„Al­kos“ mu­zie­jus: nuo oku­pa­ci­jos iki ne­prik­lau­so­my­bės

Pradžia 2022 07 22 „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 57. arba čia

1988 m. va­sa­rą, ple­čian­tis Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio veik­lai, mu­zie­ji­nin­kai ta­po ak­ty­viais jo rė­mė­jais, o mu­zie­jus – vie­nu iš svar­biau­sių Są­jū­džio lei­di­nių pla­ti­ni­mo punk­tu Tel­šiuo­se. 1988 m. spa­lio 30 d. bū­tent mu­zie­jaus bokš­te di­din­gai virš Tel­šių su­ple­vė­sa­vo Lie­tu­vos tris­pal­vė vė­lia­va, ku­rią siu­vo mu­zie­ji­nin­kė V. Rim­ku­vie­nė. Tais pa­čiais me­tais mu­zie­jui bu­vo su­grą­žin­tas Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ pa­va­di­ni­mas, leis­ta nau­do­tis iš­sau­go­tu se­nuo­ju mu­zie­jaus ant­spau­du.

Spar­čiai be­si­kei­čian­čią po­li­ti­nę si­tua­ci­ją at­spin­dė­jo ir 1989 m. rugpjūčio–lapkričio mė­ne­siais į GEK-ą įre­gist­ruo­ti eks­po­na­tai: Lie­tu­vos pa­sas, iš­duo­tas 1920 m. ne­va­rė­niš­kei M. Bart­ky­tei, ku­rio vir­še­ly­je – ant­spau­das „Bal­suo­ta 1940“, Šau­lių są­jun­gos Tel­šių sky­riaus 1923 m. leis­tas ša­pi­rog­ra­fuo­tas pe­rio­di­nis laik­raš­tis „Tel­šių ži­nios“, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­rių nuo­trau­kos, o iš se­no nein­ven­to­rin­to mu­zie­jaus rin­ki­nio į GEK‘ą įtrauk­ti Ve­ly­kų at­vi­ru­kai, iš P. Sker­sio gau­ta kny­ge­lė „Že­mai­čių kan­ki­niai“, 16 eks­po­na­tų, me­nan­čių trem­tį to­li­ma­ja­me Si­bi­re, Kras­no­jars­ko kraš­te, pa­do­va­no­tų tel­šiš­kės J. Dar­bu­tie­nės, ir t. t.

Mu­zie­jus vi­sa­da apie sa­ve tel­kė Že­mai­čių kraš­to my­lė­to­jus ir puo­se­lė­to­jus. 1988 m. lapk­ri­čio 27 d. į mu­zie­jų iš vi­sos Lie­tu­vos į stei­gia­mą­ją Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos kon­fe­ren­ci­ją su­si­rin­ko 46 že­mai­čiai. Kon­fe­ren­ci­jai pir­mi­nin­ka­vo S. Kas­pa­ra­vi­čius. Jis į da­ly­vius krei­pė­si Si­mo­no Sta­ne­vi­čiaus žo­džiais: „Ką su­ga­di­no am­žiai, pa­ts čė­sas iš­tai­sy­ti.“ Žur­na­lis­tas S. Ka­šaus­kas sa­kė, kad „bū­ti­na įam­žin­ti Rai­nių kan­ki­nių ir su­šau­dy­tų žy­dų at­mi­ni­mą, at­sta­ty­ti vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus pa­mink­lą Var­niuo­se. Jis mus ir su­vie­nys“. K. Švėgž­da­vi­čius pri­mi­nė, jog Že­mai­ti­jos švie­suo­liai 1931 m. jau bu­vo su­si­bū­rę į pa­na­šią – Že­mai­čių se­no­vės my­lė­to­jų drau­gi­ją, ku­ri su­rin­ko lė­šas ir pa­sta­tė ar­chi­tek­to S. Stul­gins­kio su­pro­jek­tuo­tą mo­der­niz­mo sti­liaus pa­sta­tą, spe­cia­liai pri­tai­ky­tą mu­zie­jui. Tai bu­vo vie­nin­te­lis tiks­lin­gai mu­zie­jui pa­sta­ty­tas pa­sta­tas ne sos­ti­nė­je – Kau­ne. Et­no­lo­gas dr. V. Mi­lius iš­kė­lė min­tį, kad bū­ti­na pra­tęs­ti mu­zie­jaus sta­ty­bą, ku­rio dėl so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos 1940 m. Že­mai­čių se­no­vės my­lė­to­jų drau­gi­ja ne­spė­jo baig­ti, o mu­zie­jus tie­siog dūs­ta nuo eks­po­na­tų gau­sos. Kon­fe­ren­ci­jo­je, dau­gu­mai bal­suo­jant „už“, bu­vo nu­tar­ta įkur­ti Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ją (to­liau – ŽKD). Iš­rink­ta val­dy­ba ir pen­kių na­rių drau­gi­jos pre­zi­diu­mas, į ku­rį įė­jo ir mu­zie­ji­nin­kai V. Vai­va­da ir L. Va­lat­kie­nė (iž­di­nin­kė), pir­mi­nin­ku ta­po la­kū­nas S. Kas­pa­ra­vi­čius. Kon­fe­ren­ci­jos da­ly­viai vie­nin­gai nu­spren­dė, kad ŽKD cent­ras tu­ri bū­ti Tel­šiuo­se, Že­mai­čių mu­zie­ju­je „Al­ka“, ki­tur – pa­da­li­niai.

