Didinga praeitimi paremta Lieplaukės stiprinimo vizija

Redakcija sulaukė kiek neįprasto pasiūlymo pasižvalgyti po Lieplaukę. Esame ten buvę, apie gerus ir nelabai kokius nutikimus rašę, jubiliatus lankę, tad tikėjomės išgirsti kažką panašaus. Šįkart situacija buvo kiek kitokia: sodybą Lieplaukėje turintis Faustas Žilinskas, pusę metų gyvenantis už Atlanto, o čia sugrįžtantis tik vasaromis, prašė pagalbos. Ne sau. „Lieplaukė visiškai gęsta. Turėjęs garbingą istoriją miestelis užmirštas ir paliktas visai sunykti. Jeigu bendruomenė, valdžia – visi suremtų pečius, susivienytų, Germanto pašonėje galėtume džiaugtis turintys puikų gyvybe ir grožiu alsuojantį miestelį“, – idėja degė ir skatino veikti F. Žilinskas.
Pasiūlymą priėmėme ir kartu su F. Žilinsku, jo seserimi Jadvyga, kuri puikiai valdo plunksną, gerbia ir vertina istoriją, nesikrato visuomeninės veiklos, išvykome kitokiomis akimis pažvelgti ir iš naujo pažinti Lieplaukę.
Skaitytojams siūlome Jadvygos Lekavičienės tekstą „Praeities didybė ir sunykimas“ ir redakcijos pasikalbėjimus su atsakingais asmenimis.

Žmogui visuomeninis gyvenimas yra reikalingas ne kaip kažkoks priedas, bet prigimtinis poreikis. Tik bendravimas tarpusavyje leidžia vystyti savo sugebėjimus, rasti ir įgyvendinti savo pašaukimą. Kiekvieną bendruomenę galime apibūdinti išanalizavę jos tikslus ir tai, kaip jie laikosi savo taisyklių. Bet „visų visuomeninių institucijų atrama, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo“ (GS 25 – Pastoracinė konstitucija dėl Bažnyčios šiuolaikiniame pasaulyje).
Atsivėrus sienoms į Vakarų pasaulį, ten semdamasis patirčių apie bendruomenių veiklą, pirmučiausia pajautei nenutrūkstamą grandinę bendruomeninio gyvenimo tradicijų. Nuostaba ir šilta banga užliedavo, kai einant tuščia miesto gatvele atsitiktinis praeivis pagarbindavo: „Garbė Dievui“. Tada skaudžiai suvoki, kokia skurdi dvasinė praraja žiojėja to pusės amžiaus okupantų išplėštos savasties…
Gražėja Lietuvos miesteliai ir gyvenvietės, atgaivindami senas ir kurdami naujas tradicijas, lenktyniaudami, kas gražiau pasipuoš, kas skambiau pasigirs, pasikvies į svečius. Mielą skaitytoją kviečiame pakeliauti po seną ir garbingą istoriją turintį miestelį – Lieplaukę.
Kaimas žinomas nuo viduramžių, tada vadintas Liepžemiu, istoriniuose šaltiniuose minimas 1253 m. 1421–1842 m. priklausė Žemaičių vyskupijai. XVI a. minimas kaip miestelis, XVII a. suteikta turgaus privilegija. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje veikė spirito varykla ir kelios smuklės. 1929 m. įsteigta Blaivybės draugija. Miestelyje veikė šaulių kuopa. 1886 m. įsteigta pradžios mokykla. 1621 m. pastatyta koplyčia, 1773 m. įsteigta Švč. Mergelės Marijos Belaisvių Vaduotojos brolija. 1853 m. pastatyta varpinė. Parapijiečių teigimu, didysis varpas išvežtas į Alsėdžius. 1861 m. kun. Vincento Juzumo iniciatyva parapijiečių lėšomis pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia. Statybų metu parapijiečiai rodė ypatingą uolumą, kasant pamatus (1860 m.) rastas senovinis kirvis su skyle kirvakočiui. Bažnyčia konsekruota 1882 m. vyskupijos valdytojo Aleksandro Beresnevičiaus. Bažnyčia 1927 m. atnaujinta. 1844 m. įkurta parapija. Miestelyje buvusios net trys bažnyčios, nemažai amatininkų, vien katilių buvo šeši. 1928 m. pastatytas koplytstulpis Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui, atstatytas 2002 m. Yra vokiečių karių kapai.
