­ka“ ir še­še­ri, ga­li ir mo­ka kal­bė­ti že­mai­tiš­kai, bet tel­šiš­kė tei­gia no­rin­ti, kad jos kal­bė­tų ir gra­žia lie­tu­vių kal­ba, kad ge­bė­tų tai­syk­lin­gai ra­šy­ti, ypač kai stip­riai į kal­bė­se­ną skver­bia­si dar vie­na – ang­lų – kal­ba.

„No­riu, kad ma­no vai­kai ge­bė­tų žong­li­ruo­ti kiek įma­no­ma dau­giau kal­bų, jas tei­sin­gai var­to­tų (ne­mai­šy­da­mi vie­nos su ki­ta) ir tai dek­la­ruo­tų kaip sa­vo pri­va­lu­mą. Nuo­šir­džiai de­du pa­stan­gas, kad tiek Ur­šu­lė, tiek Liu­ci­ja ga­lė­tų drą­siai vie­šu­mo­je kal­bė­ti tiek sa­vo gim­tą­ja – že­mai­čių dou­ni­nin­kų, tiek bend­ri­ne lie­tu­vių kal­ba“, – tvir­ti­no pa­šne­ko­vė.

Mo­te­ris sa­vo pa­stan­gas – mo­ky­ti vai­kus dvi­kal­bys­tės – pri­ly­gi­na są­mo­nin­gų emig­ran­tų šei­mai, ku­ri su­vo­kia, jog kal­bų mo­kė­ji­mas yra ne mi­nu­sas, o pri­va­lu­mas: „Nė­ra abe­jo­nių, kad kal­bų mo­ky­mas ir mo­ky­ma­sis vai­kams yra dar­bas, tad nuo­šir­džiai liūd­na ir ap­mau­du, kad iš­vy­kę į sve­čias ša­lis mū­sų lie­tu­viai (ir, be abe­jo, že­mai­čiai) emig­ran­tai ap­tings­ta, tam­pa apa­tiš­ki ir ne­be­mo­ko vai­kų kal­bė­ti gim­tą­ja kal­ba, bet die­gia sve­ti­mą, sa­vą­ją pa­mirš­da­mi…“

Pra­kal­bus apie že­mai­čių kal­bos su­dė­tin­gu­mą Do­na­ta pa­ste­bė­jo, kad jai že­mai­tiš­kai kal­bė­ti la­bai leng­va – iš es­mės ne­su­da­ro jo­kio skir­tu­mo, kaip kal­ba – lie­tu­viš­kai ar že­mai­tiš­kai, o štai dėl ra­šy­bos – su­dė­tin­giau, jos jau te­ko mo­ky­tis. „Pag­rin­di­niu va­do­vė­liu ta­po Juo­zo Pab­rė­žos kny­ga „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“. Džiau­giuo­si, jog kal­bi­nin­kui dr. J. Pab­rė­žai pa­vy­ko įro­dy­ti, kad že­mai­čių kal­ba nė­ra tar­mė, o at­ski­ra ir ver­tin­ga bal­tų kal­bų da­lis, tu­rin­ti sa­va­ran­kiš­ką kal­bi­nę sis­te­mą su uni­ka­lia gra­ma­ti­ka, fo­ne­ti­ka ir lek­si­ka. Dr. J. Pab­rė­žos moks­li­niai dar­bai ir at­lik­ta is­to­ri­jos šal­ti­nių ana­li­zė aiš­kiai pa­ro­do, kad že­mai­čių kal­ba nuo se­no tu­rė­jo sa­vi­tus bruo­žus, ku­rie ją iš­ski­ria iš bend­ri­nės lie­tu­vių kal­bos tar­mių, to­dėl tai ma­ne dar la­biau įkvė­pė pra­dė­ti mo­ky­tis ra­šy­ti že­mai­tiš­kai“, – džiau­gė­si dr. J. Pab­rė­žos kny­ga ir jo pa­sie­ki­mais dėl že­mai­čių kal­bos Do­na­ta.