Pra­si­dė­jęs tau­ti­nis at­gi­mi­mas, LPS, ŽKD veik­la tik at­vė­rė ke­lius mu­zie­ju­je dir­bu­siems is­to­ri­kams įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nes ir tiks­lus. Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ mu­zie­ji­nin­kai At­gi­mi­mo lai­ko­tar­piu bu­vo ne tik is­to­ri­nių rin­ki­nių sau­go­to­jai, ty­rė­jai ir pro­pa­guo­to­jai, bet ir pa­tys ta­po ak­ty­viais vi­suo­me­nės na­riais bei vie­tos is­to­ri­jos kū­rė­jais. Mu­zie­ju­je ne­be­li­ko „so­vie­ti­nį rea­liz­mą ir pa­sie­ki­mus“ pro­pa­guo­jan­čių sten­dų, jų vie­to­je bu­vo ren­gia­mos pa­ro­dos, at­lie­pian­čios lai­ko ak­tua­li­jas, eks­po­nuo­ja­mi so­viet­me­čiu gi­liai mu­zie­jų rin­ki­niuo­se pa­slėp­ti eks­po­na­tai. Mu­zie­jus ta­po svar­biu trau­kos cent­ru. Mu­zie­ji­nin­kai ne tik lau­kė lan­ky­to­jų mu­zie­ju­je, bet ir pa­tys vy­ko į mo­kyk­las, ve­dė is­to­ri­jos pa­mo­kas, fik­sa­vo vi­suo­me­nė­je vyks­tan­čius po­ky­čius, ieš­ko­jo nau­jų eks­po­na­tų, ypač liu­di­jan­čių apie tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos žmo­nių, trem­ti­nių, so­vie­ti­nių la­ge­rių ka­li­nių, par­ti­za­nų, di­si­den­tų gy­ve­ni­mą, kū­ry­bą, už­ra­ši­nė­jo jų pri­si­mi­ni­mus. Nep­rik­lau­so­my­bės auš­ro­je žmo­nės, iš­gy­ve­nę la­ge­rius ir trem­tį, me­tų me­tus ui­ti so­vie­tų val­džios, sun­kiai at­si­ver­da­vo, rei­kė­jo kant­ry­bės, tak­to ir lai­ko. Ir tai bu­vo ne tik dėl so­vie­tų val­džios il­gus de­šimt­me­čius sė­tos bai­mės. Žmo­nių, pa­ty­ru­sių trem­tį, pe­rė­ju­sių la­ge­rius, pa­tir­tys bu­vo to­kios skau­džios ir trau­muo­jan­čios, jos bu­vo taip gi­liai pa­slėp­tos jų pa­są­mo­nė­je, kad res­pon­den­tai, pa­sa­ko­da­mi sa­vo trem­ties, ka­li­ni­mo pa­tir­tis, lyg iš nau­jo jas dar kar­tą iš­gy­ven­da­vo. Šių žmo­nių aša­ros, rie­dė­ju­sios raukš­lė­mis iš­va­go­tais skruos­tais, ne­gra­biai šluos­to­mos su­dir­žu­sio­mis, reu­ma­to iš­su­ki­nė­to­mis ran­ko­mis, pa­li­ko ne tik skau­džios tie­sos pri­mi­ni­mą atei­nan­čioms kar­toms apie tai, ką so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais pa­ty­rė mū­sų tau­ta, bet gy­dė ir juos pa­čius. Su res­pon­den­tais ne kar­tą slap­čia aša­ras šluos­tė­si ir mu­zie­ji­nin­kai. Ne vie­nas la­ge­rių ka­li­nys ir trem­ti­nys vė­liau pri­si­pa­ži­no, kad po ši­tų skau­džių po­kal­bių su mu­zie­ji­nin­kais mie­ga daug ra­miau, kad re­čiau nak­čia pra­bun­da dre­bė­da­mas nuo krau­pių sap­nų…

