Būtina stiprinti regioninę politiką

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Valentinas BUKAUSKAS

Nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimo rezultatai nėra geri. Nepaisant tam tikrų pastangų, tarpregioniniai socialiniai-ekonominiai skirtumai, matuojami įvairiais rodikliais, tarp dabartinių regionų-apskričių ir jų viduje iš esmės nemažėja arba mažėja, bet per lėtai. Regionuose kuriama per mažai darbo vietų, į kaimiškuosius regionus pritraukiama per mažai investicijų, juose nemažėja socialinė atskirtis. Manau, kad tai prisidėjo prie žmonių migracijos į miestus, taip pat emigracijos į užsienį. Jei būtų efektyvesnė nacionalinė regioninė politika, iš Lietuvos turbūt nebūtų išvykę tiek daug darbingo amžiaus Lietuvos žmonių. Būtina rasti naujų būdų ir galimybių efektyvinti nacionalinę regioninę politiką.

Komiteto nuomone, yra pažeista galių pusiausvyra tarp centrinių valstybės valdžios institucijų ir institucijų, esančių regioniniame ir vietiniame lygmenyse, nacionalinės regioninės politikos formavimo ir įgyvendinimo procese. Apskrityse veikiančios Regionų plėtros tarybos yra nepakankamai veiksnios, nes neturi viešojo juridinio asmens statuso, joms tiesiogiai atsakingų vykdomųjų struktūrų (administracijų), neturi savarankiškumo finansų srityje. Tas pats pasakytina ir apie savivaldybes: pasitaiko atvejų, kai užuot būtų leista pačioms savivaldybėms spręsti, kokius projektus įgyvendinti, jos priverstos vykdyti sprendimus, kurie priimami ministerijų lygiu. Reikėtų daugiau pasitikėti šiomis institucijomis, suteikti daugiau galimybių joms savarankiškai spręsti ir veikti.

Regiono plėtros planas yra svarbus regiono plėtros planavimo ir visų regione veikiančių subjektų veiklos koordinavimo dokumentas. Tačiau jis, mano nuomone, yra virtęs dokumentu, svarbiu tik savivaldybėms, siekiančioms gauti dalį regiono plėtrai skiriamos ES struktūrinės paramos pagal regioninę dimensiją. Trūkumas tas, kad jis neapima regiono plėtrai svarbios kitos ES struktūrinės paramos dalies, už kurią atsakomybė tenka ministerijoms. Ministerijos linkusios nepriklausomai nuo kitų rūpintis sektorių, už kuriuos atsako, teritorine plėtra. Jos, planuodamos ir administruodamos joms tenkančią dalį ES struktūrinės paramos, viešąsias investicijas nukreipia ten, kur, jų manymu, labiausiai reikia.

Manau, kad tokia situacija nėra gera. Regiono plėtros planas nėra tapęs, bet galėtų ir turėtų tapti bendru visų ūkio sektorių teritorinę plėtrą numatančiu ir viešąsias investicijas į regionus koordinuojančiu planavimo dokumentu.

Svarbu užtikrinti Lietuvos nacionalinės regioninės politikos ir Europos Sąjungos Sanglaudos politikos dermę ir efektyvų Europos Sąjungos finansinės paramos regionų plėtrai panaudojimą.