„Al­fa 4, em­fo­go, di­re­to no flan­co es­quer­do“

Arū­nui Klo­vai, bu­vu­siam Tel­šių ae­rok­lu­bo vir­ši­nin­kui, 2001 m. pa­va­sa­rio pra­džio­je ne­ti­kė­tai pa­skam­bi­no drau­gas ir pa­sa­kė, kad kvie­čia pa­dir­bė­ti avia­ci­jos inst­ruk­to­riu­mi sau­lė­to­je Por­tu­ga­li­jo­je! Po mė­ne­sio jis pri­si­sta­tė ša­lia Evo­ros mies­to (50 tūkst. gy­ven­to­jų) ae­rod­ro­mo esan­čio­je pri­va­čio­je sklan­dy­mo mo­kyk­lo­je, ku­ri įsi­kū­ru­si 100 km į ry­tus nuo Por­tu­ga­li­jos sos­ti­nės Li­sa­bo­nos.

Po sėk­min­go 3 me­tų dar­bo mo­kyk­los sa­vi­nin­kas ta­po avia­ci­jos ins­pek­to­riu­mi ir ją už­da­rė.

Arū­nui rei­kė­jo spręs­ti di­le­mą: ar čia vėl su­si­ras­ti ki­tą dar­bą, ar tie­siu tai­ky­mu grįž­ti į Lie­tu­vą? Vi­di­nio bal­so ska­ti­na­mas A. Klo­va pra­vė­rė ta­me pa­čia­me ae­rod­ro­me esan­čio gre­ti­mo an­ga­ro du­ris (ten dar­buo­to­jai už­siim­da­vo trą­šų bars­ty­mu virš pa­sė­lių iš lėk­tu­vo) ir pa­siū­lė sa­vo, kaip la­kū­no, pa­slau­gas.

Fir­mos sa­vi­nin­kas at­vy­kė­lį nu­žvel­gė nuo gal­vos iki ko­jų ir nie­ko ne­ža­dė­da­mas kaž­ką nu­my­kė. Stai­ga ša­lia sto­vin­tis skrai­dy­mų di­rek­to­rius paė­mė jį už ran­kos, nu­si­ve­dė į šo­ną ir be užuo­lan­kų už­si­mi­nė, kad ki­tais me­tais jiems rei­kės 4 pi­lo­tų, ku­rie tu­rės su vien­mo­to­riais lėk­tu­vais „Dro­ma­der“ ge­sin­ti gais­rus. Arū­nas tru­pu­tį su­mi­šo, nes jam ne­bu­vo te­kę to da­ry­ti, bet di­rek­to­rius nu­ra­mi­no sa­ky­da­mas, kad tai – ne pro­ble­ma, grei­tai iš­moks, nes kal­ba po­rtu­ga­liš­kai. Dar pri­dū­rė: „O da­bar ga­li va­žiuo­ti na­mo!“ Arū­no že­mai­tiš­kas pro­tas su­fle­ra­vo, kad jei­gu jis iš­va­žiuos, ga­li jo čia ir ne­bep­ri­si­min­ti, to­dėl nu­spren­dė me­tus nu­si­sam­dy­ti me­cha­ni­ku-pa­dė­jė­ju. Vi­si li­ko pa­ten­kin­ti.

Grei­tai pra­bė­go me­tai ir atė­jo bir­že­lis. Ka­dan­gi lėk­tu­vai, su ku­riais tu­rė­jo ge­sin­ti gais­rus, bu­vo nuo­mo­ti iš Len­ki­jos, Arū­nui ten rei­kė­jo įsi­gy­ti ir skrai­dy­mo li­cen­ci­ją. Stai­ga jis ta­po la­bai rei­ka­lin­gas – fir­ma net su­mo­kė­jo už kur­sus Len­ki­jo­je ir 2004 m. va­sa­ros vi­du­ry­je su­tvar­kė vi­sus for­ma­lu­mus!