Iš šiaurės rytų prie Lieplaukės prieina Germanto kraštovaizdžio draustinis. Rytuose yra Kuodžių alkakalnis, vadinamas Vorkalniu. Ant šio kalno stovėjusi pirmoji Šv. Jurgio bažnyčia. Iki dabar kalbama, kad čia aukotos mišios, deginamos žvakutės. Miestelis klestėjo jį valdant vyskupijai.
Seniausia Lieplaukės gyventoja Stanislava Stonkienė dar prisiminė vyskupų dvarą, buvusį už Gerbučio (dabar vadinamo Stujų up.) upelio, kur dabar stovi Smilgevičių troba ir malūnėlis. Jie, vaikai, nunešdavę uogų, už kurias būdavo gausiai apdovanojami. Upeliu į Germanto ežerą plaukdavusios puošnios valtys…
Žvalią, linksmą Lieplaukės senolę lankėme rugsėjy. Pažadėjome dar susitikti jos jubiliejiniais metais. Dievo planai buvo kitokie – lapkrityje pasišaukė ją į Amžinąją buveinę Dievo soduose… Nuoširdi užuojauta JOS artimiesiems.
Vėliau miestelis sunyko dėl Telšių konkurencijos (rašytiniuose šaltiniuose Telšiai paminėti net 200 m. vėliau nei Lieplaukė). Sovietų okupacijos metais Lieplaukė buvo D. Rociaus (Rainių budelio) tarybinio ūkio pagalbinė gyvenvietė. Puošnias kurortines vietas pakeitė kiaulių fermos, kad į mėšlą sutryptų buvusį grožį, o smarve „išrūkytų“ buvusią dvasinę ir tautinę ideologiją. Miško keliu važiuojant iki Germanto ežero dar žiojėja karo sprogmenų išraustos duobės, tapusios šiukšlių sąvartynais. Ir visa tai – Germanto kraštovaizdžio draustinyje…
Dabar miestelyje yra 411 gyventojų, kurie balsuoti ir dėl įvairiausių reikalų į seniūniją priversti vykti per Telšius į Ryškėnus. Lieplaukiškiai turi geležinkelio stotį, bet vėl bėda. Šalia yra pervaža, kertanti žvyrkelį, kuris veda į Šiaulių–Klaipėdos plentą. Kai sustoja sąstatas, pervaža uždaryta ilgam. Gali aplink nuvažiuoti iki Klaipėdos, o pervaža dar uždaryta. Argi negalima išspręsti tokių problemų be vargo miestelio gyventojams?! Tačiau čia jau reikia ir geležinkelininkų valdžios sprendimų, ir pagarbos vietos gyventojams.
Apie 20 moksleivių į pamokas įvairiose Telšių mokyklose maršrutiniu autobusu išvyksta 7 val. 19 min. Iš namų iki autobuso kai kuriems tenka pakeliauti dar vieną ar kitą kilometrą. Grįžta irgi maršrutiniais autobusais iš Telšių 14 val., 15.15 val. ar 17.30 val. Kartais namų link 10–12 km tenka traukti pėstute. Sykį važiuojant Lieplaukės link ilgai pasiderėjus (matyt, tėvai dėl vaikų saugumo draudžia važiuoti su pakeleivingom mašinom) teko pavėžėti iš Telšių keliaujančią 6–7 klasės moksleivę, kuri gyvena dar gerokai už geležinkelio pervažos. Mergaitė, regis, turėjo reikalų mieste ir nespėjo į autobusą. Pavėžėjimas – tik mechaninis reikalas. Jokios pagarbos asmeniui ir supratimo, kad vaikams irgi net ypač reikia dėmesio… Ar tokį vargelį vargęs moksleivis ir žinodamas, kad turėtų būti kitaip, nejaus nepilnavertiškumo, nenoro mokytis, nemeilės savajam kraštui?!
