R. Gabartas
N40 vyrų autoklubas
Beveik visame Senajame žemyne klasikiniai „žvyriniai“ raliai įrašyti į „Raudonąją knygą“ kaip nykstantis reiškinys. Priežastis labai proziška: tokią dangą turintys keliai natūraliai nyksta dėl asfaltavimo programų, o likusių ir pagal konfigūraciją tinkančių automobilių lenktynėms žvyrkelių tiesiog katastrofiškai mažai. Šia prasme Baltijos šalys apskritai ir Lietuva konkrečiai tikrai turi kuo pasigirti. Ypač „Žemaitijos“ ralis.
Taupymo bumerangas
Vis dėlto prieš narstant Žemaitijos ralio ir šiame regione esančių žvyrkelių ypatumus, būtina padaryti nedidelę ekskursiją į kelių statybos pasaulį. Šios srities profesionalai atkreipia dėmesį, kad žvyreklio kokybė priklauso nuo dviejų esminių dalykų: kaip sąžiningai buvo laikomasi reikalavimų formuoti konstrukcinius sluoksnius, kiek agresyvus vandens poveikis ir kaip kelias prižiūrimas vėlesniais eksploatacijos metais.
Pasak asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovo Rimvydo Gradausko, nuo sovietmečio žvyrkeliai buvo tiesiami klojant 20 cm storio smėlio pamatą, ant jo maždaug 25 cm žvyro sluoksnį bei įrengiant kelkraščius, leidusius greitai pašalinti vandens perteklių. Net ir vidutiniškai apkrauti žvyrkeliai per metus suplonėja maždaug 0,5 cm, todėl daugiausiai kas 8-10 metų tokią dangą turintys keliai būdavo remontuojami, „pamaitinant“ paviršių naujomis porcijomis žvyro. Deja, dėl chroniško lėšų trūkumo (kai kurių priežiūros programų finansavimas sumažėjo net po 3-6 kartus) žvyrkeliai dabar remonto sulaukia maždaug kas 25–30 metų. Dėl šios priežasties daugumos kelių drenavimo sistemos suirusios ar užsiteršusios, viršutinis kelio sluoksnis visiškai susidėvėjęs, todėl itin greitai apeina duobėmis, provėžomis ir tampa panašus į didžiulę tarką. Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD) prieš porą metų atlikusi rajoninių kelių tyrimus konstatavo, jog net 87 proc. žvyrkelių netenkina minimalių reikalavimų. Ypač graudžiai tokie keliai atrodo pavasarį, kai polaidžio metu netgi tenka riboti eismą. Pastaraisiais metais žvyrkelių ruožų, kuriais važinėti draudžiama iki gruntas pradžius, bendras ilgis pasiekė net 3440 km arba 47 proc. nuo bendro rajoninių kelių su žvyro danga ilgio. Nereikia turėti itin lakios fantazijos norint įsivaizduoti, kiek galvos skausmo tokie dalykai sukelia atokesnėse kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms…
Žemaitijos ralio kraštų fenomenas
Gradauskas, klausiamas kuriuose šalies regionuose žvyrkelių būklė sudėtingiausia, atkreipė dėmesį, jog dėl grunto ypatumų net ir beviltiškai pradelsus remontą skirtinguose Lietuvos pakraščiuose vaizdas būna sunkiai palyginamas.
„Tarkim Dzūkijoje nusidėvėjus žvyro sluoksniui atsiveria smėlis, o Žemaitijoje dažniausiai sutinkamas kelio pagrindas – molis. Tokį paviršių prižiūrėti ir palaikyti bent pusėtiną kokybę atsieina gerokai daugiau pastangų“, – konstatavo asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovas.
Žinant šiuos dalykus, „Žemaitijos ralio“ trasų būklė, yra tikras stebuklas. Penkiskart čia pergalę šventęs Vytautas Švedas teigia, kad žiūrint iš lenktynininko varpinės, Žemaitija turi daugiau „pliusų“ nei bet kuris kitas Lietuvos ralio čempionato etapas.
„Greičio ruožai tiek vertinant kelių konfigūraciją, tiek gruntą, man čia itin patinka. Labai greitų atkarpų, siaurų ruožų, smagių tramplinų ir posūkių deriniai leidžia mėgautis važiavimu. Svarbu tai, kad Žemaitijos greičio ruožai neabejotinai priskirtini prie mažiau techniką laužančių, nes keliuose mažiau duobių, „piktų“ medžių šaknų ar judėjimo trajektorijoje įsiraususių akmenų.
Beje, taip sakau ne todėl, kad paprastai važiuoju turėdamas gerą startinį numerį. Tuose greičio ruožuose, kuriuos reikia įveikti po du kartus, antrojo „dublio“ metu Žemaitijos trasos nebūna išmaltos taip, kad keltų kokių nors papildomų rūpesčių. Išimtimi galima laikyti keletą atkarpų karjeruose, kur minkštas smėlis po ratais akimirksniu ištaškomas ir kelias pradeda būti galvos skausmu viena ašimi varomus automobilius vairuojantiems sportininkams. Tačiau kaip taisyklė tai būna tik trumpos jungiamosios greičio ruožų dalys“, – charakterizuodamas „Žemaitijos ralį“ sakė praėjusių metų Lietuvos ralio čempionas.
„O“ paslapčių
Tokius sportininkų vertinimus vienas „Žemaitijos ralio“ vadovų Edvinas Vašteris priėmė kaip komplimentą, tačiau patikino, kad jokios mistikos ar gamtos dovanų čia neesama.
„Neesu geologas ir negalėčiau veltis į diskusijas, kurie Lietuvos regionai labiau „patogūs“ varžybų organizatoriams dėl grunto ypatumų. Manau, kad visiems kolegoms po kiekvienų lenktynių tenka labai nemažai padirbėti, kad greta trasų gyvenantys žmonės maksimaliai greitai galėtų važinėti tais keliais, kuriais tik ką lakstė „kovinės“ mašinos, nejausdami jokių nepatogumų. Mes šiuos darbus laikome vienu svarbiausių prioritetų – jei nuviltume gyventojus, kitais metais tiesiog negautume sutikimo tokio pobūdžio renginiams jų kaimynystėje“, – samprotavo E. Vašteris.
Įdomu, kad sudarę sutartis su kelius tvarkančiomis įmonėmis „Žemaitijos ralio“ organizatoriai netgi sulaukė padėkų iš kai kurių gyventojų, kad varžyboms pasibaigus žvyrkeliai atrodo geriau nei iki jų. Žemaitijos kelius įvertino ir kaimyninės Latvijos auto sporto federacija. Birželio 17 – 18 dienomis viksentis Lietuvos ralio čempionato IV etapas šiemet bus ir Latvijos ralio čempionato etapas. O tai reiškia, kad šiemet Žemaitijos ralio trasas įveikinės mažiausiai dvigubai daugiau sportininkų tarp kurių geriausi Pabaltijo lenktynininkai. Tokia sportininkų gausa puikiuose Žemaitijos keliuose žinoma bus atgaiva ralio aistruoliams. Iki „Žemaitijos ralio 2016“ liko lygiai trys mėnesiai.
Loading ...
