Nuo metų pradžios žmonių dėmesį buvo prikaustęs vienas iš populiariausių automobilių sporto renginių – Dakaro ralis, kuriame šiais metais startavo septynios lietuvių komandos.
Trečiadienį karščiausiais įspūdžiais iš šių dvi savaites trukusių varžybų pasidalijo ką tik iš Saudo Arabijos grįžęs viekšniškis Darius Barakauskas, dabar gyvenantis Vilniuje.
Dakaras viliojo nuo mažumės
Dakaro ralis, kuriame sportininkai varžosi motociklais, bagiais, automobiliais ir sunkvežimiais, vyko jau 45-ą kartą. Ketvirtą kartą jų kovos prasidėjo ir baigėsi Saudo Arabijos dykumose.
D. Barakauskas „Santarvei“ pasakojo, kad šiuo raliu susidomėjo dar mokydamasis Viekšniuose. Jis visada buvo didžiulis Benedikto Vanago fanas – gaudė žinias, kaip jam sekasi, kaip lietuvis daužo mašinas, ir tai atrodė bomba. Laikui bėgant susibūrė bendraminčių, kurie buvo dideli šio ralio fanai ir bendraudavo viešojoje erdvėje, kompanija.
„Sulaukiau draugo skambučio: „Ar žinai, kokia galinga mašina Vaidotas Žala startuos? Arba mes dabar vykstame žiūrėti, arba niekada!“ Taip pirmą kartą spontaniškai ir susigundžiau – per dvi minutes. O po to pradėjome ruoštis kelionei, tiesa, per kelionių agentūrą“, – pasakojo vaizdo turinio kūrimu užsiimantis 36-erių metų vyras.
Taip grupė bendraminčių dar prieš Naujuosius išskrido į Saudo Arabiją ir stebėjo varžybų atidarymą, o iš kelionės grįžo šį antradienį, vėlavę vien dėl to, kad jų lėktuvas be jokios priežasties buvo užlaikytas visai parai.
Trispalvė tapo švyturiu
Apie ralio atidarymą viekšniškis pasakojo: televizoriaus ekrane viskas atrodo įspūdingiau, o tikrovėje – tik dalyviai, pravažiuojantys dykumoje per prie jūros įrengtą atidarymo arką, ir žiniasklaidos atstovai, žiūrovų nėra.
Ir tai neturėtų stebinti – į atidarymo iškilmes galima patekti tik nelegaliai, nes organizuota itin griežta apsauga.
Ir vis tik, kaip juokavo D. Barkauskas, trisdešimties dėl lenktynių išprotėjusių lietuvių su vėliavomis jokie apribojimai nesulaikė – jie visaip sukosi iš situacijos, apsimesdavo ir lenktynininkų komandų nariais, tačiau savo pasiekė – net ir griežčiausios apsaugos sąlygomis dalyvavo tiek ralio atidaryme, tiek uždaryme.
Ne viename reportaže iš ralio buvo galima pamatyti didžiulę, apie trisdešimties metrų, Lietuvos trispalvę, išskleistą ant kopų. Tik vieną kartą policija liepė ją suskleisti – pareigūnų nuomone, žiūrovai demonstruoja nepagarbą savo vėliavai.
„Vis tiek ją vis ištiesdavome ir laukdavome, kol lietuvių ekipažai pravažiuos. O vietą parinkdavome paprastai. Kur nors pamatome aukštą kopą, gražią vietą ar įdomų posūkį, ir išskleidžiame vėliavą. Ji buvo kaip švyturys – net garsus lenktynininkas Antanas Juknevičius, paklaustas, kaip dykumoje rado mus, atsakė: „Kaip jūsų galima nerasti, kai viską nurodo vėliava“, – pasakojo ralio fanas.
Rinkosi aukštas kopas
Lietuviai žiūrovai vietą trasoje išsirinkdavo taip: pirmieji į trasą išskubėdavo motociklininkai, pavažiavę jų paliktomis vėžėmis, fanai žinodavo, kad vėliau čia važiuos ir kiti ralio dalyviai. Pamatę gražią, aukštą kopą, ant jos sustodavo, praleisdavo lenktynių karavaną, o kai atsibosdavo, važiuodavo toliau ir vėl ieškodavo geros vietos…
„Vieną dieną mums pasitaikė itin gera vieta – atsistojome ant tokios kopos, kuri buvo netoli etapo finišo. Praleidome lietuvius ir greitai atvažiavome prie finišo, kai sportininkams teko daryti lankstą. Lenktynininkai net klausė, kaip mes visur suspėjame.
Teko labai anksti keltis, dar valandą prieš sportininkų startą, kad spėtume pasiruošti ir užimti gerą vietą“, – pastebėjo „Santarvės“ pašnekovas.
D. Barkauską lenktynės nuvylė – B. Vanagą viekšniškis matė lenktyniaujantį tik kartą, jis nebaigė lenktynių. Liūdna buvo dar ir dėl to, kad nesisekė ir kitiems lietuvių lenktynininkams.
Aplankė Bahreiną
Lietuviai žiūrovai po dykumas važinėjo dviem „Toyota Land Cruiser“ ir trimis amerikietiškais „Ševrolet“ visureigiais. Viekšniškis su draugais žemaičiais pasirinko „Nissan Patrol“ visureigį. Dykumose teko patirti visko: ir tempti kitus automobilius, ir patekti į smulkias avarijas.
Ralio metu žiūrovai visureigiais iš viso susuko 6,5 tūkst. kilometrų. Pinigų degalams taupyti nereikėjo – litras benzino Saudo Arabijoje kainavo apie 50 euro centų, dyzelinas – apie 20, tad be gailesčio pylė pilnus bakus ir važiavo.