Kasdien girdint apie gerovės valstybės viziją, lieplaukiškiams toji vizija tirštame rūke. Tie, kurie suvokia, kad neskaidrios reputacijos bendruomenės pirmininkas, dėl seksualinio priekabiavimo prie nepilnametės turėjęs teisminių reikalų, neturėtų vadovauti bendruomenei. Vargu ar jis tą bendruomenę myli? Neteikia bendruomenei jokių ataskaitų, paslaptyje laiko net narių sąrašus. Tik svečiuojantis Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėjai Lendrai Bukauskienei sužinota, kad dienos centrui buvo skirta 364 litai. Apie tokio centro egzistavimą irgi nežinota.
Lieplaukės seniūnaitės Danutės Ukrinienės ir kitų, nenorinčių taikstytis su esama padėtimi, iniciatyva suburta Lieplaukiškių bendrija, kuri šiaip taip išsiderėjo iš pirmininko apleistas patalpas, jas savo lėšomis susiremontavo ir susikūrė jaukius namus. Taip pat savo lėšomis atnaujino miestelio koplyčią, profesionaliai restauravo paveikslus. Bendruomenei vadovauja Virginija Bikovienė. Rugsėjo pradžioje draugija į savo susirinkimą pasikvietė Savivaldybės atstovus: l. e. p. administracijos direktorių A. Lukavičių ir l. e. seniūno pareigas Degaičių seniūną. Jiems išsakė savo pageidavimus dėl priešgaisrinio tvenkinio, kuris užžėlęs ir nėra privažiavimo; dėl šiukšlių surinkimo tvarkos, kultūros renginių finansavimo. Į pastarąjį klausimą atsakyta buvo iškart – finansavimas per Ryškėnų seniūniją. Renginiams skiriamos lėšos priklauso nuo gyventojų skaičiaus, tad lieplaukiškiai gali pretenduoti į savąją dalį ir tos dalies „ribose“ prašyti apmokėjimo už išlaidas Ryškėnų kultūros centro. Draugija norėtų turėti šarvojimo patalpas. Bendrijos žinioje yra didžiulis buvusios mokyklos pastatas. Bet… stogas kiauras, patalpos nevalyvai apleistos. Su nedraugišku bendruomenės pirmininku sunku susitarti. Jis pats iš turimų lėšų įsidarbina, savo jėgomis remontuoja fasadą, kad akiai būtų maloniau, ir gabalėlis stogo uždengta… Taip pat buvo pasvarstymų, kaip būtų galima padaryti patikrinimą bendruomenės tarybos dokumentuose. Nors draugijos nariai, kurių yra 40 suaugusiųjų ir 13 vaikų, pateikė prašymus išbraukti juos iš bendrijos sąrašų, galbūt tebefigūruoja juose. Kaip sužinoti? Svečių iš Savivaldybės klausta, ar yra kokios galimybės, kad Lieplaukės seniūnija taptų savarankiška, juk Ryškėnai jau teritoriškai susijungę su miestu.
Ar ir kaip pajudėjo reikalai po susitikimo, dar kartą pasiteiravau seniūnaitės. Svečiai geranoriškai išklausė, padėjo konkrečius prašymus pateikti raštu, bet laikinumas trukdo realizuoti darbus – laukiama nuolatinių funkcionierių…
Lieplaukėje artėja solidūs jubiliejai – 2022 metais sukaks 160 metų, kai konsekruota bažnyčia; 2023 m. – 770 metų Lieplaukės jubiliejus. Iš šio krašto kilusi „Žuvėdros“ vadovė Skaistutė Pajėdaitė-Idzelevičienė, hab. socialinių mokslų daktaras edukologas Leonas Jovaiša, politikai Benas Šimkus, Gediminas Vagnorius (jo tėvai). Žebrauskų palikuonys – pusbroliai rašytojas K. Saja, režisierius Arūnas Žebriūnas.
