Azar­ti­niai lo­ši­mai – (ne)kal­tas žai­di­mas?

Kar­tais „ne­kal­tas pra­mo­gi­nis lo­ši­mas su drau­gais“ ga­li virs­ti ne­kont­ro­liuo­ja­mu el­ge­siu – kan­ki­nan­čia pro­ble­ma, pa­to­lo­gi­ja, rim­ta pri­klau­so­my­be nuo azar­ti­nių lo­ši­mų. To­dėl bū­ti­na įver­tin­ti šių „sma­gių pra­mo­gų“ grės­mę iš anks­to.

Res­pub­li­ki­nio pri­klau­so­my­bės li­gų cent­ro (RPLC) gy­dy­to­ja psi­chiat­rė Si­gi­ta Šo­ly­tė at­krei­pia dė­me­sį į ty­ri­mų duo­me­nis, įro­dan­čius, kad lo­te­ri­jos, kor­tų žai­di­mai sie­ja­mi su vi­du­ti­ne pa­to­lo­gi­nio lo­ši­mo ri­zi­ka, o ka­zi­no lo­ši­mai – su di­de­le pa­to­lo­gi­nio lo­ši­mo ri­zi­ka.

Apie pri­klau­so­my­bę nuo azar­ti­nių lo­ši­mų, grės­mę, skau­džius pa­da­ri­nius ne tik lo­šian­čia­jam, bet ir jo ap­lin­kai, kal­ba­mės ir su RPLC so­cia­li­ne dar­buo­to­ja Svet­la­na Vo­lu­je­vič.

Ka­da ver­tė­tų su­ne­rim­ti?

Azar­ti­nis lo­ši­mas – tai ri­zi­ka ir vil­ti­mi pa­rem­tas žai­di­mas, ga­lin­tis tu­rė­ti itin skau­džių ir skaus­min­gų pa­da­ri­nių. „Tai ri­zi­kin­gas kaž­ko reikš­min­go sta­ty­mas su vil­ti­mi įgy­ti ką nors di­des­nės ver­tės.

Pa­si­kar­to­jan­tys pa­to­lo­gi­nio po­trau­kio prie azar­ti­nių lo­ši­mų epi­zo­dai ga­li už­val­dy­ti as­mens gy­ve­ni­mą, dėl to yra at­si­sa­ko­ma so­cia­li­nių, dar­bi­nių, ma­te­ria­li­nių ir šei­mos ver­ty­bių bei įsi­pa­rei­go­ji­mų“, – tei­gia gy­dy­to­ja psi­chiat­rė S. Šo­ly­tė.

Anot jos, to­kiam su­tri­ki­mui, ku­rį su­ke­lia azar­ti­niai lo­ši­mai, bū­din­gas daž­nas po­trau­kis loš­ti, ri­zi­ka­vi­mas vis di­des­ne pi­ni­gų su­ma, kad bū­tų pa­siek­tas trokš­ta­mas ma­lo­nu­mas. Prik­lau­so­mi as­me­nys bū­na ka­muo­ja­mi nuo­var­gio, dirg­lūs. Apie lo­ši­mų mas­tą me­luo­ja sa­vo šei­mos na­riams, ar­ti­mie­siems, gy­dy­to­jams, to­dėl ky­la grės­mė, kad san­ty­kiuo­se, šei­mo­je, dar­be, kar­je­ro­je, įgy­jant iš­si­la­vi­ni­mą kils sun­ku­mų.

Ne­re­tai lo­ši­mas tam­pa bū­du pa­bėg­ti nuo pro­ble­mų ar pa­ge­rin­ti pra­stą nuo­tai­ką, o po pra­lo­ši­mo iš­kart sie­kia­ma „at­si­loš­ti“.

„La­bai daž­nai as­me­nys, tu­rin­tys pro­ble­mų dėl lo­ši­mo, lin­kę jas slėp­ti ir neig­ti, to­dėl pir­muo­ju ženk­lu ga­li bū­ti pa­si­kei­tęs ar­ti­mo­jo el­ge­sys, iš­si­su­ki­nė­ji­mas nuo anks­tes­nių pa­rei­gų ar­ba jų neat­li­ki­mas, daž­nas pra­šy­mas sko­lin­ti, iš na­mų dings­tan­tys daik­tai ir vi­si ki­ti anks­čiau mi­nė­ti simp­to­mai. Kai lo­ši­mas tam­pa pro­ble­mi­nis – at­si­ran­da pa­sek­mės“, – sa­ko S. Šo­ly­tė.

Plo­na ri­ba tarp pra­mo­gos ir pri­klau­so­my­bės

Prik­lau­so­my­bė nuo azar­ti­nių lo­ši­mų neiš­tin­ka stai­ga – tai yra il­gas pro­ce­sas.