Arū­nas pa­si­rai­to­jo ran­ko­ves ir pa­si­ruo­šė dirb­ti. Por­tu­ga­li­jo­je nuo bir­že­lio vi­du­rio iki spa­lio mė­ne­sio ne­ly­ja ir vy­rau­ja saus­ra, to­dėl kiek­vie­nais me­tais gais­rų ap­stu. Pats in­ten­sy­viau­sias lai­ko­tar­pis yra rugp­jū­tis ir rug­sė­jis, ta­da dau­giau­siai lieps­no­ja miš­kai.

Dir­ba­ma po­ro­je: prie­ky­je skren­da pa­ty­ręs pi­lo­tas, o nau­jo­kas, steng­da­ma­sis jo ne­pa­mes­ti iš aki­ra­čio, se­ka iš pa­skos. Nau­jo­kas su ant­ru pi­lo­tu skrai­do ne trum­piau kaip tre­jus me­tus ir tu­ri tu­rė­ti ne ma­žes­nį kaip 1 000 val. skrai­dy­mo sta­žą.

Prieš pra­dė­da­mi ge­si­ni­mo dar­bus maž­daug 200–300 m aukš­ty­je ap­žvel­gia gais­ro vie­tą, nu­sta­to vė­jo kryp­tį, nu­spren­džia, nuo ku­rios vie­tos ge­riau­siai pra­dė­ti, ir kt.
Lėk­tu­ve „Dro­ma­der“ tel­pa 2 to­nos van­dens, ja­me įdė­tas ru­siš­ko lėk­tu­vo An-2 („ku­ku­rūz­ni­ko“) va­rik­lis, ku­rio ga­lin­gu­mas sie­kia 1000 AJ. Skren­dant virš gais­ra­vie­tės, sten­gia­ma­si kiek įma­no­ma ne­lįs­ti į dū­mus, nes ne­ži­nai, kas ten tū­no (an­te­na, aukš­tes­nis me­dis ar kt.).

„Di­džiau­sią iš­gąs­tį įva­rė vie­nas at­ve­jis. Vė­jas bu­vo silp­nas, už­skri­dau virš de­gan­čios vie­to­vės ir iš­lie­jau dvi to­nas van­dens. Nes­pė­jau su­rea­guo­ti, kaip ma­ne ap­gau­bė di­de­lis, tirš­tas dū­mų ka­muo­lys, ir stai­ga vis­kas nu­ti­lo – pa­ki­bau ant dir­žų! Pa­si­ro­do, dėl de­guo­nies sty­giaus už­ge­so va­rik­lis, ta­čiau, lai­mei, kai lėk­tu­vas iš­lin­do, pa­ts už­si­ve­dė. Tai tru­ko ko­kią se­kun­dę, bet spė­jo iš­pil­ti šal­tas pra­kai­tas“, – pri­si­mi­nė Arū­nas.

Jis ne tik sėk­min­gai ge­si­no gais­rus, bet ir dir­bo že­mės ūkio la­bui – bars­tė trą­šas. Vie­ną anks­tų ry­tą, kai py­lė į lėk­tu­vą de­ga­lus, pa­ste­bė­jo, kad jo te­le­fo­ne „ka­bo is­pa­niš­ki“ skam­bu­čiai. Su­si­sie­kus paaiš­kė­jo, kad Is­pa­ni­jos avia­ci­jos fir­ma įsi­gi­jo ame­ri­kie­čių ga­my­bos gais­rų ge­si­ni­mo tur­bos­raig­ti­nių lėk­tu­vų ir ieš­ko pi­lo­tų. Ir po trum­pos pau­zės jie pri­si­pa­ži­no, kad skam­bi­na pa­ska­tin­ti jį re­ko­men­da­vu­sių žmo­nių, ku­rie nea­be­jo­jan­tys jo kom­pe­ten­ci­ja ir neuž­mir­šę pri­min­ti, kad jis kal­ba po­rtu­ga­liš­kai.

