Akys bijo, o rankos daro, arba Tado kelias nuo Viešvėnų ligi Maskvos

„Kai pirmą kartą lėktuvu naktį atskridau į Maskvą ir pamačiau beribius plotus mažų švieselių, šovė tik viena mintis: reikia grįžti namo. Ką tokioje didybėje veiks mažas žmogelis iš Viešvėnų?“ – apie gyvenimo siųstus išbandymus kalba jaunas, talentingas menininkas, buvęs telšiškis Tadas Montrimas, šiuo metu studijuojantis režisūros magistrantūroje Mejerholdo institute prie Maskvos dailės akademinio teatro (MXAT).
Aurelija SERVIENĖ
T. Montrimas užaugo savo senelių sodyboje – Viešvėnuose. Kiek vėliau kartu su tėvais persikėlė į Telšius. Mokėsi Žemaitės gimnazijoje, kurioje ir žengė pirmuosius žingsnius į teatro pasaulį.
Baigęs dvylika klasių, vaikinas pasirinko vadybos studijas, tikėdamas, jog ši profesija jam paklos stiprius pamatus tolimesniam gyvenimui, tačiau teatro niekada neapleido – tai buvo jo hobis. Laisvu laiku po studijų, vakarais T. Montrimas skubėdavo į Gedimino Storpirščio vadovaujamą teatro studiją. Bet vieną dieną suprato, jog teatras jį šaukte šaukia, o vakaro laukia labiau nei ryto…
Noras daugiau pažinti
Po vadybos studijų telšiškis įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Režisieriui juoką sukelia prisiminimai, kaip iš 400 studijuoti režisūrą panorusių jaunuolių jam pavyko patekti į laimingąjį aštuonioliktuką.
„Stengiausi, ruošiausi atrankai, mokiausi eiles ir pan. Nežinau, kas nutiko tądien atsistojus prieš komisijos narius: pamiršau savo kūrybos eilėraštį, ko net neįsivaizdavau, kad gali taip nutikti, supainiojau pasakėčios paskutiniąsias eilutes…“ – pasakojo pašnekovas. O kai vakare sugrįžo pasižiūrėti įstojusių studentų pavardžių sąrašo, nusivylė – mat savęs tarp jų nerado. Ir tik atsitiktinai jo žvilgsnis užkliuvo už kito sąrašo, kuris ir buvo lemtingas. Iš liūdesio sako T. Montrimas skaitė tada visų įstojusiųjų pavardes, tarp kurių rado ir savąją – nuo tada stačia galva nėrė į teatro pasaulį.
„Mane žavėjo aktoriaus darbas, visi jie atrodė labai apsiskaitę, toks ir aš siekiau tapti. Visada norėjau viskuo domėtis – aplink tiek daug neatsakytų klausimų“, – dėstė kraštietis. Pradžia, vaikino teigimu, bet kokioje srityje yra sunki – tiek vadybininkui, tiek režisieriui. Tačiau visuomet į priekį T. Montrimą stūmė noras daugiau pažinti.
Žemaitis akademijoje pateko į režisieriaus Jono Vaitkaus kuruojamą kursą. Nuo pat pirmųjų studijų metų jam buvo skiriamos praktinės užduotys – išbandyti save režisūros srityje. Šis procesas vaikinui pavyko ir labai patiko. Dar studijų metais jaunas režisierius pastatė ne vieną spektaklį, o labiausiai jam pasisekė išgarsėti su spektakliu „Ribos“. Apgailestauja T. Montrimas, jog kol kas šio kūrinio dar neatvežė parodyti telšiškiams. Prieš keletą metų režisierius lankėsi Žemaitės dramos teatre ir pasiūlė surengti festivalį, kuriame savo spektaklius rodytų iš šio krašto kilę talentingi žmonės, tačiau ši idėja palaikymo nesulaukė. „Aplink tiek daug gabių, talentingų žmonių, kilusių iš šio krašto, visi jie tikrai turi ką parodyti, kuo pasidalinti“, – teigia menininkas.
Ieškojimas
Noras tobulėti skatino ieškoti. Nepabūgo telšiškis, baigęs režisūrą Vilniuje, pateikti savo dokumentų studijuoti Maskvoje. Išsiuntęs ten spektaklio „Ribos“ filmuotą medžiagą, netrukus jis buvo pakviestas atvykti į Mejerholdo institutą prie Maskvos dailės akademinio teatro. Čia, sėkmingai perėjęs atranką, liko studijuoti magistrantūroje.
