Dai­li­nin­kas įsi­ti­ki­nęs: „Bet ku­ris ku­rian­tis ne­ga­li ne­kur­ti…“

Šiuo me­tu Plun­gės kul­tū­ros cent­re vei­kian­čio­je Plun­gės kraš­to tau­to­dai­li­nin­kų ata­skai­ti­nė­je pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi tel­šiš­kio dai­li­nin­ko Jo­no For­tu­na­to Iga­rio ta­py­bos dar­bai.

Ri­ta STAN­ČIU­KIE­NĖ

Šie­met aš­tuo­nias­de­šimt­me­tį at­šven­tęs tau­to­dai­li­nin­kas J. F. Iga­ris ap­do­va­no­tas ne vie­nu ta­len­tu – ta­po, fo­tog­ra­fuo­ja, ku­ria ei­les, dro­žia iš me­džio. Vie­na­me iš sa­vo anks­čiau duo­tų in­ter­viu jis svars­tė: „Vi­sa tai at­si­ne­šiau atei­da­mas į šį pa­sau­lį. Iš kur? Pieš­ti ir spal­vin­ti pra­dė­jau pra­di­nė­se kla­sė­se, kai pa­ma­čiau pieš­tu­ką ir spal­vas. De­ja, te­nai Ana­pus, ma­tyt, ne­bu­vau pa­sie­kęs to­bu­lu­mo. Kaž­ko­kia mis­ti­ka su ma­no poe­zi­ja. Ne­bu­vau ir ne­su di­de­lis jos ger­bė­jas. Bet „už­plau­kė“ pe­rio­das ir pa­ra­šiau ne­ma­žai ei­lė­raš­čių.“

Gi­mė tau­to­dai­li­nin­kas bai­gian­tis ka­rui – 1944-ųjų va­sa­rį. Kaip pa­ts sa­kė, var­gin­go­je tel­šiš­kių šei­mo­je. Nuo ke­tu­rio­li­kos me­tų dir­bo įvai­rius dar­bus, kad tu­rė­tų pi­ni­gų pra­gy­ve­ni­mui. Sun­ki šei­mos ma­te­ria­li­nė pa­dė­tis ne­sut­ruk­dė J. F. Iga­riui at­ras­ti sa­vy­je glū­din­čio ta­len­to grū­do. Pir­mo­sios jo kū­ry­bos dar­bų pa­ro­dos pra­dė­tos reng­ti dar mo­kyk­lo­je.

Jau­nys­tė­je tel­šiš­kis tu­rė­jo sva­jo­nę stu­di­juo­ti Dai­lės ins­ti­tu­te ir net tre­jus me­tus lan­kė dai­lės kur­sus Vil­niaus pro­fsą­jun­gų rū­muo­se ant Tau­ro kal­no, kur mo­kė­si pas švie­saus at­mi­ni­mo me­ni­nin­ką Al­gi­man­tą Šva­žą. Vis dėl­to gy­ve­ni­mas nu­ve­dė že­mai­tį ki­tu ke­liu – įsto­jo į Že­mės ūkio aka­de­mi­ją ir ją sėk­min­gai bai­gė. Daug me­tų dir­bo me­lio­ra­ci­jo­je, vė­liau – vy­riau­siuo­ju spe­cia­lis­tu Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je.

Yra pa­sa­ko­jęs, kad bū­tent dirb­da­mas me­lio­ra­ci­jo­je pa­jau­tė gam­tą su vi­so­mis jos spal­vo­mis – pa­va­sa­rio ža­lu­ma, ru­dens auk­su, sti­chi­jos – vė­jų, aud­rų, liū­čių – jė­ga. Gal­būt kaip tik dėl to pei­za­žai – vy­rau­jan­ti te­ma dai­li­nin­ko ta­py­bo­je.

Aist­rin­gai, su po­lė­kiu tel­šiš­kis ėmė­si kiek­vie­no kū­ry­bos pro­ce­so, ta­čiau pri­pa­žįs­ta, kad bū­tent ta­py­ba yra vi­sas jo gy­ve­ni­mas, pir­mo­ji mei­lė. Įdo­mu tai, kad kai ku­riuos dai­li­nin­ko pa­veiks­lus ly­di ei­lė­raš­čiai – to­kių dvi­gu­bų kū­ri­nių skai­čiuo­ja su­kū­ręs maž­daug pus­šim­tį.

Mėgs­ta tau­to­dai­li­nin­kas ir me­džio dro­žy­bą. Jo dro­ži­niai pil­ni sim­bo­li­kos, sa­vi­to kū­ry­bi­nio ma­ty­mo. J. F. Iga­riui ne­sve­ti­ma ir fo­tog­ra­fi­ja – yra pa­da­ręs dau­gy­bę me­niš­kų nuo­trau­kų, ku­riuo­se už­fik­suo­tas gim­ta­sis mies­tas Tel­šiai ir jo apy­lin­kės.

Kū­rė­jui svar­bu, kad jo dar­bai iš­vys­tų die­nos švie­są, kad jais pa­si­džiaug­ti ga­lė­tų ir ki­ti žmo­nės. Juk taip pat ma­lo­nu su­lauk­ti įver­ti­ni­mo, pa­gy­ri­mų. Į tau­to­dai­li­nin­kų gre­tas J. F. Iga­ris įsto­jo 1975 me­tais. Nuo ta­da jo kū­ri­niai ir ke­liau­ja po įvai­riau­sias pa­ro­dų erd­ves. Tel­šiš­kis yra su­ren­gęs ke­lias­de­šimt per­so­na­li­nių pa­ro­dų. Ne pir­mą kar­tą jo dar­bai eks­po­nuo­ja­mi ir Plun­gė­je.

Dar vie­na J. F. Iga­rio aist­ra – kny­gos. Jo­se ieš­ko gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­jos, bū­ties že­mė­je pra­smės. Me­ni­nin­ko na­mų bib­lio­te­ko­je ne­ma­žai ang­liš­kų lei­di­nių – šią kal­bą sa­kė iš­mo­kęs sa­va­ran­kiš­kai.

Vy­ras ne­sle­pia, kad jį jau­di­na vi­sa, kas gra­žu. Ir yra įsi­ti­ki­nęs, kad bet ku­ris ku­rian­tis ne­ga­li ne­kur­ti. Kū­ry­ba to­kiems žmo­nėms kaip jis – kvė­pa­vi­mas.

Šių me­tų pra­džio­je tel­šiš­kis pa­si­ti­ko gar­bin­gą ju­bi­lie­jų. Mū­zos dar neap­lei­do kū­ry­bin­gos as­me­ny­bės. Me­ni­nin­kas da­ly­vau­ja įvai­rio­se pa­ro­do­se, pro­jek­tuo­se Tel­šiuo­se, Plun­gė­je ir ki­tur.

Plun­giš­kiams sa­vo kū­ry­bą pri­sta­to tre­čią kar­tą. Ra­du­siems mi­nu­tė­lę lai­ko at­si­pa­lai­da­vi­mui, atei­sian­tiems į šiuo me­tu Plun­gės kul­tū­ros cent­re vei­kian­čią ata­skai­ti­nę tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­dą, lin­ki jo pa­veiks­luo­se at­ras­ti dva­si­nės ra­my­bės, o gy­ve­ni­me – dar­nos ir svei­ka­tos.