1989 m. bir­že­lio 24 d. ŽKD drau­ge su mu­zie­jaus dar­buo­to­jais su­ren­gė pir­mą­jį vie­šą Rai­nių kan­ki­nių žū­ties mi­nė­ji­mą. O mu­zie­ji­nin­kai V. Vai­va­da, L. Va­lat­kie­nė, J. Bu­ce­vi­čė ir ar­chi­tek­tas A. Žeb­raus­kas pa­ren­gė Rai­nių kan­ki­niams skir­tą pa­ro­dą, ku­ri bu­vo eks­po­nuo­ta Tel­šių „Švie­sos“ kny­gy­no, įsi­kū­ru­sio pa­čia­me mies­to cent­re – Res­pub­li­kos gat­vė­je, lan­guo­se. Tai pri­ly­go spro­gu­sios bom­bos efek­tui, juk pa­ro­dą ma­tė dau­gy­bė žmo­nių! Va­ka­re, po šv. Mi­šių Tel­šių Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio ka­ted­ro­je, tūks­tan­ti­nė mi­nia pro­ce­si­jo­je pa­trau­kė link Rai­nių miš­ke­lio. Čia įvy­ko ge­du­lin­gas Rai­nių tra­ge­di­jos 48-ųjų me­ti­nių mi­nė­ji­mas. Įs­pū­dis bu­vo pri­tren­kian­tis, – juk Lie­tu­vo­je te­be­bu­vo so­vie­tų val­džia, so­vie­ti­nė ka­riuo­me­nė, KGB, ta­čiau žmo­nės po ke­lių de­šimt­me­čių prie­spau­dos ėmė at­si­ties­ti. Gi­mė drą­si min­tis – iki Rai­nių tra­ge­di­jos 50-ųjų me­ti­nių su­kak­ties, 1991 m. bir­že­lio 25 d., kan­ki­nių ir vi­sų rau­do­no­jo te­ro­ro au­kų at­mi­ni­mui pa­sta­ty­ti Rai­niuo­se Kan­čios kop­ly­čią (ar­chit. A. Žeb­raus­kas, J. Vi­ra­kas). Į šį dar­bą ak­ty­viai įsi­jun­gė ir mu­zie­ji­nin­kai. Mi­nint Rai­nių tra­ge­di­jos 50-ąsias me­ti­nes, 1991 m. bir­že­lio 23 d. Rai­nių Kan­čios kop­ly­čia bu­vo iš­kil­min­gai pa­šven­tin­ta, jos po­že­miuo­se mu­zie­ji­nin­kai V. Vai­va­da, L. Va­lat­kie­nė, J. Bu­ce­vi­čė, Z. Jur­ku­vie­nė (ar­chit. A. Žeb­raus­kas) įren­gė kan­ki­nių at­mi­ni­mui skir­tą eks­po­zi­ci­ją, ku­rią 2006 m. at­nau­ji­no mu­zie­ji­nin­kas R. Pet­ri­kas. Mu­zie­jaus gi­dai kop­ly­čio­je ve­da eks­kur­si­jas.

