Au­gus­tės kū­ri­niuo­se – at­pa­žįs­ta­mi Tel­šių vaiz­dai

Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to stu­den­tė Au­gus­tė Kai­ry­tė, stu­di­juo­jan­ti bal­dų di­zai­ną, lais­va­lai­kiu ta­po mo­der­nius, rel­je­fi­nius pa­veiks­lus, ku­riuo­se daž­niau­siai vaiz­duo­ja pui­kiai vi­siems at­pa­žįs­ta­mas Tel­šių mies­to vie­tas.

„Kū­ry­ba – neat­sie­ja­ma ma­no gy­ve­ni­mo da­lis. Kiek­vie­nas nu­ta­py­tas pa­veiks­las – tai ke­lias į ma­no as­me­ni­nį to­bu­lė­ji­mą“, – tvir­ti­no Au­gus­tė ir mie­lai da­li­jo­si min­ti­mis apie sa­vo kol kas dar neil­gą, bet la­bai reikš­min­gą ir įkve­pian­tį kū­ry­bos ke­lią.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Pris­ta­ty­ki­te sa­vo kū­ry­bą. Kaip ją at­ra­do­te, kas Jū­sų mo­ky­to­jai?

– Kū­ry­ba ma­ne ly­di nuo pat ma­žens. Ma­ma daž­nai juo­kau­ja, kad gi­miau su pieš­tu­ku ran­ko­je. Ka­dan­gi jau vai­kys­tė­je mė­gau pieš­ti ir tu­rė­jau vi­siš­ką lais­vę kur­ti, kar­tais, kai neuž­tek­da­vo po­pie­riaus la­pų, tė­vai leis­da­vo ta­py­ti ant sa­vo kam­ba­rio sie­nų, bal­dų. Vė­liau su­pra­tau, kad na­mų ne­beuž­ten­ka, no­ri­si įgy­ti dau­giau ži­nių, to­dėl pra­dė­jau lan­ky­ti Tel­šių dai­lės mo­kyk­lą.

Man daug įta­kos tu­rė­jo pir­mo­ji ta­py­bos mo­ky­to­ja Vai­da Še­pi­kai­tė. Taip pat mo­kyk­lo­je ir gim­na­zi­jo­je daž­nai su­pda­vo dai­lės mo­ky­to­jai, nes ak­ty­viai da­ly­vau­da­vau olim­pia­do­se, kon­kur­suo­se. Ir šiuo me­tu ne­trūks­ta mo­ky­to­jų, nes pa­si­rin­kau me­nų stu­di­jas.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo pa­veiks­lus. Kas juo­se vaiz­duo­ja­ma, ko­kia tech­ni­ka jie at­lik­ti?

– Iš pra­džių ma­ne ža­vė­jo gra­fi­ka, mėg­da­vau pieš­ti įvai­rius dar­bus bū­tent pieš­tu­ku, bet vė­liau nu­spren­džiau į sa­vo kū­ry­bą įtrauk­ti šiek tiek spal­vų.

Da­bar dau­giau­sia už­sii­mu tik ta­py­ba. Šiuo me­tu ta­pau rel­je­fi­nius, mo­der­nius pa­veiks­lus, daž­niau­siai mies­to vaiz­dus. Ko ge­ro, dau­giau­siai nu­ta­piu­si esu bū­tent Tel­šių mies­to.
Daž­niau­siai ren­kuo­si šil­tus at­spal­vius, švie­sius, la­biau­siai at­spin­din­čius rea­lų mies­to vaiz­dą. Kar­tais ta­pau ir abst­rak­ci­jas, taip pat mėgs­tu ta­py­ti po­rtre­tus – pri­klau­so nuo nuo­tai­kos. Nuo­lat eks­pe­ri­men­tuo­ju su me­džia­go­mis, nes no­rint nu­ta­py­ti rel­je­fi­nį pa­veiks­lą rei­kia ži­no­ti, ko­kią me­džia­gą dė­ti, kaip me­džia­ga rea­guo­ja su da­žais ir t. t., to­dėl su ban­dy­mais atei­na ir idė­jos, ta­py­da­ma vis su­gal­vo­ju ką nors nau­jo.

– Kur se­mia­tės idė­jų kū­ry­bai, kas tei­kia įkvė­pi­mo?

