Laima SENDRAUSKIENĖ, „Mūsų žodis“
Šiandienos informacinėje plotmėje knibžda ne tik patikimos žinios, bet dažnai ir labai abejotina informacija. Ką apie dezinformaciją mano žinomi Skuodo krašto žmonės? Ar su tokia susiduria? Ką, jų manymu, derėtų atlikti stiprinant visuomenės informacinį atsparumą ir sąmoningumą?
Edmundas UNTULIS, Skuodo žemaičių teatro režisierius:
–Dezinformacijos ir ankstesniais, ir dabartiniais laikais – nors vežimais vežk, glėbiais kabink, nes ant propagandos medaus politikos ir nedraugiškos šalies savanaudiškumas. Jei tavo makaulėje vėjai pučia, viskuo, ką tik išgirsti, ką tau grūda už gryną pinigą, tikėk ir dar kitiems, kaip tinka profesionaliems gandų nešiotojams, žodis žodin perduok… Ir vaizduotei sužadinti nepamiršk nuo savęs dar ko baisesnio pridėti. O smegenų atsparumą nuo suskystėjimo galima išsaugoti, pasisėmus senolių išminties. Mane išminties mokė taiklūs mano bočiaus žodžiai. Jis dažnai kartodavo: „Edmundieli, vėsumet vierīk tik tou, kou pats sava akimis regi, kou pats sava ronkuoms pačiupnuoji. Neožmėršk, ka tas, kas garsiausē ė apsėputuojės riekau, tas daugiausē malou, ka galietom tau ont spronda ontsėlėptė. Teisībė tonkiausē saka tas, katras dailē ė nevuomaudams mintis dieliuo… rokoudamuos tau tėisē i akis veiz. Elkės (su anuo?) kāp so mažo vāko, pasėklausīk, kou vapaliuo, vuo pats dėrbk tou, kou tau rēk dėrbtė.“ Bočiaus pamokymų tebesiklausau iki šiol, jie pritinka ir šiam laikui, kai pats jau einu bočiaus pareigas, ir tas gudrybes, kurių dar vaikystėje esu išmokęs, perduodu savo anūkams. Manau, kad mano bočiaus pamokymai– universalūs, jais gali pasinaudoti kiekvienas.
Sandra GRIGAITIENĖ, Skuodo r. Aleksandrijos seniūnijos seniūnė:
–Su dezinformacija ar bandymais manipuliuoti informacija tikrai susiduriu. Kad ir laiškai į el. paštą iš nežinomų siuntėjų. Juose – įvairios teorijos, selektyviai parinkti duomenys ar jų interpretacijos. Panašu, siekiama ne tiek informuoti, kiek įtikinti, įvykius pakreipti. Ypač dažnai interpretuojami politiniai, ekonominiai ar socialiniai sprendimai, kurie paveikūs žmonių kasdienybei. Šiuolaikinė dezinformacija – nebūtinai išgalvota, kartais subtili: išdėstomas faktas, tačiau nutylimas jo kontekstas, norimoje išvadoje – pagrindžianti statistika ar tarpusavyje nesusiję faktai sujungiami taip, kad skaitytoją klaidintų. Tokiai informacijai viešinti randasi net atskiri portalai su neva patikimais šaltiniai. Socialiniuose tinkluose dezinformacijos taip pat gausu.
Nepatikrinta arba klaidinanti žinia paplinta per komentatorius, nuomonės formuotojus ar socialinių tinklų vartotojus. Nuolat kartojamas tas pats teiginys ima atrodyti patikimu, nes ne kartą matytas ir iš skirtingų asmenų paskyrų. Situaciją dar labiau keičia DI. Juo nesudėtinga sugeneruoti įtikinamai atrodantį tekstą, nuotrauką, žmogaus balsą ar vaizdo įrašą. Bet bene didžiausias iššūkis – informacijos vartojimo tempas! Kasdien perskaitome daugybę antraščių, socialinių tinklų įrašų, pranešimų, bet retai kada kiekvieną nuodugniai patikriname. Būtent tai klaidinančiai informacijai ir palanku. Palankią terpę dezinformacijai kuria ir įvairių institucijų komunikavimo greitis, aiškumo stoka. Informacinis vakuumas – gandams ir manipuliacijoms. Jei visuomenei aktualus sprendimas paaiškinamas pavėluotai ar pateiktas pernelyg biurokratine kalba, kai apsiribojama formaliu pranešimu, informacinė erdvė atitenka manipuliacijoms. Todėl institucijos turėtų ne tik suskubti reaguoti į melagieną, bet ir iš anksto suprantamai paruošti dirvą sudėtingiems sprendimams: kas priimta, kodėl ir ką tai praktiškai reiškia žmogui.