Miestelyje yra daug gražių sodybų ir iniciatyvių žmonių. Dalis Germanto kraštovaizdžio draustinio puikuojasi naujais takais, tilteliais, mažosios skulptūros objektais, bet ta dalis skirta reprezentacijai, turistams. Gal valdžios vyrai įžvelgs ir šioje pusėje netvarkos ir fermų nusiaubtą grožį. Gal bendruomenė susitelks kilniems tikslams, rasis norinčių nugriauti senas fermas ir vietoj jų kurti kaimo turizmo objektus. Be valdžios vyrų pagalbos, istorikų ir architektų vizijos šio įstabaus krašto atgaivinimo savieigai nederėtų palikti.
Visuomenė turi padėti, o ne trukdyti dorai elgtis. Ji privalo vadovautis teisinga vertybių hierarchija. Meilė verčia daryti teisingas reformas. Kai nuodėmė užnuodija socialinį klimatą, reikia žadinti širdžių atsivertimą. Be šitokio atsivertimo gerovės valstybės vizija gali ir nuskęsti kasdienybės miglose.
Ruošiant straipsnį naudotasi
enciklopedijomis, V. Juzumo knyga „Žemaičių vyskupijos aprašymas“.

Lieplaukei verkiant reikia valdžios dėmesio – ne momentinio, ne per šventes ar rinkimų išvakarėse. Jo reikia nuolat – tvirto, argumentuoto, jautraus ir duodančio rezultatą. Priešingu atveju neviltis paims viršų ir suvešės.
Lieplaukiškiai, kur bepasisuktų, gali durti pirštu į negeroves, vardija, ką būtina nedelsiant daryti. Ir kaip vieną iš išeičių nedrąsiai siūlo: Lieplaukė galėtų tapti seniūnijos administraciniu centru, nes jos priklausymas Ryškėnų seniūnijai labai neapgalvotas, o ir pastaroji besiglausdama prie miesto savo marškinius jau išaugo. Tokį matymą parvežėme Telšių rajono valdžios atstovams ir pasiteiravome jų nuomonės.

Telšių rajono savivaldybės meras Kęstutis GUSAROVAS:
– Saugoti ir gaivinti reikia kiekvieną miestelį rajone. Nemanau, kad teisinga vienus miestelius nuvertinti ir dėmesį sukoncentruoti tik į tam tikrus. Visuose juose gyvena mūsų rajono žmonės, todėl ir rūpintis bei stiprinti visus reikia vienodai. Kiekvienas jų turi unikalią savo istoriją, kurią perduoti ateities kartoms, manau, yra verta.
Pirmiausia, kaip ir bet kurioje kitoje situacijoje, reikia kompleksinio vietos savivaldos, gyventojų ir centrinės šalies valdžios darbo. Kadangi Lieplaukėje yra dvi bendruomenės, gyventojai turėtų susitelkti ir išreikšti bendrą poziciją, ko labiausiai reiktų jų gyvenamajai teritorijai. Mūsų, vietos savivaldos, pareiga – išgirsti gyventojų siekį ir padėti rasti įrankius, padedančius įgyvendinti realius ir teisingus sprendimus miesteliui stiprinti.
Dėl Ryškėnų siūlyčiau sustoti ir tokias idėjas vertinti atsakingai dėl kelių aspektų. Pirma, šalia miesto esanti seniūnija ar miestelis, o šiuo atveju Ryškėnai – tai jame gyvenantys žmonės. Todėl svarstyti net kaip idėją Ryškėnų seniūniją prijungti prie miesto nėra nei etiška, nei profesionalu neatlikus pirmojo ir paties svarbiausio žingsnio – nepaklausus čia gyvenančių rajono žmonių, ar jie to norėtų, ar jie tam pritartų? Tik išgirdus jų nuomonę, jų sprendimą būtų galima svarstyti įvairius variantus. Taip pat reikia nepamiršti, kad gyvenimas neurbanizuotoje teritorijoje, šiuo atveju seniūnijoje, kurios teritorija nėra prijungta prie miesto, turi dvi medalio puses. Viena jų – valstybės ar Savivaldybės parama ir skiriamas finansavimas neurbanizuotoje teritorijoje gyvenantiems vaikams ar senjorams. Pavyzdžiui, skiriamas finansavimas vaikams vežti į ugdymo įstaigas, vaikų lankomų būrelių dalinis išlaidų kompensavimas, parama įsigyjant būstą bei kita. Kita svarbi pusė – itin dažnai susiduriame su problema, kad Europos Sąjungos struktūriniai fondai ar kiti finansavimo šaltiniai lėšas kreipia tik į tuos objektus, kurie yra miesto teritorijoje.
