
Atsakinga naminių augintinių priežiūra – tai kur kas daugiau nei tik minimalių poreikių, tokių kaip maistas ar gydymas, užtikrinimas. Kiekvienam gyvūnui reikia ne tik fizinės priežiūros, bet ir dėmesio, meilės bei atsakingo požiūrio. Vienas iš šio požiūrio aspektų – sąmoningas sprendimas dėl augintinio dauginimosi.
Diana PUZERĖ
Svarbu įvertinti kiekvieną atvejį individualiai
Sprendimas kastruoti augintinį turėtų būti priimamas ne dėl to, kad „taip reikia“, o dėl to, kad tai – gyvūno sveikatos, elgsenos ir gerovės, taip pat ir visuomeninės atsakomybės klausimas. Kiekvienas gyvūnas yra unikalus, todėl rekomenduojama dėl tokio sprendimo pasitarti su veterinarijos gydytoju, kuris įvertins augintinio sveikatos būklę ir galimus rizikos veiksnius.
Lietuvos teisės aktai taip pat skatina atsakingą elgesį – Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas numato, jog augintinių savininkai (išskyrus legaliai veisimu užsiimančius) privalo užtikrinti, kad jų gyvūnai nesidaugintų.
Kastracijos nauda – tiek augintiniui, tiek visuomenei
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, neplanuotas gyvūnų dauginimasis vis dar išlieka viena pagrindinių beglobių gyvūnų pertekliaus priežasčių. Vienas veiksmingiausių būdų to išvengti – atsakinga kastracija.
Tokia procedūra padeda: išvengti nepageidaujamų vadų; sumažinti riziką susirgti gimdos, kiaušidžių, prostatos ligomis; išvengti kai kurių navikų; spręsti hormonų sukeltas elgesio problemas (pvz., agresiją, teritorijos žymėjimą, bėgimą iš namų).
Šiuolaikinė veterinarija siūlo ne tik chirurginę, bet ir alternatyvią kastraciją, pavyzdžiui, hormoninius implantus, imunokontraceptikus ar cheminę kastraciją. Kiekvienas metodas turi savų privalumų ir galimų rizikų, dėl to būtina individuali konsultacija su veterinaru.
Galimos rizikos – ką svarbu žinoti?
Kaip ir bet kuri medicininė procedūra, kastracija gali turėti nepageidaujamų pasekmių, tačiau jų pasitaiko itin retai. Dažniausiai pasitaiko: polinkis į nutukimą; šlapimo nelaikymas (dažniau kalėms); ortopedinės problemos; kai kurie elgesio pokyčiai, kurie ne visada susiję su hormonais.
Atsakomybė už kiekvieną gyvybę
Nepaisant vis dar gajų mitų, tokių kaip „gyvūnas turi turėti bent vieną vadą“ ar „po kastracijos jis taps tingus“, mokslo tyrimai tokių teiginių nepatvirtina. Priešingai – jie dažnai trukdo žmonėms priimti pagrįstą sprendimą.
Jei vis dėlto neplanuotas dauginimasis įvyksta, visa atsakomybė už palikuonis tenka savininkui – tiek rūpinantis jų sveikata, tiek surandant atsakingus naujus šeimininkus. Perduoti gyvūnų globos organizacijoms atsakomybę už savus jauniklius – neatsakinga praktika, kuri tik didina prieglaudų krūvį.
Viena pagrindinių planinių procedūrų
Veterinaras Aurelijus Laurinavičius sako, jog į jį dėl kastracijos ar sterilizacijos klausimų kreipiamasi labai dažnai – tai viena pagrindinių planinių procedūrų.
Prieš priimdami sprendimą su šeimininku jie aptaria: gyvūno amžių ir sveikatą – jauni ir sveiki augintiniai geriausiai toleruoja procedūrą; būtinus atlikti tyrimus prieš skiriant narkozę, tokius kaip kraujo tyrimus, kurie yra būtini; veislės ypatumus – kai kurioms didelėms šunų veislėms rekomenduojama atidėti kastraciją iki pilnesnio subrendimo; elgesio pokyčius – kastracija gali sumažinti agresiją, pabėgimus, teritorijos žymėjimą; sveikatos naudą – sumažėja gimdos supūliavimo (piometros), pieno liaukų navikų rizika patelėms, prostatos ir sėklidžių ligų rizika – patinams; atsakomybę – tai humaniškas būdas mažinti benamių gyvūnų populiaciją.
„Kiekvieną kartą vertiname gyvūną individualiai ir padedame šeimininkui pasirinkti geriausią sprendimą“, – teigė A. Laurinavičius.