
Kiekvienas mūsų tikriausiai turime svajonių ar bent kokį tikslą, kurio bandome siekti. Vieni jų lengviau įgyvendinami, kitiems prireikia ilgesnio laiko.
Su „Telšių ŽINIOMIS“ savo gyvenimo istorija – apie svajones ir jų išsipildymą – mielai sutiko pasidalyti telšiškė Arina Beržytė. Mergina atvirauja, kad besimokydama mokykloje ji jautėsi kaip vidutinybė, tačiau šiandien viskas pasikeitė – išsipildė siekis studijuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose.
„Šiandien aš čia – Kalifornijoje – gyvenu savo svajonėje“, – teigia Arina, antrakursė studentė Anglijoje, išvykusi pagal mainų programą studijuoti į San Diego valstybinį universitetą.
Aurelija SERVIENĖ
– Prisiminkite dienas Telšiuose, kur mokėtės, kokių pomėgių turėjote.
– Gimiau ir augau Telšiuose. Tai mano gimtasis miestas. Baigiau Telšių Žemaitės gimnaziją. Taip pat turėjau neįkainojamą galimybę būti nuostabaus folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ dalimi. Esu be galo dėkinga vadovei, kuri pastebėjo mano balso potencialą, mokė dainuoti vedančiuoju balsu, pasirodyti didelėms auditorijoms, parodė, koks pasaulis yra įdomus ir spalvingas. Ji visada metė mane iš „komforto zonos“. Turėjau stiprų balsą, tačiau scenos baimė taip pat buvo labai stipri, bet vadovė kiekvieną kartą skatino lipti ant scenos, vesti dainas ir nugalėti savo baimę. Taigi vadovė ir kolektyvas buvo tie žmonės, kurie padėjo suprasti, kad kelionės, nuotykiai ir NEkomforto zona yra mano gyvenimo būdas ir siekiamybė.
– Kur gyvenimas pasisuko baigus gimnaziją? Kokias studijas rinkotės?
– Po mokyklos baigimo nusprendžiau iškart nestudijuoti. Žinojau, kad noriu mokytis užsienyje, bet nežinojau, kokią studijų kryptį pasirinkti. Man labai pasisekė turėti modernų požiūrį turinčius tėvus, kurie visada pasitikėjo manimi, leido būti nepriklausomai ir suteikė daug laisvės rinktis.
Taigi išvykau į Jungtinę Karalystę tobulinti anglų kalbos, įgyti naujos patirties ir atrasti savęs. Po pusantrų metų keliavimo, įvairių darbų ir naujų pažinčių supratau, kad keliauti noriu visą savo likusį gyvenimą, tačiau tuo pačiu metu norėjau naujų žinių ir augimo kaip asmenybė, todėl nusprendžiau pasirinkti studijas, kurias baigusi turėsiu galimybę savo pomėgį paversti darbu ir kiekvieną dieną tobulėti. Pasirinkau studijas Danijoje, buvau priimta į Šiaurės Danijos universitetą studijuoti aptarnavimo, svetingumo ir turizmo. Vis dėlto prasidėjus koronaviruso pandemijai nusprendžiau pasilikti Jungtinėje Karalystėje ir buvau priimta į Birmingamo miesto universitetą studijuoti svetingumo vadybos.
– Kaip gyvenate šiandien?
– Šiuo metu esu antrakursė studentė Anglijoje, išvykusi su mainų programa vienam semestrui studijuoti į Jungtines Amerikos Valstijas.
Taigi nuo sausio iki gegužės mėnesio esu San Diego universiteto studentė. Kai rašau šias eilutes, važiuoju iš banglenčių sporto treniruotės link namų miesto centre, kur gyvenu kartu su dviem prancūzėmis – taip pat mainų programos studentėmis – ir vienu amerikiečiu.
– Koks gyvenimas už Atlanto?
– Gyvenimas Valstijose išties kitoks, ypač kalbant apie studijas ir jų perteikimą studentams. Iš pirmo įspūdžio gali pasirodyti (man kaip lietuvaitei, atvykusiai iš griežtos mokymo sistemos, taip ir pasirodė), kad studentai nepakankamai pagarbiai elgiasi su dėstytojais. Studentas gali vėluoti į paskaitas, valgyti per paskaitas ar net palikti paskaitą jai įpusėjus. Tačiau, kaip ir dauguma pirmųjų įspūdžių, šis buvo klaidingas.
Amerikiečiai, mano nuomone, turi vieną geriausių mokymo sistemų apskritai. Studentas ir dėstytojas yra visiškai lygūs. Bendrauja kaip draugai, jaučia lygiavertę pagarbą vienas kitam ir kiekvienas supranta savo pareigas ir atsakomybę. Kalbant apie dėstytojus, jie čia dėsto ne dėl gerai mokamo profesorių darbo, kadangi dauguma jų yra nuosavo verslo savininkai ar korporacijų vadovai. Šie žmonės dėstytojauja tam, kad atiduotų duoklę savo industrijai, kad pasidalytų savo patirtimi ir žiniomis, nes tai, ką jie daro, yra jų aistra ir gyvenimo būdas. Girdėjau ne kartą iš industrijų profesionalų Jungtinėse Valstijose sakant: „Nedirbau nė dienos savo gyvenime, kadangi mano darbas yra mano pašaukimas.“ Taip pat norėčiau paminėti, kad bent jau mano studijų programa Jungtinėse Valstijose yra paremta praktine patirtimi. Daug industrijos profesionalų atvyksta papasakoti savo istorijų, stebi paskaitas ir mūsų atliekamas praktines užduotis, o po jų pateikia atsiliepimus apie mūsų atliktą darbą – kas buvo atlikta gerai, kas galėtų būti patobulinta.