O ir pa­ti D. Kaz­laus­kie­nė daug pri­si­de­da, kad že­mai­čių kal­ba stip­rė­tų, vis la­biau įsi­tvir­tin­tų mū­sų vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me. Ji pa­ti že­mai­čių kal­bos mo­ky­tis ir ją var­to­ti dar­be pra­dė­jo nuo 2016-ųjų me­tų, kai Tel­šiai bu­vo ta­pę Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne. „Po tru­pu­tė­lį, po žings­ne­lį vis aiš­ki­nau­si že­mai­čių kal­bos ving­ry­bes. Vė­liau su­si­pa­ži­nau su dr. J. Pab­rė­ža. Jo en­tu­ziaz­mas ma­ne įkvė­pė, to­dėl dar la­biau nė­riau į gy­lį. Pra­dė­jau kon­sul­tuo­tis pa­ti ir ki­tus kon­sul­tuo­ti, kaip rei­kia tai­syk­lin­gai ra­šy­ti žo­džius, lei­dau­si į že­mai­tiš­kų žo­džių paieš­kas, kad jie ne­bū­tų sve­ti­my­bės, o tik­ri, au­ten­tiš­ki mū­sų žo­džiai. Ir kai įsi­su­ki į to­kį tink­lą, tuo­met sa­vai­me da­ly­kai tam­pa ne tik dar­bu, bet ir gy­ve­ni­mo bū­du. Esu že­mai­tė, man pa­tin­ka ma­no kraš­tas, pa­tin­ka kal­ba, ta­čiau no­riu, kad šis re­gio­nas bū­tų iš­skir­ti­nis ir ži­no­mas ne dėl kie­ta­kak­čių, ne­per­kal­ba­mų, ne­praus­ta­bur­nių že­mai­čių bū­do, bet kad Že­mai­ti­ją at­spin­dė­tų in­te­lek­tua­lūs, su­ma­nūs, ne įžū­lūs, bet do­ri ir tei­sin­gi že­mai­čiai“, – kal­bė­jo tel­šiš­kė.

Donatos Kazlauskienės darbai, puoselėjantys žemaičių kalbą ir žemaitiškumą

Že­mai­čių kai­mo mu­zie­ju­je nuo 2022 m. or­ga­ni­zuo­ja­ma ama­tų ir ku­li­na­ri­jos pa­vel­do šven­tė „Že­mai­tiu gīvas­tis“. Pro­jek­to va­do­vė.

Kon­sul­ta­ci­jos ku­riant at­mi­ni­mo ženk­lus „Ežiu­kas“, „Mo­ne­tos“ (aut. Do­mi­ny­ka Gul­bi­nai­tė), „Paukš­tui­tis“, „Blez­din­gas“ (aut. Sta­nis­lo­vas Ado­mai­tis) Tel­šiuo­se, skir­tus Že­mai­čių raš­to me­tams pa­mi­nė­ti, įgy­ven­di­nant Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės pro­jek­tą „Pla­ke­čių že­mai­čių kal­bai kū­ri­mas ir mon­ta­vi­mas Mas­čio eže­ro pa­kran­tė­je“.

Įmo­nių, įstai­gų, pri­va­čių as­me­nų kon­sul­ta­vi­mas ren­giant že­mai­tiš­kus teks­tus.

Že­mai­čių kal­bos se­mi­na­ro or­ga­ni­za­vi­mas Že­mai­čių kai­mo mu­zie­ju­je 2022 m., ku­rį ve­dė Si­mo­no Dau­kan­to pre­mi­jos lau­rea­tė, Skuo­do li­te­ra­tų klu­bo „No­jus“ pir­mi­nin­kė, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rė, Ge­ne­ro­lo Po­vi­lo Ple­cha­vi­čiaus at­min­ties iš­sau­go­ji­mo lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do na­rė, Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pre­zi­diu­mo na­rė, Skuo­do ra­jo­no laik­raš­čio „Mū­sų žo­dis“ bu­vu­si re­dak­to­rė, Skuo­do ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ro­mual­do Gra­naus­ko vie­šo­sios bib­lio­te­kos Skai­ty­to­jų ap­tar­na­vi­mo sky­riaus ve­dė­ja Da­lia Za­bi­tie­nė.

Že­mai­čių tau­ti­nio kos­tiu­mo se­mi­na­rų or­ga­ni­za­vi­mas 2022 m. ir 2024 m. Ve­dė Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko kul­tū­ro­lo­gė Al­do­na Kup­re­ly­tė.

Ak­ty­vi veik­la Že­mai­ti­jos re­gio­ni­nės et­ni­nės kul­tū­ros glo­bos ta­ry­bo­je.
In­ter­ne­to lai­dų „Mo­na mei­lė Telšē“ kū­ri­mas (2019–2020 m.).

Že­mai­tiš­kų teks­tų ruo­ši­mas in­te­rak­ci­joms nau­jo­jo­je Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ eks­po­zi­ci­jo­je.

Skir­tin­gų že­mai­čių kal­bos dia­lek­tų au­dio­teks­tų ruo­ši­mas Di­džio­sios Že­mai­čių sie­nos, esan­čios Res­pub­li­kos gat­vė­je, aš­tun­ta­jai me­ni­nei plokš­tei, skir­tai Že­mai­čių kal­bos me­tams įpras­min­ti (2022 m., kū­ri­nio au­to­rius – Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to dės­ty­to­jas doc. Min­dau­gas Šim­ke­vi­čius).

Da­ly­va­vi­mas LRT lai­do­je „Kul­tū­ros die­na“, rub­ri­ko­je, skir­to­je že­mai­čių kal­bai pri­sta­ty­ti.

Tel­šių skau­tų meš­ku­tės skulp­tū­ros at­si­ra­di­mo ant til­te­lio prie Mas­čio eže­ro vie­na ini­cia­to­rių (prie skulp­tū­ros at­si­ras že­mai­tiš­ki teks­tai).