Bend­ruo­me­nės „Ar­tu­mos švie­sa“ dė­me­sys vie­ni­šiems se­no­liams

Tel­šių mies­to bend­ruo­me­nės „Ar­tu­mos švie­sa“ mo­te­rys prieš di­džią­sias me­tų šven­tes nu­spren­dė ap­lan­ky­ti vie­ni­šus vy­res­nio am­žiaus žmo­nes. Bend­ruo­me­nės na­rės li­ko la­bai nu­ste­bin­tos, ko­kių švie­sių ir ma­lo­nių žmo­nių gy­ve­na Tel­šiuo­se, ta­čiau kar­tu ap­gai­les­ta­vo, jog se­no­liai jau­čia­si vie­ni­ši. To­dėl prieš šven­tes mo­te­rys jų ap­lan­ky­ti at­vy­ko su do­va­no­mis, pa­bend­ra­vo ir taip nors kaž­kiek pra­skaid­ri­no jų die­ne­les.

Ypač Tel­šių mies­to bend­ruo­me­nės „Ar­tu­mos švie­sa“ mo­te­rys li­ko su­ža­vė­tos ap­si­lan­kiu­sios tel­šiš­kės Bro­nis­la­vos Vi­liu­šie­nės na­muo­se. 94 me­tų mo­te­ris su­ža­vė­jo pui­kia at­min­ti­mi, nuo­sek­liai dės­tė sa­vo ne­leng­vo gy­ve­ni­mo eta­pus. Bro­nis­la­va ki­lu­si nuo Jur­bar­ko, kiek vė­liau at­vy­ko į Že­mai­ti­ją. Mo­ky­to­jau­ti jai te­ko Ža­rė­nuo­se, o kiek vė­liau bu­vo pa­kvies­ta va­do­vau­ti „Mas­čio“ dar­že­liui Tel­šiuo­se.
Nuo jau­nų die­nų Bro­nis­la­va mė­go rank­dar­bius, ra­šy­ti ei­les, bu­vo kū­ry­bin­ga. Jos na­mai ir šian­dien iš­puoš­ti kruopš­čiau­siais ran­kų dar­bo kū­ri­niais: įvai­rias­pal­vė­mis ner­to­mis gė­lė­mis, darbeliais iš šiaudų ir kt. Ji ne tik pa­ti kū­rė, bet ir ki­tus to mo­kė, mie­lai da­li­jo­si su­kaup­ta pa­tir­ti­mi. Yra iš­lei­du­si po­rą sa­vo kny­ge­lių apie rank­dar­bius.
„Tel­šių ŽI­NIŲ“ inf.