Manau, svarbiausia – nuolat išlaikyti aktyvų kritinį mąstymą. Susidūrus su labai kategoriška, šokiruojančia ar stiprią emocinę reakciją sukeliančia žinute savęs klausti: kas yra šios informacijos šaltinis, kokiais įrodymais teiginys pagrįstas? Gelbsti gebėjimas faktą atskirti nuo nuomonės bei pirminį šaltinį nuo galimos interpretacijos, įsitikinimas autoriaus patikimumu, informacijos pateikimo data, surastas pirminis šaltinis, palyginti keli panašūs.
Informaciniam atsparumui, sąmoningumui pradžia – šeimose. Ypač svarbu stebėti, ką skaito ir žiūri vaikai, kartu su jais gaunamą informaciją aptarti. Manau, jog informacinis bei medijų raštingumas – ne vienkartinė kampanija, bet kaip nuolat ugdomas gebėjimas. Tam neprošal ir praktiniai mokymai skirtingoms visuomenės grupėms – moksleiviams, studentams, vyresnio amžiaus žmonėms, bendruomenėms ir pan. Svarbiausia – ugdyti įprotį, jog informaciją būtina tikrinti.
Vita BUIVYDIENĖ, skuodiškė:
– Gyvename dideliame informaciniame triukšme. Ir suprantama, kad dažnai sunku atskirti, kur tiesa, kur melas. Supriešinti, sukiršinti, sukelti abejones, pasipiktinimą, neapykantą – toks dezinformacijos ir jos skleidėjų tikslas. Dabar gyvename tokiame trapiame ir nesaugiame pasaulyje, tad sunku pasirinkti, kuo tikėti ir pasitikėti, į ką nekreipti dėmesio, ignoruoti. Labai norisi
pacituoti mūsų kraštietį profesorių, Lietuvos sporto mokslininką Albertą Skurvydą: „Elitinis mokslo žurnalas „Science“ informuoja: dezinformacija plinta 6 kartus greičiau nei Tiesa! Dezinformacija – tai klaidinga ar klaidinanti informacija, kuri pateikiama ir platinama kaip patikima, o tyčinės dezinformacijos atveju – sąmoningai siekiant suklaidinti. Ji socialiniuose tinkluose gali plisti tarsi infekcija: dideliame tyrime melagingos naujienos 1 500 žmonių pasiekė maždaug 6 kartus greičiau nei tiesa, o tikimybė, kad jomis bus pasidalyta, buvo apie 70 proc. didesnė.“
Turiu įprotį informaciją tikrinti, jis, mano manymu, ir yra tikrasis priešnuodis dezinformacijai. Labiausiai pasitikiu LRT ir LR radiju, seku Lietuvos kariuomenės pranešimus.
Žydrūnas RAMANAVIČIUS, Skuodo P. Žadeikio gimnazijos direktorius:
–Taip, su dezinformacija susiduriu, ypač socialiniuose tinkluose, kur žinia plinta žaibiškai, o šiandien, pasitelkus DI, vis lengviau kurti įtikinamai atrodančius, bet klaidinančius tekstus, vaizdus ar vaizdo įrašus. Todėl visuomenės atsparumą pirmiausia reikia stiprinti ugdant kritinį mąstymą bei raštingumą medijoms – mokyti vertinti informacijos šaltinius, tikrinti faktus, atskirti nuomonę nuo fakto ir neskubėti dalintis nepatikrinta informacija. Kai suabejoju dėl viešai paskelbtos informacijos patikimumo, stengiuosi ją patikrinti keliuose skirtinguose šaltiniuose, pasižiūrėti, kas yra pirminis informacijos šaltinis ir ar tą pačią žinią patvirtina patikimos institucijos bei žiniasklaidos priemonės. Atkreipiu dėmesį į nuotraukų ir vaizdo įrašų kontekstą. Į kalbos klaidas. Jei informacija kelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę ar nepasitikėjimą – ženklas, jog verta suabejoti, būtina tikrinti. Šiai temai daug dėmesio būsią P. Žadeikio gimnazijos „Erasmus+“ projekte „Nuo idėjos prie veiksmo: demokratinės mokyklos link“, kur numatytos veiklos, susijusios su skaitmeniniu pilietiškumu, dezinformacijos atpažinimu, kritiniu informacijos vertinimu bei raštingumu medijoms. Gimnazistai mokysis analizuoti informacijos šaltinius, atpažinti klaidinančią informaciją, suprasti socialinių tinklų poveikį viešajai nuomonei ir atsakingai dalyvauti skaitmeninėje erdvėje. Tikimės, kad tarptautinės patirtys padės ne tik stiprinti mokinių gebėjimus, bet leis parsivežti gerosios praktikos bei konkrečių metodų, kuriuos galėsime pritaikyti pamokose ir visoje gimnazijos bendruomenėje. Manau, kad gebėjimas kritiškai vertinti informaciją, atsakingai ja dalintis šiandien tampa viena svarbiausių šiuolaikinio piliečio kompetencijų.
Edmundas Untulis
LRT nuotr.
Loading ...