A. Klo­va tuo­met tru­pu­tį su­mi­šo ir pri­si­pa­ži­no, kad „su tur­bi­na“ dar ne­skrai­dęs (tas pra­keik­tas lie­tu­viš­kas kuk­lu­mas!)… Bet is­pa­nai, pa­na­šiai kaip ir po­rtu­ga­lai, nu­ra­mi­no sa­ky­da­mi, kad iš­mo­kys, ir pa­gal­vo­ti da­vė dvi sa­vai­tes. Ta­da Arū­nas su­vo­kė, kad jau­tį rei­kia grieb­ti už ra­gų, ir pa­sa­kė, kad jau ap­si­spren­dė! Pas­kiau jis sa­kė, kad skam­bu­tis bu­vo lyg gel­bė­ji­mo­si ra­tas, nes įmo­nė, ku­rio­je anks­čiau dir­bo, po pus­me­čio bank­ru­ta­vo.

Už­te­ko Arū­nui „su tur­bi­na“ pa­si­mo­ky­ti 2–3 sa­vai­tes ir pa­si­ra­šė kont­rak­tą. Prieš pa­de­dant pa­ra­šą, kom­pa­ni­jos la­kū­nai pa­ta­rė, kad dėl ma­žes­nio nei jų at­ly­gio ne­si­leis­ti į kal­bas. Jie gy­nė sa­ve, nes, jei jis su­tik­tų dirb­ti už ma­žes­nę al­gą, ta­da bo­sas bū­tų suin­te­re­suo­tas ieš­ko­ti ki­tų pi­lo­tų, ku­rie su­tik­tų su dar ma­žes­niu at­ly­gi­ni­mu. Ka­dan­gi Arū­nas is­pa­niš­kai kal­bė­jo dar ne­pa­kan­ka­mai, to­dėl gais­rus ge­si­no… Por­tu­ga­li­jo­je!

Hid­ro­lėk­tu­vas, su ku­riuo ge­si­no gais­rus, pa­ga­min­tas Ame­ri­ko­je ir va­di­no­si „Fi­re Boss“ (maž­daug – „Ug­nies tram­dy­to­jas“). Jis – be ra­tų, tu­ri du plū­du­rus, su ku­riais ga­lė­tų nu­si­leis­ti ant van­dens. Skris­da­mas ne di­des­niu 110 km per val. grei­čiu pa­lie­čia van­dens pa­vir­šių, iš­ki­ša vamz­de­lius, ku­rie iki 3 t pri­pil­do van­dens re­zer­vua­rus. Ka­dan­gi jū­ro­je sū­rus van­duo la­biau tan­kes­nis ne­gu gė­las, to­dėl plū­du­rai ma­žiau pa­ny­ra ir leng­viau at­si­plė­šia nuo van­dens pa­vir­šiaus. Va­rik­lis iš­vys­to 1700 AG, „val­go“ kaip ir reak­ty­vi­niai lėk­tu­vai – ži­ba­lą. Krei­se­ri­nis grei­tis sie­kia 180 km per val., mak­si­ma­li de­ga­lų tal­pa 1400 l. Kai lie­ka 400 l, rei­kia grįž­ti į ae­rod­ro­mą ir iš nau­jo pri­si­pil­ti de­ga­lų.

Pap­ras­tai virš gais­ra­vie­tės 50 m aukš­ty­je iš­pi­la­mas maž­daug 120 m il­gio ir 20 m plo­čio van­dens šlei­fas. Že­mė­je, ša­lia ug­nies ži­di­nio, vi­sa­da bu­di gais­ri­nin­kai, ku­rie per ra­di­ją la­kū­nus ko­re­guo­ja, sa­ky­da­mi, pvz.: „Al­fa 4, tie­sio­jo­je, į kai­rį gais­ro flan­gą“, ar­ba de­ši­niau, van­duo nu­kri­to į pe­le­nus ir t. t. Ry­šys tarp lėk­tu­vo ir gais­ri­nin­kų vyks­ta tos ša­lies kal­ba, o tarp lėk­tu­vų ir ae­rod­ro­mo – ang­lų kal­ba. Kiek­vie­nas van­dens iš­me­ti­mas yra ver­ti­na­mas. Jei­gu nu­sta­to, kad pi­lo­tas pik­ty­biš­kai ne­pa­tai­kė, ga­li pa­keis­ti ki­tu.