Daug galimybių yra suteikiama studentams atlikti praktiką, dirbti, aplankyti ir išbandyti pozicijas didžiausiose pasaulio įmonėse ir t. t. Pavyzdžiui, vienos paskaitos metu buvo atvykęs „Cloudbeds“ įmonės įkūrėjas papasakoti savo istorijos ir atsakyti į mūsų klausimus. Na, ir, žinoma, užklasinė veikla, kaip sporto būreliai, už kurių lankymą studentai netgi gauna stipendijas, įvairios asociacijos ir kiekvieną vakarą vykstantys renginiai, tokie kaip nemokamos maisto sunkvežimių naktys, šokių pamokos ar beveik visų įmanomų sporto šakų varžybos. Galėčiau apie tai prirašyti pilną laikraštį, tačiau ir taip išsiplėčiau (juokiasi).
– Ar svečioje šalyje jaučiatės laiminga, ar širdyje nėra ilgesio gimtajam kraštui?
– Negaliu atsiminti, kada jaučiausi laimingesnė nei dabar, turbūt niekada (juokiasi). Didžiausias mano palaikymas yra mano močiutės, kurios visada paskatina ir laukia grįžtant Lietuvėlėn. Vis dėlto, kad ir kaip myliu Lietuvą ir visada besididžiuodama išreiškiu, kad esu lietuvė, savo planuose kol kas grįžimo į Lietuvą neturiu.
– O savo ateitį ar siejate su Lietuva?
– Užsienyje atradau save, atsiskleidžiau kaip labai atvira, drąsi ir aktyvi asmenybė. Keliaudama sutikau daug įdomių žmonių, dar daugiau iš jų išmokau tiek apie save, tiek apie pasaulį. Čia jaučiuosi įvertinta, turiu daug galimybių, planų ir svajonių.
Nežinau, kur tiksliai noriu apsistoti, bet šių dienų įvykiai dar kartą parodė, kad gyvenimas yra labai trapus, todėl noriu klausytis savo vidinio balso, gyventi ir džiaugtis šia diena ir svajoti apie šviesią ateitį mums visiems.
– Esate visuomeniškas žmogus. Papasakokite plačiau apie savo savanorišką veiklą.
– Nuo mažens buvau Lietuvos Raudonojo Kryžiaus narė. Mano močiutės, kuri ir įtraukė mane į humanitarinę veiklą, dėka išmokau užjausti nepasiturinčius, nukentėjusius nuo karo ir stichinių nelaimių, todėl labai gerai suprantu, kodėl šiuo metu yra beprotiškai svarbu prisidėti ir palaikyti Ukrainą ir jos žmones.
Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje esu savo universiteto studentų ambasadorė. Padedu naujiems studentams susipažinti su universitetu, jo aplinka ir teikiamomis galimybėmis. Taip pat neseniai prisidėjau prie Lietuvių studentų asociacijos Jungtinėje Karalystėje, kuri telkia lietuvius studentus Anglijoje ir jungia lietuvaičius bendrai veiklai ir užsiėmimams.
– Kaip ir kuo gyvena šiandien jaunimas, ką pastebite?
– Pabaigdama šį pokalbį norėčiau pasinaudoti proga ir atkreipti gimnazistų dėmesį, nors ir nesu įsitikinusi, ar jie beskaito laikraščius šiomis dienomis (juokiasi).
Jei jaučiatės visiškos vidutinybės, pilkos avys minioje, taip kaip aš jaučiausi mokykloje, noriu pasakyti: nenurašykite savęs. Gyvenimas, turiu omenyje, tikras gyvenimas prasideda po mokyklos. Taip, egzaminai svarbu, bet jie neapibrėžia jūsų asmenybės. Tai, ką galvojate, kas esate dabar, po mokyklos gali labai drastiškai pasikeisti. Prašau, tikėkite, kad esate talentingi, kūrybingi, išradingi ir unikalūs. Mintys turi ypatingą galią materializuotis. Tikėkite savo svajonėmis karštai, nepaisydami, kokios didelės ar mažos jos būtų, net jeigu jūsų tėvai, mokytojai ar draugai sako, kad tai kvaila.
Aš pati turėjau svajonę išvykti studijuoti į Jungtines Valstijas, kurios mokyklos laikais atrodė tikrai labai nepasiekiamos, bet štai aš čia, Kalifornijoje, gyvenu savo svajonėje.
linkiu jai sekmes
šaunuolė mergina tikrai, su ambicijom ir tikslais, nuostabu. jei pavyks vadovautis intuicija ir eiti savo keliu, valio. jei kas nepasiseks, tikiuosi nenukabins nosies ir ieškos išeičių https://alcauskas.lt/paslaugos/