Nepamirškime, kad seniūnijos teritorijos ribų koregavimas ar naikinimas yra įgyvendinamas tikrai ne per mėnesį. Tam turi pritarti LR Vyriausybė, priimdama sprendimą dėl Telšių rajono savivaldybės gyvenamųjų vietovių panaikinimo, gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų nustatymo ir keitimo. Tai kelerių metų procesas, kuriam ruoštis reiktų iš anksto. Apie tokio proceso finansavimo poreikį taip pat juk visi suprantame. Tad mano kaip rajono, kurį sudaro ne tik miestas, bet ir mažieji mūsų kaimeliai bei miesteliai, vadovo nuomone, išsaugoti gyvenamąją teritoriją reikia tokiame lygmenyje, kokio nori čia gyvenantys žmonės, žinoma, su vietos valdžios pagalba.
Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius Tomas KATKUS:
– Susiduriant su nacionaliniu lygmeniu pasireiškiančia miestelių ir kaimų tuštėjimo problema bei atsižvelgiant į tai, kad rajone esantys miesteliai ir kaimai – kultūros, istorijos ir tradicijų lopšys, juos stiprinti – vienareikšmiškai verta. Reikšmingas kaimo vietovių gyvavimo sėkmės rodiklis – gyventojų bendruomeninis aktyvumas ir bendruomenės sugyvenimo dvasia. Dėl bendruomenių veiklos pritraukiamos investicijos, įgyvendinami įvairūs projektai ir iniciatyvos. Greta valstybės vykdomos politikos tarp Savivaldybės ir bendruomenių vystomas dialogas padeda efektyviai paskirstyti lėšas, bendruomeniškai nuspręsti, kokias sritis stiprinti, kokius objektus vystyti. Tam pagelbės ir Savivaldybėje įdiegta dalyvaujamojo biudžeto programa, nes gyventojai turės galimybę teikti Savivaldybei įgyvendinti įvairias projektų idėjas. Darbą pradėjęs naujas Ryškėnų seniūnijos seniūnas įvertins Lieplaukėje esančias problemas bei poreikius ir pateiks kompleksiško gyvenvietės stiprinimo sprendinius.
Nors Ryškėnų kaimo teritorija ribojasi su Telšių miesto teritorija, Ryškėnų gyvenvietė nėra prijungta prie Telšių miesto, todėl seniūnijos pertvarkos įgyvendinimo sprendimai šiuo metu nenumatyti. Nustatant ar keičiant seniūnijų aptarnaujamų teritorijų ribas ir buveines, suteikiant seniūnijoms pavadinimus, steigiant naujas seniūnijas ar panaikinant esamas, gyventojų interesai ir nuomonė turėtų būti svarbiausias kriterijus.
Seimo narys Valentinas BUKAUSKAS:
– Mano manymu, ne tik Lieplaukės miestelis, bet ir visos kitos Telšių rajone esančios gyvenvietės turi turtingą istoriją, savitą kraštovaizdį. Todėl nereikėtų kalbėti apie vieną konkretų miestelį, o imtis viso rajono gyvenviečių istorijos gaivinimo ir stiprinimo veiksmų. Juk kiekvienoje jų galima rasti įdomių istorijos faktų, prisiminti čia gyvenusius iškilius žmones. Tai yra neatsiejama mūsų dalis, kurią būtina kelti į viešumą, priminti augančioms kartoms, neleisti sunykti.