1992 m. va­sa­rio 16 d., mi­nint Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ 60-me­tį, jo įkū­rė­jo poe­to P. Ge­nio gi­mi­mo 90-me­tį, prie mu­zie­jaus bu­vo ati­deng­tas šiam mu­zie­ji­nin­kui skir­tas pa­mink­las, su­kur­tas O. Nė­niš­kio. Pa­kar­to­ti­nai bu­vo iš­leis­tos P. Ge­nio ei­lė­raš­čių kny­ge­lės „Džiu­go var­pai“, „At­na­ša­vi­mai“, „Rū­pin­to­jė­liai“.

1994 m. pa­ga­liau iš­si­pil­dė dau­giau kaip 50 me­tų puo­se­lė­ta mu­zie­ji­nin­kų vil­tis – pra­dė­tas sta­ty­ti Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ prie­sta­tas (ar­chit. A. Žeb­raus­kas), baig­tas 1998 m.
1995 m. mu­zie­ji­nin­kų ir ŽKD rū­pes­čiu P. Ge­nio at­mi­ni­mas bu­vo įam­žin­tas Kal­nė­nų kai­me (Tel­šių r.), bu­vu­sios Ge­nių so­dy­bos vie­to­je, pa­sta­tant de­ko­ra­ty­vi­nį ąžuo­li­nį sto­gas­tul­pį (tau­to­dai­li­nin­kas V. Sa­vic­kis), o 1997 m. ant sim­bo­li­nio P. Ge­nio ka­po Ma­ci­kų (Ši­lu­tės r.) la­ge­rio ka­pi­nė­se iš­ki­lo at­mi­ni­mo sto­gas­tul­pis – kry­žius (V. Sa­vic­kis).

1996 m. sau­sio 6 d., vyks­tant tre­čia­jam ŽKD su­va­žia­vi­mui, virš Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ ir Že­mai­ti­jos sos­ti­nės pir­mą kar­tą di­din­gai su­ple­vė­sa­vo Že­mai­ti­jos vė­lia­va. Nuo 2004 m. mu­zie­jus pra­dė­jo vys­ty­ti ir lei­dy­bi­nę veik­lą.

Me­tams bė­gant kei­tė­si ir mu­zie­jaus tei­si­nis pa­val­du­mas. 1945–1969 m. mu­zie­jus pri­klau­sė LSSR kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai, 1970–2013 m. – Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei, o LR Vy­riau­sy­bės 2014 m. sau­sio 8 d. nu­ta­ri­mu Nr. 16 vėl per­duo­tas LR kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai. 2015 m. LR kul­tū­ros mi­nist­ro įsa­ky­mu prie „Al­kos“ mu­zie­jaus bu­vo pri­jung­tas Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jus. Au­gant mu­zie­jui, ple­čian­tis dar­bų apim­čiai, dau­gė­jo ir mu­zie­ji­nin­kų. 2022 m. bir­že­lio 1 d. mu­zie­ju­je bu­vo 154 515 eks­po­na­tų už 10 623 355 Eur. Per 90 me­tų mu­zie­jaus gy­va­vi­mo me­tų jam va­do­va­vo: P. Ge­nys (1932–1945), But­kų Ju­zė (1945–1947), Bro­nius Švėgž­da­vi­čius (1947–1969), Vi­tas Va­lat­ka (1969–1971), P. Snars­kis (1972–1974), P. Duop­lys (1974–1977), V. Sa­dze­vi­čiū­tė (1977–1979), J. And­riu­se­vi­čius (1979–1986), K. Švėgž­da­vi­čius (1986–1993), S. Kas­pa­ra­vi­čius (1993–2009), E. Spu­dy­tė (2010–2019). Nuo 2019 m. Že­mai­čių mu­zie­jui „Al­ka“ va­do­vau­ja is­to­ri­kė Eva Ston­ke­vi­čie­nė.