„Yra ge­ras po­sa­kis – jei­gu iš kar­to įme­ti var­lę į ver­dan­tį van­de­nį, ji iš­šoks ir iš­gy­vens, o jei­gu ją vi­rin­si ant la­bai lė­tos ug­nies, ji pa­laips­niui iš­virs. Šis po­sa­kis kaž­kiek at­spin­di pri­klau­so­my­bės for­ma­vi­mą­si – žmo­gus ne­pas­te­bi, kaip ne­kal­tas lo­ši­mas, lo­te­ri­ja ar la­žy­bos pa­virs­ta į rim­tą li­gą – pri­klau­so­my­bę. Ri­ba, ku­ri ski­ria pra­mo­gą nuo lo­ši­mo, yra plo­na, sun­kiai ap­čiuo­pia­ma“, – tvir­ti­na so­cia­li­nė dar­buo­to­ja S. Vo­lu­je­vič.

Jos tei­gi­mu, iš pra­džių žmo­gus lo­šia pra­mo­gau­da­mas, leis­da­mas lais­va­lai­kį ir tik su­kel­da­mas sau ri­zi­ką. Jei­gu jis įsi­ver­ti­na ir su­pran­ta, kad ri­zi­ka rim­ta, nu­si­sta­to sau lo­ši­mo ri­bas, ku­rių pa­vyks­ta lai­ky­tis, – ri­zi­ka su­val­dy­ta.

„Ta­čiau daž­niau žmo­nės nu­mo­ja ran­ka į ri­zi­ką, to­kiu bū­du il­gai­niui au­ga pri­pra­ti­mas (to­le­ran­ci­ja), no­ri­si loš­ti dau­giau, daž­niau, rim­čiau ir di­des­nėms su­moms, lo­ši­mas uži­ma vis dau­giau lai­ko, lo­šia­ma dar­bo ar moks­lų me­tu. Tuo­met jie lo­šia su­kel­da­mi sau ap­čiuo­pia­mą ža­lą, pa­vyz­džiui, fi­nan­sams, san­ty­kiams ar svei­ka­tai. Jei­gu šio­je vie­to­je pa­vyks­ta su­sto­ti, nu­si­sta­ty­ti ri­bas bei jų lai­ky­tis, – pui­ku. Ta­čiau tai pa­da­ry­ti tam­pa sun­ku, nes lo­ši­mas as­me­nį la­bai stip­riai įtrau­kia – jis jau­čia azar­tą, ma­lo­nu­mą, pa­ti­ria grei­tą „ap­do­va­no­ji­mą“, o pra­si­lo­šęs no­ri bū­ti­nai „at­si­loš­ti“ ir pa­ten­ka į už­bur­tą ra­tą“, – aiš­ki­na S. Vo­lu­je­vič ir pri­du­ria, kad loš­da­mas ir ne­pai­sy­da­mas konk­re­čios ža­los žmo­gus po ku­rio lai­ko per­žen­gia ne­ma­to­mą li­ni­ją ir įgy­ja pri­klau­so­my­bę.

Pa­da­ri­niai – žlug­dan­tys

S. Vo­lu­je­vič pa­tir­tis ro­do, kad nuo lo­ši­mų pri­klau­so­mi as­me­nys ne­re­tai tu­ri rei­ka­lų su ant­sto­liais, daž­nai pa­ti­ria tei­si­nių, fi­nan­si­nių pro­ble­mų ir sko­lų. No­rė­da­mi at­si­loš­ti, jie nau­do­ja­si grei­tai­siais kre­di­tais, ku­rių vė­liau neįs­ten­gia grą­žin­ti, to­dėl ar­ti­mie­siems ten­ka padeng­ti fi­nan­si­nius įsi­sko­li­ni­mus, tuo nu­skur­di­nant šei­mos biu­dže­tą.

Prik­lau­so­mo as­mens ir jų ar­ti­mų­jų psi­chi­ka ir kū­nas gy­ve­na nuo­la­ti­niu įtam­pos ir iš­gy­ve­ni­mo re­ži­mu, ku­rį sun­ku il­gai at­lai­ky­ti.

„Dir­bant su kom­pul­sy­viais lo­šė­jais ir jų ar­ti­mai­siais daž­nai ga­li­ma iš­girs­ti, kad jų vi­sų psi­cho­lo­gi­nė bū­se­na yra la­bai su­dė­tin­ga. Jie jau­čia­si dirg­lūs, per­var­gę nuo įtam­pos, fi­nan­si­nių sun­ku­mų, pa­si­reiš­kia ne tik psi­cho­lo­gi­nių, to­kių kaip ne­ri­mas, pa­ni­kos prie­puo­liai, dep­re­si­nė bū­se­na ar min­tys apie sa­vi­žu­dy­bę, bet ir so­ma­ti­nių su­tri­ki­mų – pa­ky­la krau­jos­pū­dis, at­si­ran­da stip­rūs gal­vos skaus­mai, ne­mi­ga. Prik­lau­so­mi as­me­nys ir jų ar­ti­mie­ji ga­li pra­dė­ti daž­niau ir gau­siau var­to­ti al­ko­ho­lį no­rė­da­mi už­mirš­ti sun­ku­mus, jų ne­spren­džia“, – ri­zi­kas var­di­ja so­cia­li­nė dar­buo­to­ja.