– Idė­jų daž­niau­siai se­miuo­si iš ap­lin­kos. Ka­dan­gi ma­no stu­di­jos su­si­ju­sios su me­nu, daž­nai idė­jų ky­la bū­tent iš ten. Taip pat daug do­miuo­si me­nu, lan­kau pa­ro­das ir kiek­vie­ną die­ną at­ran­du įkvė­pi­mo kur­ti to­liau. O kar­tais už­ten­ka tie­siog pa­si­vaikš­čio­ti miš­ke ar­ba at­si­ger­ti puo­de­lį ka­vos ir įkvė­pi­mas pa­ts atei­na.

– Ku­ria­te jau ne vie­ne­rius me­tus. Ko­kia kū­ry­ba bu­vo anks­čiau, ko­kia ta­po da­bar? Ar me­tams bė­gant ji kei­čia­si?

– Anks­čiau gal­būt ne­su­reikš­min­da­vau sa­vo kū­ry­bos, daž­nai pra­dė­da­vau, bet neuž­baig­da­vau pa­veiks­lų, taip pat ma­žai ro­dy­da­vau juos ki­tiems, neį­ver­tin­da­vau, ieš­ko­da­vau sa­vęs.
Da­bar su­pran­tu, kad kū­ry­ba – neat­sie­ja­ma ma­no gy­ve­ni­mo da­lis. Kiek­vie­nas nu­ta­py­tas pa­veiks­las, o gal­būt grei­tas es­ki­zas prie ka­vos puo­de­lio – tai ke­lias į ma­no as­me­ni­nį to­bu­lė­ji­mą.

Ma­nau, kad me­tams bė­gant ma­no kū­ry­ba kei­čia­si, bet tik į ge­rą­ją pu­sę, ka­dan­gi vis dau­giau ski­riu tam lai­ko, ži­nių, to­bu­lė­ju, su­si­du­riu su iš­šū­kiais ir vis kaž­ko nau­jo at­ran­du tiek sa­vy­je, tiek kū­ry­bo­je.

– Ar da­ly­vau­ja­te su sa­vo dar­bais pa­ro­do­se?

– Nuo vai­kys­tės da­ly­vau­da­vau įvai­riuo­se kon­kur­suo­se, ne­pra­leis­da­vau nė vie­nos pro­gos nu­vyk­ti į olim­pia­das, taip pat į pa­ro­das, ta­čiau as­me­ni­nės pa­ro­dos dar ne­tu­rė­jau.

Ne­se­niai su­si­kū­riau sa­vo feis­bu­ko pus­la­pį „Auguste’s art“, kur pra­dė­jau sa­vo pa­veiks­lus ro­dy­ti vie­šai. La­bai džiu­gu, kad jau ga­vau įvai­rių pa­siū­ly­mų, kur ga­lė­čiau su­reng­ti as­me­ni­nę pa­ro­dą. Tu­riu vi­zi­ją, kad bū­tent pir­mo­ji pa­ro­da bus Tel­šiuo­se. To­dėl, ma­nau, jau greit ateis tam lai­kas ir ma­no pa­ro­dą ga­lė­si­te ap­lan­ky­ti.

– Ar daug gau­na­te už­sa­ky­mų? Ko daž­niau­siai žmo­nės pa­gei­dau­ja, gal te­ko ką nors la­bai keis­to ar iš­skir­ti­nio pieš­ti?

– Šiuo me­tu tik­rai ne­ma­žai su­lau­kiu už­sa­ky­mų. Žmo­nės iš Tel­šių daž­niau­siai pa­gei­dau­ja mies­to vaiz­dų ar pa­veiks­lo su Tel­šių mo­ty­vais, taip pat la­biau­siai mėgs­ta abst­rak­čius pa­veiks­lus, ka­dan­gi leng­viau­siai pri­tai­ko in­ter­je­re. Bū­tent kaž­ko keis­to ne­te­ko ta­py­ti, nes klien­tai pa­veiks­lus ren­ka­si iš ma­no nu­ta­py­tų dar­bų, o ne iš in­ter­ne­to pla­ty­bių. To­dėl kiek­vie­nas pa­veiks­las yra vie­ne­ti­nis – ga­li­ma su­kur­ti tik pa­na­šų į ma­no kaž­ku­rį jau nu­ta­py­tą dar­bą, bet ne iden­tiš­ką.