Tik pra­dė­ju­sią dirb­ti mu­zie­jaus va­do­vę E. Ston­ke­vi­čie­nę už­griu­vo dar­bų ir iš­šū­kių la­vi­na. Rei­kė­jo su­telk­ti mu­zie­jaus bend­ruo­me­nę, sku­biai už­baig­ti pra­dė­tą reng­ti ka­pi­ta­li­nio re­mon­to dar­bų tech­ni­nį pro­jek­tą ir tvar­ky­bos dar­bų pro­jek­tą, iš­kraus­ty­ti į Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės su­teik­tas pa­tal­pas vi­sus mu­zie­jaus eks­po­na­tus, nes nuo 2020 m. rug­sė­jo mė­ne­sio Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“ įgy­ven­di­na du iš Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­nių fon­dų lė­šų bend­rai fi­nan­suo­ja­mus pro­jek­tus: „Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ mo­der­ni­za­vi­mas“, ku­riuo yra at­lie­ka­mi ka­pi­ta­li­nio re­mon­to ir tvar­ky­bos dar­bai, ku­ria­ma nau­ja eks­po­zi­ci­ja, ir „Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jaus ak­tua­li­za­vi­mas, ge­ri­nant mu­zie­ji­nės kul­tū­ri­nės veik­los įvai­ro­vę“ Var­niuo­se. Nors mu­zie­jaus pa­grin­di­niuo­se pa­sta­tuo­se šiuo me­tu šei­mi­nin­kau­ja sta­ty­bi­nin­kai, bet mu­zie­ji­nin­kai su­ka­si it bi­te­lės: jau ren­gia­mi bū­si­mų eks­po­zi­ci­jų pro­jek­tai, ren­ka­mi eks­po­na­tai. Be to, 2021 m. mu­zie­jui bu­vo per­duo­tas bu­vu­sios je­ši­vos – aukš­to­sios žy­dų ra­bi­nų mo­kyk­los – pa­grin­di­nis pa­sta­tas, ku­ria­me dar šiais, 2022-ai­siais, me­tais du­ris at­vers mu­zie­ji­nin­kų ren­gia­ma Tel­šių žy­dų is­to­ri­jos eks­po­zi­ci­ja. Taip pat bu­vu­sio ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­no komp­lek­so da­ly­je ren­gia­ma sak­ra­li­nė eks­po­zi­ci­ja, ku­ri ir­gi ne­tru­kus at­vers du­ris lan­ky­to­jams. O kur dar „Al­kos“ mu­zie­ji­nin­kų ren­gia­mos kon­fe­ren­ci­jos, tarp­tau­ti­niai se­mi­na­rai, pa­ro­dos, kon­cer­tai, su­si­ti­ki­mai, edu­ka­ci­jos, eks­kur­si­jos, straips­niai, pra­ne­ši­mai, lei­dy­bi­nė veik­la, eks­po­na­tų paieš­ka, jų ana­li­zė, res­tau­ra­vi­mas ir lan­ky­to­jus pa­si­tin­kan­tis at­si­nau­ji­nęs Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ pa­da­li­nys – Že­mai­čių kai­mas?!.

Šie­met va­sa­rio 16 d., mi­nint mu­zie­jaus 90-me­tį, prie pa­sta­to Bi­ru­tės gat­vė­je, ku­ria­me „Al­ka“ pa­si­ti­ko pir­muo­sius sa­vo lan­ky­to­jus, ati­deng­ta pa­mink­li­nė len­ta, o bir­že­lio 10 d. su­reng­ta moks­li­nė kon­fe­ren­ci­ja „Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“: nuo ar­cheo­lo­gi­jos iki šiuo­lai­ki­nio me­no“. Au­gan­tis ir nuo­lat at­si­nau­ji­nan­tis „Al­kos“ mu­zie­jus – šven­to­vė, sau­gan­ti tau­tos at­min­tį ir gy­vas­tį jos da­bar­čiai ir atei­čiai.

Is­to­ri­kė Ja­ni­na BU­CE­VI­ČĖ, Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“