Be vi­so to, ar­ti­mie­siems for­muo­ja­si ne­tie­sio­gi­nė pri­klau­so­my­bė: „Jie tam­pa pri­klau­so­mi nuo lo­šian­čio as­mens ir nu­sto­ja gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, nes vis­kas pra­de­da su­ktis ap­link pri­klau­so­mą žmo­gų. To­kia šei­ma ne­re­tai at­si­ri­bo­ja nuo so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo, ma­žai bend­rau­ja su ap­lin­ki­niais, ap­ri­bo­ja ry­šius su drau­gais, gi­mi­nė­mis, sle­pia sa­vo šei­mos pro­ble­mas nuo ap­lin­ki­nių, nes jau­čia gė­dą. Ap­lei­džia sa­vo anks­tes­nius po­mė­gius, nes tam ne­lie­ka nei no­ro, nei fi­nan­si­nių ar emo­ci­nių re­sur­sų.“

Re­ko­men­duo­ja­ma veng­ti pa­moks­lų

Daž­niau­siai ar­ti­mie­ji bū­na pir­mie­ji, ku­rie pa­ste­bi su lo­ši­mu su­si­ju­sias ar­ti­mo­jo pro­ble­mas.

To­dėl gy­dy­to­ja psi­chiat­rė S. Šo­ly­tė pa­ta­ria pir­miau­sia pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi – sa­vo psi­cho­lo­gi­ne ir fi­nan­si­ne ge­ro­ve bei sau­gu­mu, ieš­ko­ti kva­li­fi­kuo­tos pa­gal­bos.

Jos tei­gi­mu, svar­biau­sia veng­ti mo­ra­li­za­vi­mo lo­šian­čia­jam, pa­moks­lų ir bau­di­mo. O kai ken­čian­tys nuo lo­ši­mų as­me­nys at­si­gręš į sa­vo el­ge­sį ir ma­tys pa­sek­mes, svar­bu bū­ti ša­lia, pa­gal ga­li­my­bes pa­dė­ti, pa­ska­tin­ti kreip­tis pa­gal­bos į spe­cia­lis­tus.

„Kuo lo­šian­čiam as­me­niui grei­čiau lei­si­me pa­ma­ty­ti ir pa­jaus­ti su lo­ši­mu su­si­ju­sias pa­sek­mes, tuo grei­tes­nis bus jo svei­ki­mas ar­ba bent jau pa­gal­bos paieš­ka“, – sa­ko ji.
So­cia­li­nė dar­buo­to­ja S. Vo­lu­je­vič pri­du­ria – jei ar­ti­mie­ji grą­ži­na kom­pul­sy­vaus lo­šė­jo sko­las, to­kiu bū­du jie tik ska­ti­na neat­sa­kin­gą šio žmo­gaus el­ge­sį, su­ku­ria jam sau­gu­mo jaus­mą, kad jis ga­li „iš­si­suk­ti“, jį vi­sa­da „iš­trauks iš bė­dos“.

„Ar­ti­mie­siems svar­bu ne­kel­ti sau tiks­lo „iš­gel­bė­ti“, nes jis nė­ra rea­lus. Tai yra rim­ta li­ga, ku­rią gy­do kva­li­fi­kuo­ti spe­cia­lis­tai, o ar­ti­ma­sis nė­ra kva­li­fi­kuo­tas spe­cia­lis­tas, tad svar­bu sa­vęs ne­kal­tin­ti, kad ne­pa­vyks­ta su­val­dy­ti ar­ti­mo­jo li­gos“, – pa­ta­ria S. Vo­lu­je­vič.

Ji sa­ko, kad kvie­ti­mas į at­vi­rą ir nuo­šir­dų po­kal­bį yra tin­ka­ma pa­gal­ba, nes tai yra prie­šin­gas el­ge­sys sla­pu­ka­vi­mui ir nu­ty­lė­ji­mams.

Svar­biau­sia leis­ti pri­klau­so­mam as­me­niui pa­ma­ty­ti, kad no­ri­te jį su­pras­ti ir kar­tu ras­ti pa­gal­bą.

„Ta­čiau ne­ver­tė­tų ti­kė­tis grei­tų re­zul­ta­tų net tuo­met, jei ar­ti­ma­sis su­ti­ko nuei­ti pas spe­cia­lis­tus, ka­dan­gi pri­klau­so­my­bė iš­si­vys­tė per il­gą lai­ką, to­dėl gi­ji­mas bus taip pat il­gas ir daug jė­gų rei­ka­lau­jan­tis pro­ce­sas“, – tei­gia so­cia­li­nė dar­buo­to­ja.