Kalbėdami apie atitinkamus žingsnius, visų pirma turime aiškiai nusistatyti tikslą: ką mes norime padaryti, koks yra laukiamas rezultatas. Tik tada būtų galima kalbėti apie konkrečias priemones.
Bendruomenė gyvena savo gyvenimą, žmonės įsisukę į rutiną, todėl natūralu, kad kai kurie istorijos faktai, iškilių asmenybių atminimas nustumiami užmarštin. Šioje vietoje pagrindiniu dalyviu turėtų būti Savivaldybės administracija, Taryba, seniūnija. Tik turime nepamiršti, kad, norint pasiekti tikslą, būtina išsigryninti kokiu keliu eisime. Aiškus viso rajono lankytinų vietų viešinimas, leidžia sukurti savitą ir turistams aiškų pasiūlymą. Tada turime galvoti ir apie lankytinų vietų prieinamumą: būtina užtikrinti saugų pasiekimą ne tik automobiliu, bet ir pėsčiomis ar dviračiu. Todėl būtinas nuoseklus planas, kaip viešinti tos vietovės savitumą, kuo galima sudominti žmones, kaip pritraukti juos atvykti. Visam tam sukurti rajonui yra galimybė gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimą rengiant įvairius projektus.
Mano žiniomis, ką tik įvyko konkursas laisvoms Ryškėnų seniūnijos seniūno pareigoms eiti, tad prie seniūnijos vairo netrukus turėtų stoti naujas vadovas. Vietos savivaldos įstatyme numatyta, kad dėl seniūnijos formos keitimo tikslingumo sprendžia Savivaldybės taryba. Tačiau kaip visada akcentuoju: bet kokie pasiūlymai ir sprendimai visų pirma turi kilti iš bendruomenės, t. y. „iš apačios į viršų“. Svarstant tokią galimybę, reikėtų įvertinti ir reikiamus kaštus.
Tarybos narys Algirdas ŽEBRAUSKAS:
– Džiugu, kad bendruomenės formuoja savo lūkesčius. Laikau teigiamais pokyčiais tai, kad visuomenė pati ieško ir mato kelius, kaip jai toliau vystytis. Ryškėnai natūraliai integruojasi į miestą – jeigu ne šiandien, tai rytoj jie tikrai taps visaverte miesto dalimi. Priemiestinės gyvenvietės naudojasi miesto infrastruktūra, gydymo, ugdymo įstaigomis, su miestu jungiasi dviračių takai, viešasis transportas. Tokie procesai vyksta neišvengiamai, tačiau, kad ir kaip sparčiai vystosi ir auga Ryškėnai, atskiru miestu jie netaps, tad natūralu, kad jie susilies su Telšiais.
Valdžios rūpestis turėtų būti, kad tas perėjimas gyventojams būtų kuo priimtinesnis, t. y. jie gautų dividendus, kad ir mokesčių lengvatų pavidalu.
Lieplaukėje įkūrus seniūnijos centrą taip pat vyktų natūralus miestelio stiprėjimas, susiformuotų administracinis centras, susikoncentruotų išbalansuota teritorija, gyventojai vietoje gautų daugiau kultūros, ugdymo ir kitų paslaugų.
Tačiau tai turi vykti logiška tvarka – visų pirma to turi norėti ir siekti patys gyventojai. Tuomet turėtų užsimegzti dviejų pusių – valdžios ir gyventojų – diskusijos. Paprastai, jeigu koks siūlymas kyla iš valdžios, sulaukiama atmetimo reakcijos, nerimo…
Tokias reformas būtina įtraukti į bendrąjį rajono planą, o tai daryti dabar yra pats laikas. Taip atsirastų kontūrai ir kryptys. Mano nuomone, tai būtų svarus ir teisingas žingsnis.
Tarybos narė Janina BUCEVIČĖ:
– Lieplaukės miestelis minimas rašytiniuose šaltiniuose dar 1253 m. Jo centras – jauki medinė bažnytėlė. Todėl pritarčiau idėjai gaivinti Lieplaukės miestelį.