„Vieno etapo trasa driekėsi visiškai šalia Bahreino, tad mes, keli žiūrovai, paaukojome dvi dienas ir ten nuvykome. Nežinia, kada pasitaikys kita proga aplankyti tokią egzotišką valstybę. Ji nustebino vienu aspektu: jeigu Saudo Arabijoje alkoholis visiškai uždraustas, tai Bahreine jo gali pirkti į valias. Nors jo kainos kandžiojosi – viešbutyje alaus bokalas kainavo 14 eurų“, – pasakojo D. Barakauskas.
Tuo metu, kai viekšniškis buvo svečioje šalyje, sugedo V. Žalos ekipažo automobilis. Pasitaikė taip, kad lenktynes vyrai baigė prie tos kopos, kur buvo išskleista trispalvė. Lietuviai sirgaliai iš karto susiorientavo – pribėgo, lenktynininkui patiesė kilimą, atsinešė maisto ir kartu gerai praleido laiką.
Svečiams surengė šventę
Kalbėdamas apie Saudo Arabiją D. Barkauskas pažymėjo, kad praėjo tik keleri metai, kaip ši šalis atsivėrė užsieniečiams, tad europiečiai ten vis dar yra egzotika. Vos tik sustoja miestelyje pavalgyti, tuoj apspinta vietiniai – klausinėja, iš kur esi, kodėl čia atvykai, ir būtinai nori nusifotografuoti.
„Sostinėje Rijade mus į svečius pakvietė kažkoks aukšto rango žmogus. Buvome apstulbinti: didelė erdvė, koncertas, renginio vedėjas, šventė, maistas… Be viso to, išlydėdamas dar įteikė dovanų – kilimėlį maldai, galvos apdangalą ir dar kažką. Dar po kelionės daiktų neišpakavau, neapžiūrėjau“, – šypsojosi viekšniškis.
Iš pradžių lietuviai neeksperimentavo – išalkę rinkosi tik žinomų firmų užkandines su įprastais dešrainiais, tačiau vėliau toks maistas paprasčiausiai įgriso. Tada įsidrąsino – ieškojo vietinių valgyklėlių. Kadangi šalis atsivėrė turistams, pagrindiniai užrašai arabų kalba, bet juos būtina išversti ir į anglų kalbą. Lietuviai rado vietų, kur valgė tikrai skanų maistą.
Dažniausiai aptinkami patiekalai – ryžiai su įvairiai paruošta vištiena.
Lietuvius vėl nustebino kainų neatitikimas – oro uoste vandens buteliukas kainavo 5 eurus, o bet kurioje valgyklėlėje už tokią sumą vienas žmogus galėjo skaniai ir sočiai pavalgyti.
Dėl nakvynių bėdos nebuvo
D. Barkauskas pažymėjo, kad lietuvius dėl jų aktyvumo, didžiulės trispalvės ir beprotiškos meilės šiam raliui žinojo visi, nereikėjo aiškinti, iš kur atvykęs. Tokių sirgalių iš kitų šalių buvo nedaug – išsiskyrė prancūzai, finiše plevėsavo JAV ir kelių kitų šalių vėliavos. Šis ralis, skirtingai nuo ankstesnių, buvo rekordiškai ilgas, tad pavargo ne tik jo dalyviai, bet ir žiūrovai. Pirmoje ralio dalyje lietuviai važiavo visur, o antroje buvo jau nebe tokie aktyvūs.
„Nors atrodė, kad viskas vyksta dykumose, tačiau aplink trasą rasdavome viešbučių ar nakvynės namų, kuriuose galima buvo praleisti naktį. Nors tas „aplink“ yra tikrai sąlyginis žodis – ten šimto kilometrų atstumas nieko nereiškia. Kainos nesikandžiojo – vienam žmogui pernakvoti vieta kainuodavo nuo 20 eurų. Ir buvo itin patogu – atvyksti vakare, pamiegi keturias ar penkias valandas, uždarai duris ir važiuoji toliau“, – pasakojo D. Barkauskas.
Palapines skraidino be reikalo
Norintiesiems kada nors vykti į šį ralį viekšniškis patarė nedaryti klaidos, kurią padarė žmonės, vykę pirmą kartą. Kadangi buvo pasakyta, jog penkias ar šešias naktis teks miegoti dykumoje, tai iš Lietuvos jie skraidinosi gana brangias palapines, miegmaišius, kurie atlaikytų bent dešimties laipsnių šaltį, kitas miegui skirtas priemones. Kaip paaiškėjo vėliau, visa tai buvo galima pigiai įsigyti Saudo Arabijos prekybos centruose. Ten gera palapinė kainavo apie 20 eurų, tačiau ir jos neprireikė. O kai reikėjo grįžti namo, gaila buvo išmesti brangiai įsigytus daiktus, tad lauktuvėms daug vietos neliko.
„Penktą valandą ten dažniausiai temsta. Kol tu tamsoje susirandi vietą stovyklavietei ir pastatai palapinę, o ankstų rytą ją turi vėl surinkti, tai tikrai didelis ir nenaudingas darbas. Dabar skrisčiau pasiėmęs tik piniginę ir gerą kinetinę virvę, kuri būtina iš smėlio tempiant visureigius“, – sakė viekšniškis.
Tuo, kad šis Dakaro ralis ne paskutinis, D. Barkauskas tikrai neabejoja – su bendraminčiais jau tartasi ir apie ateities išvykas.
Vidas STANKUS
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Loading ...
