Ar besuks paukščiai čia lizdus?

Mano gimtas kaime, Sviraičiais vadintas,
Ar besuks iš naujo paukščiai čia lizdus?
Stoviu tėviškės laukuose prie klevo ir beržo,
Spaudžia man širdį graudulys sunkus.

Nebėr sodybų, nebėr kaimynų,
Tiktai kaimo vardas, dvelkiantis vėsa.
O vaikystė mano tais laukų takeliais
Pralėkė kaip vėjas, kaip trumpa daina.

Atminty iškyla trobelė medinė,
Ji tokia mažytė, molinė asla.
Ir šalta krosnelė, nuo speigų kur gynė.
Buvo šaltos žiemos, kaukdavo pūga.

Oi, smėlėtas Sviraičių kaimelis
Garbanotų pušų apsupty.
Toks ateiti mums čia buvo trumpas kelias,
Ateini, o išeit nebegali.

Apaugo kiemas dilgėlėm,
O sena troba susilenkė.
Ir negalime nieko pakeisti,
Tik skaičiuojam dienas lyg lapus.

Oi, smėlėtas Sviraičių kaimeli,
Ar priglausi, kai grįšiu aš čia?
Toks išeiti mums buvo lengvas kelias,
O grįžtam mintim vis vien pas tave.

Žmonėse ir meilė buvo nuoširdesnė,
Ir vaikai pulkeliais augo šeimose.
Darbą ir vargelį Dievui paaukoję,
Jie išėjo tyliai iš namų.

Elvyra VAIŠIENĖ, 2010 m.