Alinai Stor­pirš­tie­nei suteiktas nu­si­pel­niu­sios gy­dy­to­jos gar­bės ženk­las

Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės Vai­kų li­gų sky­riaus ve­dė­ją Ali­ną Stor­pirš­tie­nę di­džią­ją da­lį gy­ve­ni­mo su­pa vai­kai – juos me­di­kė gy­do dau­giau kaip 35-erius me­tus.
Už il­ga­me­tį ne­prie­kaiš­tin­gą ir pa­siau­ko­ja­mą dar­bą žmo­nių la­bui A. Stor­pirš­tie­nei su­teik­tas Lie­tu­vos nu­si­pel­niu­sio gy­dy­to­jo vardas ir gar­bės ženk­las.
Ki­to­kio­je veik­lo­je sa­vęs neį­si­vaiz­duo­jan­ti vai­kų li­gų gy­dy­to­ja šį įver­ti­ni­mą tei­gia priė­mu­si kaip vi­sų pe­diat­rų ir Tel­šių li­go­ni­nės Vai­kų li­gų sky­riaus ko­lek­ty­vo pa­ger­bi­mo ženk­lą.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Sveikino ministras
Ge­gu­žės 3 d. Na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to teat­re me­di­ci­nos dar­buo­to­jams iš vi­sos Lie­tu­vos, pel­niu­siems žmo­nių pa­gar­bą ir dė­kin­gu­mą, svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ras Ju­ras Po­že­la įtei­kė gar­bės ženk­lus. Bu­vo ap­do­va­no­ti nu­si­pel­nę Lie­tu­vos gy­dy­to­jai, svei­ka­tos ap­sau­gos dar­buo­to­jai, slau­gy­to­jai.
Tarp ap­do­va­no­tų­jų – ir Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės Vai­kų li­gų sky­riaus ve­dė­ja Ali­na Stor­pirš­tie­nė.
At­siim­ti ap­do­va­no­ji­mo į Vil­nių me­di­kę ly­dė­jo Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės di­rek­to­rė Al­ma Vit­kie­nė bei Tel­šių r. sav. ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Sau­lius Ur­bo­nas.
„Yra daug ver­tų ir nu­si­pel­niu­sių gy­dy­to­jų, ne­ma­nau, kad esu kaž­ko­kia iš­skir­ti­nė. Ši­tą ap­do­va­no­ji­mą ver­ti­nu kaip vi­sų pe­diat­rų pa­ger­bi­mą, nes vai­kų li­gų gy­dy­to­jų dar­bas daž­niau­siai ne­pas­te­bi­mas. Jei­gu li­go­ni­nės ad­mi­nist­ra­ci­ja ne­bū­tų pa­lan­kiai nu­si­tei­ku­si vai­kų gy­dy­mo klau­si­mais, jei­gu Vai­kų li­gų sky­riaus ko­lek­ty­vas ne­bū­tų at­si­da­vęs tam, ką da­ro, aš vie­na tik­rai nie­ko ne­pa­da­ry­čiau. Mū­sų dar­bas yra ko­lek­ty­vi­nis, to­dėl šį ap­do­va­no­ji­mą skir­čiau vi­sam per­so­na­lui,“ – gau­tą ap­do­va­no­ji­mą kuk­liai prii­ma A. Stor­pirš­tie­nė.

Gra­žiau­sias da­ly­kas – vai­ko šyp­se­na
Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­te Pe­diat­ri­jos sky­riu­je moks­lus bai­gu­si jau­na me­di­kė Tel­šiuo­se pra­dė­jo dirb­ti 1980-ųjų rugp­jū­tį. A. Stor­pirš­tie­nė, au­gu­si Kre­tin­gos ra­jo­ne, į Tel­šius at­vy­ko ga­vu­si pa­sky­ri­mą. Čia ji dir­bo apy­lin­kės pe­diat­re tuo­me­ti­nė­je vai­kų po­lik­li­ni­ko­je. Tel­šių li­go­ni­nės Vai­kų li­gų sky­riu­je me­di­kė pra­dė­jo dirb­ti 1994 me­tais, il­gą lai­ką ei­na sky­riaus ve­dė­jos pa­rei­gas.
„Kai tik pra­dė­jau dirb­ti, vis gal­vo­jau, kad Tel­šiuo­se il­gai ne­bū­siu – vi­sa­da no­rė­jau grįž­ti į Klai­pė­dos kraš­tą. Ža­dė­jau dirb­ti ko­kius pen­ke­ris, bet už­si­li­kau jau 35-erius me­tus. Įsit­vir­ti­nau, Tel­šiuo­se su­kū­riau šei­mą, pri­pra­tau, ne­be­si­no­rė­jo kaž­ko keis­ti“, – pa­sa­ko­jo A. Stor­pirš­tie­nė.
Su vy­ru Al­gi­man­tu dak­ta­rė užau­gi­no tris at­ža­las – du sū­nus ir duk­te­rį. Vai­kų li­gų gy­dy­to­ją džiu­gi­na ir tu­ri­mas anū­kas. Vi­si 3 jos vai­kai gyvena Vil­niu­je. Ma­mos me­di­kės pė­do­mis ne­pa­no­ro sek­ti nė vie­nas iš jų.
„Dėl di­de­lio dar­bo krū­vio ken­tė­jo na­mai, šei­ma, to­dėl ma­no vai­kams me­di­ko dar­bas pa­si­ro­dė per daug sun­kus, su­dė­tin­gas ir at­sa­kin­gas. Ta­čiau jei su­grą­žin­čiau lai­ką at­gal ir rei­kė­tų rink­tis spe­cia­ly­bę, vis tiek pa­si­rink­čiau pe­diat­ri­ją. Dirb­ti su vai­kais la­bai ge­ra, ma­lo­nu, nes nie­ko nė­ra gra­žiau už vai­ko šyp­se­ną“, – įsi­ti­ki­nu­si šie­met 60-me­tį at­šven­tu­si A. Stor­pirš­tie­nė.