Pa­sem­to van­dens kie­kį fik­suo­ja elekt­ro­ni­ka, bet pi­lo­tams už­ten­ka vi­zua­laus ste­bė­ji­mo. Jei eže­ras trum­pas ir sun­ku pa­kil­ti, van­duo ne­del­siant iš­pi­la­mas, ta­da „lėk­tu­vas šo­ka į vir­šų kaip ark­lys!“ Bū­na at­ve­jų, kai pi­lo­tai leis­da­mie­si už­mirš­ta iš­leis­ti ra­tu­kus, tuo­met ant tū­pi­mo ta­kų, pa­deng­tų as­fal­tu, lėk­tu­vai čiuo­žia ant plū­du­rų. Ta­čiau di­džiau­sia bė­da, kai pi­lo­tas, tūp­da­mas ant van­dens, neįt­rau­kia ra­tu­kų. Tuo­met lėk­tu­vas be „per­spė­ji­mo“ ap­si­vo­žia ir ka­bi­na, ku­ri yra aukš­čiau­siai, at­si­du­ria gi­liau­sio­je vie­to­je. La­kū­nui, sė­dint gal­va že­myn, ten­ka maž­daug 1,5 min. lauk­ti, kol ji pri­si­pil­do van­de­niu ir slė­gis iš­ly­gi­na su išo­re. Ta­da iš­stu­mia­mos du­rys, at­si­lais­vi­na­ma nuo ver­žian­čių dir­žų ir pi­lo­tas iš­ne­ria į van­dens pa­vir­šių. Bet bai­siau­sias da­ly­kas, kai po van­de­niu api­ma pa­ni­ka, ta­da ir pa­tys iš­tver­min­giau­si neišt­ve­ria ir nu­skęs­ta. Vi­sa­dos skrai­do ant krū­ti­nės „pa­si­da­bi­nę“ su­spaus­to oro ba­lio­nė­liu ir vil­ki ne­skęs­tan­čią lie­me­nę.

Kar­tą ir Arū­nui ne­pa­si­se­kė, o gal, prie­šin­gai, pa­vy­ko!? Nusk­ri­do pa­gal duo­tas koor­di­na­tes į gais­ra­vie­tę, virš ku­rios tie­sė­si dvi ly­giag­re­čios aukš­tos įtam­pos li­ni­jos. Vie­nos lai­dai bu­vo pa­žy­mė­ti bur­bu­lais, o ki­tos – ne. Lo­giš­kai mąs­tant, li­ni­ja, pa­žy­mė­ta su bur­bu­lais, sto­vi aukš­čiau, bet, de­ja, bu­vo at­virkš­čiai. Skris­da­mas ko­kius 4–5 met­rus virš pa­žy­mė­tų lai­dų pra­dė­jo pil­ti ant ug­nies van­de­nį, o kai po ke­lių se­kun­džių pa­sie­kė ant­rą­ją elekt­ros li­ni­ją, ku­ri pa­gal jo skai­čia­vi­mus tu­rė­jo bū­ti že­miau, pa­ju­to, kaip su plū­du­ru už­ka­bi­no vir­šu­ti­nį lai­dą, lėk­tu­vą pri­stab­dė, su­pur­tė ir lai­das nu­trū­ko. Nut­rū­ko tai nu­trū­ko, tuo­met mąs­tė sa­ve ra­min­da­mas A. Klo­va ir nu­si­tai­kė į ne­to­lie­se esan­tį ne­di­de­lį ku­ku­rū­zų lau­ką. Spė­jo per­spė­ti iš pa­skos skren­dan­tį ko­le­gą, bet jis at­sa­kė, kad vis­ką ma­tė, ir tro­są, ku­ris kris­da­mas su­kė­lė žie­žir­bų. Bet va­rik­lis ne­ge­so, vai­rai vei­kė, ri­zi­kuo­da­mas pa­trau­kė į ar­ti­miau­sią ae­rod­ro­mą ir sėk­min­gai nu­tū­pė. Pas­kui pa­skam­bi­no skrai­dy­mo da­lies di­rek­to­riui ir vis­ką pa­pa­sa­ko­jo. Pra­džio­je jis ne­pa­ti­kė­jo, nes va­kar ki­tas ko­le­ga ir­gi nu­trau­kė lai­dus. Pa­ga­liau po ko­kių 10 se­kun­džių pa­svars­tęs pri­si­pa­ži­no ti­kįs ir pa­svei­ki­no įsto­jus į „klu­bą“, bet „kaip ge­rais so­vie­ti­niais lai­kais“ ne­bu­vo jo­kio psi­cho­lo­gi­nio spau­di­mo ar gė­di­ni­mo.