Lieplaukė turi gerai išplėtotą infrastruktūrą: kelias, geležinkelis, netoli Germanto ir Ilgės ežerai. Prie Germanto galėtų būti poilsiavietės, vilos. Prie miestelio ar jame būtų gerai įsteigti kokį fabrikėlį, kad ir ūkininkų produkcijai perdirbti… Reikėtų buvusioje mokykloje įkurti daugiafunkcį centrą, kultūros centrą, biblioteką, vaikų darželio grupę, iš kurios ateityje galėtų atsirasti ir priešmokyklinio bei pradinio ugdymo klasės…
Ryškėnai iš tiesų jau tapo Telšių miesto dalimi, todėl gali priklausyti Telšių seniūnijai, o seniūnijos centras galėtų būti Lieplaukėje.
Taip pat manau, kad reikėtų kiek pakoreguoti ir Gadūnavo seniūnijos ribas. Visai nelogiška, kad Džiuginėnai ir Siraičiai priklauso Gadūnavo seniūnijai. Manyčiau, kad turėtų priklausyti Lieplaukės seniūnijai. Ir visiems Ryškėnų, Siraičių, Džiuginėnų gyventojams būtų patogu: ryškėniškiams Telšiai greta, siraitiškiams ir džiuginėniškiams Lieplaukė būtų taip pat gerokai arčiau nei Gadūnavas.
Tarybos narys Mantas SERVA:
– Lieplaukės miestelis turi svarių argumentų, kurie verčia susimąstyti apie veiksmų ėmimąsi dėl jo stiprinimo ir gaivinimo. Man atrodo, tai turėtų būti glaudžiai susiję su Germanto ežero įveiklinimu, pritaikymu visuomenės poreikiams, turizmu, o šalia Lieplaukės miestelio esanti Germanto vila yra dar vienas tikrai svarbus ir aktualus objektas, kuris galėtų suveikti kaip tramplynas siekiant tų tikslų. Manau, kad šios vilos pardavimas ir tinkamo investuotojo pritraukimas, kuris imtųsi realiai vystyti infrastruktūrą ir veiklą, galėtų būti pirmieji realūs žingsniai. Taip pat greta reikėtų parengti galimybių studiją, kuri profesionaliai įvertintų visas Germanto ežero įveiklinimo galimybes ir numatytų kitų veiksmų seką.
Nežinau, kokia būtų ryškėniškių nuomonė, bet aš asmeniškai būčiau prieš seniūnijos centro Ryškėnuose naikinimą. Ryškėnai turi didelę ir stiprią bendruomenę, veikiantis administravimo centras arti namų tikrai palengvina aktualių gyventojams klausimų sprendimą. Manau, kad, dirbtinai Lieplaukę padarius seniūnijos centru, miestelio atsigavimas neįvyks. Keleto valdiškų darbo vietų įsteigimas situacijos nepakeistų.
Tarybos narė Jolanta RUPEIKIENĖ:
– Kiekvienas miestas ar miestelis turi savo istoriją, kuri yra vertinga ir įdomi tiek ten gyvenantiems žmonėms, tiek atvykstantiems. Labai svarbu, kaip savo miestelio istoriją ir vertybes brangina bei puoselėja patys gyventojai. Nuo bendruomenės aktyvumo priklauso, kaip jie gali pritraukti, pristatyti ir pateikti lankytojams įdomiausias vietas.
Bendruomenės aktyvumas, valdžios palaikymas, kultūros puoselėjimas, Šv. Jurgio bažnyčios religinės bendruomenės bendradarbiavimas būtų pirmieji žingsniai Lieplaukei stiprėti.
Jei nebeliktų Ryškėnų seniūnijos, manau, kad jos funkcijas galėtų atlikti Telšių miesto seniūnija. Seniūnijos centro įkūrimas Lieplaukėje taip pat gali būti vienas iš miestelio gaivinimo veiksnių.