„Dar ir dabar nesuprantu, kuo patraukiau jų dėmesį, silpnai kalbėjau rusiškai. Prisistatyme labai stengiausi nepasimesti. Paklausė tada manęs, koks bus mano teatras po 20 metų. Į šitą klausimą aš net lietuviškai negalėjau atsakyti, niekada apie tai nebuvau susimąstęs. Bet radau jėgų, viską, ką norėjau pasakyti, išdėsčiau, pritrūkęs rusiškų žodžių, įterpiau kelis angliškus. Žinojau tik tiek, jog negaliu sustoti, ir man pasisekė“, – dabar tokie prisiminimai telšiškiui jau kelia juoką.
Jaunas režisierius prasitarė, jog teatre savito stiliaus dar neatrado, kol kas jo būsena – ieškojimas: „Kol esi jaunas, labai pavojinga apsistoti ties kuria nors viena kryptimi. Jei tu moki važiuoti dviračiu ir tik juo važinėsi, nespėsi apsižvalgyti, o visi jau tave lenkia su automobiliais, ir niekam nesvarbu, kad tu labai gerai vairuoji dviratį. Tad gyvenime reikia pabandyti visko.“
Režisierius ar aktorius
Režisierius ar aktorius? Telšiškis tvirtina, jog aktorių darbe daugiau veda jausmas, o režisierių – jausmas ir galvojimas: „Kai pradedi režisuoti, kažkas tavyje atsitinka, tada nebegali grįžti į sceną kaip aktorius, tu jau imi galvoti apie kitus vaidinančius, tu ieškai, ką galima keisti, ir matai, kas negerai.“
Teatras, pasak T. Montrimo, tokia forma, kuri neturi išliekamosios vertės, tai tarsi ritualas, vykstantis čia ir dabar. „Rusijoje didieji menininkai jaučia didelę atsakomybę už tai, kokia ateis jaunoji karta. Jie nebruka savo nuomonės, o dėsto tikrą teatro abėcėlę“, – kalba pašnekovas.
Širdis šaukiasi
režisieriaus darbo
Yra T. Montrimas ragavęs ir aktoriaus duonos kino teatre. Ypač gražūs atsiminimai užplūsta prakalbus apie dvejų metų patirtį filmuojantis lietuviškame seriale „Giminės po 20 metų“ (rež. Saulius Vosylius), kur jam atiteko Mikos vaidmuo.
Keliose atrankose vaidinti filmuose jis pabuvojo ir Maskvoje, tačiau vis tiek širdis šaukiasi režisieriaus darbo.
Laukia premjera
Spalio mėnesį telšiškio laukia premjera Vilniuje, kur bus pristatytas naujas jo darbas – Teklės Kavtaradzės „Keletas pokalbių apie (Kristų)“. Jį jaunas menininkas daugiau skiria jaunimui – aštuoniolikmečiams, kurie yra ties pasirinkimo riba.
Ateities planai
Baigęs mokslus Maskvoje, T. Montrimas žada ten ir pasilikti, mat Rusijoje į jaunus gabius žmones yra visiškai kitoks požiūris – jie turi paklausą.
Lietuvoje, pasak telšiškio, viskas daug lėčiau – mažiau žmonių, automobilių. Kai iš gimtojo krašto jis sugrįžta į Rusiją, iškart žengia spartesniu žingsniu – automatiškai pagauna greitesnį gyvenimo tempą: „Jei jo nepagausi, taip ir liksi kažkur toli nuo visų. Manęs klausia, kaip aš ten Maskvoje, milijoninėse miniose žmonių, pavojuose ir pan. Mano gyvenime yra taip: akys bijo, o rankos daro, nesusimąstau, kad esu kažkokioje siaubingai pavojingoje aplinkoje.“
Į gimtinę
Į Telšius T. Montrimas grįžo po pusės metų pertraukos ir pats dėl šito gailisi: „Išvažiavau, kai buvo daug sniego, o grįžau – visur gėlės, trešnių jau nebėra, viena kita vyšnia sode kabo, na, tik braškių dar spėjau paskanauti. Per pusmetį stipriai pasikeitė ne tik gamta, bet ir žmonės.“ Nenori režisierius prarasti ryšio su gimtuoju kraštu, tad pasižadėjo sau būtinai čia parvykti dažniau.