„Jei po įvy­kio il­gai ne­skrai­dai, at­si­ran­da bai­mė, to­dėl, kad taip neat­si­tik­tų, ki­tą die­ną vėl virš siau­čian­čios ug­nies lie­jau van­de­nį, tie­sa, jau su ki­tu lėk­tu­vu“,– už­bai­gė pa­sa­ko­ji­mą Arū­nas ir už­si­rū­kė.

To­je ša­ly­je kai ku­rie žmo­nės, ne­ži­no­da­mi, kad pi­lo­tų at­ly­gi­ni­mas ne­prik­lau­so nuo už­ge­sin­tų gais­rų skai­čiaus, daž­nai lin­kę ma­ny­ti, kad pa­tys ge­sin­to­jai gais­rą „įpu­čia“! Mat kiek­vie­nais me­tais ne tik Por­tu­ga­li­jo­je, bet ir Vi­dur­že­mio jū­ros ba­sei­no šiau­ri­nė­je pu­sė­je (Is­pa­ni­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Grai­ki­jo­je, Ita­li­jo­je ir kt.) dau­giau ar ma­žiau sau­suo­ju me­tų lai­ku už­si­de­ga iš­džiū­vu­si žo­lė, krū­my­nai, de­ga miš­kai, ku­rie su­si­jun­gia į bend­rą gais­rą!

Praei­tą va­sa­rą is­pa­nų įmo­nė lai­mė­jo gais­rų ge­si­ni­mo kon­kur­są Grai­ki­jo­je ir mi­si­ją pa­ti­kė­jo ke­tu­riems la­biau­siai pa­ty­ru­siems pi­lo­tams, tarp ku­rių bu­vo ir Arū­no pa­var­dė! Ro­do sa­los ae­rod­ro­me bu­vo at­ra­mi­nis punk­tas, ap­lin­kui ply­tė­jo vien jū­ros, o ša­lia stūk­so­jo Tur­ki­jos sie­na. Gais­rams ge­sin­ti sem­da­vo van­de­nį iš jū­ros, ku­rio­je daž­nai bū­da­vo aukš­tos ban­gos, bet pri­ty­ru­siems pi­lo­tams tai bu­vo nė mo­tais.

Arū­nui, jau dir­ban­čiam dau­giau nei 20 me­tų, ten ta­po ant­ri na­mai. Nors vi­sam lai­kui pa­si­lik­ti Is­pa­ni­jo­je ar Por­tu­ga­li­jo­je ne­pla­nuo­ja, bet ža­da dirb­ti, kol svei­ka­ta leis! Ten – jis vie­nin­te­lis lie­tu­vis. Be lie­tu­vių kal­bos, dar kal­ba že­mai­tiš­kai, ru­siš­kai, po­rtu­ga­liš­kai, ang­liš­kai, su­pran­ta is­pa­niš­kai ir su­si­kal­ba len­kiš­kai.

„Mes gy­ve­na­me at­si­sky­rė­lių gy­ve­ni­mą, to­dėl ir „ko­vi­das“ mū­sų ne­pa­lie­tė!“ – šyp­te­lė­jo A. Klo­va.

Jur­gis STA­NAI­TIS