My­li sa­vo dar­bą
Pri­si­min­da­ma sa­vo dar­bo pra­džią me­di­kė tei­gia, kad per 35 me­tus daug kas pa­si­kei­tė. Anks­čiau vai­kų rajone bu­vo daugiau, jiems profilaktiškai tikrinti buvo keliami dideli reikalavimai, kūdikius rei­kė­da­vo dažnai lan­ky­ti na­muo­se.
Pas­ta­ruo­ju me­tu ra­jo­ne ma­žė­jant vai­kų, ma­žė­ja ir li­go­niu­kų. Pa­sak A. Stor­pirš­tie­nės, bė­gant me­tams, kei­čia­si ir li­gos. Daugėja virš­ki­ni­mo su­tri­ki­mų, ypač opa­li­gių, vi­ru­si­nių susirgimų, aler­gi­jų, kitų sunkių ligų.
Per il­ga­me­tį dar­bą ne­pa­si­kei­tė tik vie­na – mei­lė vai­kams.
„Dirb­da­mas to­kį dar­bą tu ne­ga­li gal­vo­ti, kas to vai­ko tė­vai, ar jis sve­ti­mas, ar sa­vas – vi­sus vai­kus my­liu ir gy­dau kaip sa­vo. Dėl sve­ti­mų gy­do­mų vai­kų žy­miai dau­giau iš­gy­ven­ta, ne­mie­go­ta nak­tų ne­gu dėl sa­vo šei­mos ar vai­kų. Bet juk nei­si vi­siems skųs­da­ma­sis ir ne­pa­sa­ko­si ši­to – aš sten­giuo­si ne­gąs­din­ti tė­vų, nu­ra­mi­nu juos, kad ir kaip sun­kiai vai­kas sirg­tų.
Vi­sas Vai­kų li­gų sky­riaus ko­lek­ty­vas man pri­tar­tų, kad dir­bant su vai­kais, neį­ma­no­ma jų ne­my­lė­ti. Psi­cho­lo­giš­kai tu­ri bū­ti stip­rus – kad ir kiek my­lė­tum vai­kus, jiems rei­kia pa­dė­ti, o ta pa­gal­ba vai­ku­čiams daž­nai bū­na skaus­min­ga“, – apie dar­bo spe­ci­fi­ką kal­bė­jo dak­ta­rė.

Sky­rius lau­kia re­no­va­ci­jos
Tel­šių li­go­ni­nės Vai­kų li­gų sky­riu­je šiuo me­tu dir­ba – 4 gy­dy­to­jos. Tai Ali­na Stor­pirš­tie­nė, Ire­na Bi­ti­nie­nė, Ste­fa­ni­ja Ar­laus­kai­tė ir Aud­ro­nė Dar­gu­žie­nė. Sky­riaus per­so­na­lui taip pat tal­ki­na bu­din­čios gy­dy­to­jos – Jur­ga Sta­nis­lo­vai­tie­nė, Vi­li­ja Nor­ke­vi­čie­nė ir Ire­na Miš­ki­nie­nė. Dir­ba 14 ap­tar­nau­jan­čio per­so­na­lo dar­buo­to­jų. Jiems vadovauja skyriaus vyr. slaugytoja Valentina Dobrovolskienė.
Vai­kų li­gų sky­riu­je yra 15 lo­vų. Ar­ti­miau­siu me­tu dar­buo­to­jai lau­kia sky­riaus ka­pi­ta­li­nio re­mon­to. Ti­ki­ma­si, kad pa­tal­pos bus vi­siš­kai at­nau­jin­tos, bus įreng­ta dau­giau vien­vie­čių pa­la­tų.
Op­ti­miz­mu spin­du­liuo­jan­ti A. Stor­pirš­tie­nė, pa­klaus­ta apie dar­be ky­lan­čius sun­ku­mus, tei­gė, kad skau­džiau­sia yra tuo­met, ka­da never­ti­na­mas gy­dy­to­jo dar­bas.
„No­ri­si su­pra­ti­mo, žmo­giš­ku­mo iš žmo­nių, kad nie­ko ne­da­ro­me no­rė­da­mi blo­go. Sten­gia­mės, kad vai­ku­čiams vis­kas bū­tų ge­rai, ta­čiau kai ku­rių tė­ve­lių el­ge­sys kar­tais bū­na ne­pa­ma­tuo­tas. Mes vi­sa­da sten­gia­mės bend­rau­ti su tė­ve­liais, in­for­muo­ti juos, at­sa­ky­ti į rū­pi­mus klau­si­mus. Ta­čiau bū­na daug to­kių žmo­nių, ku­rie mie­liau nu­bėgs kaž­kam pa­si­skųs­ti, ne­gu pa­kal­bės su dak­ta­rais. Jei­gu pa­cien­tams kaž­kas ne­ge­rai, no­rė­tų­si, kad jie kreip­tų­si į mus, iš­sa­ky­tų pro­ble­mas, o ne ieš­ko­tų spren­di­mų ki­tur“, – iš­reiš­kė vil­tį A. Stor­pirš­tie­nė.