Tryškių seniūnijoje, Padegupio kaime, gyvenančių Rasos ir Andriaus Akučkų ūkis – modernus ir sparčiai augantis. Tai įvertino Telšių rajono ūkininkų sąjungos organizuoto konkurso „Metų ūkis 2021“ komisija – darbštūs tryškiškiai buvo apdovanoti pirmosios vietos prizu.
Nors savarankiškai R. ir A. Akučkai ūkininkauja tik pastaruosius vienuolika metų, Andrius teigia šioje veikloje besisukantis nuo pat mažumės – meilę žemei bei darbštumą jam įskiepijo visą gyvenimą ūkininkavę tėveliai Elvyra ir Alfonsas Akučkai.
Monika GIRDVAINĖ
Pradžia – nuo 50 hektarų
Šiais metais „Metų ūkio“ konkursui buvo nominuojami mūsų rajono šeimų ūkiai, kuriuose iš kartos į kartą darbuojasi tėvai, vaikai ar anūkai. Akučkų ūkis – vienas tokių.
Tryškiškiai E. ir A. Akučkai ūkininkauti pradėjo dar 1986 metais. Tuomet su dar dviem ūkininkais dirbo valstybinę žemę, tad dalį pelno tekdavo atiduoti. Matydami, kad iš tokio darbo mažai naudos, Akučkai nusprendė kurti savo ūkį.
Nusipirkę seną sodybą, kur dabar ūkininkauja sūnus Andrius, E. ir A. Akučkai pagal Valstiečių įstatymą atsikėlė žemę ir savo ūkį pradėjo kurti turėdami apie 50 ha žemės. Ūkininkai plėtėsi ir vienu metu valdė apie 250 ha žemės.
Darbštūs žmonės išbandė įvairias ūkininkavimo rūšis. Andrius pasakojo, kad tėvai visada sėdavo grūdus ir kartu užsiimdavo kita veikla: vienu metu augino nutrijas, kiek vėliau – veršelius, karves, kiaules, cukrinius runkelius, kopūstus, bulves.
„Tuomet, apie 1996 metus, viskas buvo pardavinėjama turguje ir visiems visko reikėjo. Būdavo, kad per dieną turguje tėvukas parduodavo aštuonias ar net daugiau tonų grūdų. Jis visą užaugintą derlių stengėsi vežti į turgų ir parduoti ten, nes, pavyzdžiui, grūdus supirkdavusios įmonės iš karto neatsiskaitydavo už parduotą produkciją“, – pasakojo A. Akučka.
Žemdirbystė traukė nuo mažens
A. Akučka, kaip ir jo vyresnė sesuo bei brolis, nuo mažumės padėdavo tėvams. Pašnekovas juokauja, kad kiek save atsimena, tiek jis sukdavosi ūkio reikaluose – būdamas mažesnis dirbo sandėliuose prie grūdų, o paūgėjęs jau ir prie traktoriaus vairo sėdo. Dar besimokydamas mokykloje Andrius turėjo savo traktorių, dirbdavo žemę. Šiandien jis sako, kad noras ūkininkauti, valdyti techniką buvo toks didelis, jog tėvams net nereikėdavo skatinti ar versti darbuotis – dirbti ir kartu su tėvais puoselėti ūkį buvo savaime suprantamas dalykas.
Vienu metu aplinkybės taip susiklostė, kad E. ir A. Akučkams teko sumažinti ūkį iki 50 ha nuosavos žemės. Daug kas buvo išparduota, liko tik sandėliai.
Nors ūkio darbai visada traukė, A. Akučka tuo neapsiribojo. 2001 metais jis įgijo elektronikos techniko specialybę ir bandė įsitvirtinti Šiauliuose. Deja, darbo paieškos nebuvo sėkmingos.
Akučkų atžalos nusprendė kurti savo verslą – nuo 2001 metų pardavinėjo langus, o vėliau ėmė ir juos gaminti.
Prioritetus sudėliojo karantinas
Verslas Šiauliuose sekėsi, jis sėkmingai plėtojamas iki šiol, tačiau Andriaus noras ūkininkauti niekur nedingo. Vyras, kaip dabar juokauja, nuo 2010 metų gyveno tarp Šiaulių, kur buvo įsikūręs su šeima, ir Tryškių, kuriuose likęs tėvų ūkis. Ūkininkavimo pradžia buvo vėl tie patys 50 hektarų žemės. Ūkininkai pirko techniką, plėtė ūkį, ir per pastaruosius penkerius metus jų dirbamos žemės plotai nuo 83 ha padidėjo iki 213 ha. Bendras Andriaus su žmona Rasa, tėvų, brolio turimos žemės plotas siekia 260 ha.
„Vis atrodydavo, kad reiktų susikoncentruoti ties viena veikla, bet vis tam nesiryždavome, dvejodavome. O viskas susidėliojo tiesiog savaime. 2020 metų pavasarį, prasidėjus karantinui, teko pristabdyti langų gamybą, tai taip išėjo, kad praleisti karantiną Tryškiuose buvo daug patogiau – mieste gyvenant niekur negalėjo išeiti, o kaime laisvės daug daugiau. Ilgiau čia pabuvus prioritetai persidėliojo, visa šeima dabar jau gyvename čia, o verslą perleidome broliui“, – pasakojo Akučkų šeima. Sutuoktiniai augina penkiolikmetę dukrą Urtę ir dešimtmetį sūnų Arijų.
Daugiausiai – grūdinių kultūrų
Andrius ir Rasa užsiima grūdininkyste. Ūkininkų laukuose veši kviečiai, miežiai, rapsai, žirniai, pupos.
Didžiuosius darbus sezono metu jiems padeda įveikti giminės ir artimieji. Neretai į pagalbą atskuba 80-uosius metus einantis Andriaus tėvukas Alfonsas, kuris, nors ir ne pačios geriausios sveikatos, ūkio darbų niekada neatsisako. Vyras visą gyvenimą sunkiai dirbo, tad paprašytas pagalbos džiaugiasi galėdamas būti naudingas.
„Sunku rasti atsakingą darbininką, mažai kas nori dirbti, o ir mums, ūkininkams, mokesčių sistema yra sudėtinga: sezono metu yra daug darbų ir darbininkai dirba nustatytą laiką, o žiemą laisvesnis laikas, tad atlyginimą turi mokėti, žmogų išlaikyti, nors jis galbūt dirba tik pusę dienos. Tie įstatymai, sakyčiau, vienus gina, o kitiems kenkia. Tad prireikus pagalbos stengiamės išsiversti su artimųjų, giminaičių pagalba“, – sakė ūkininkas.
Už efektyvų ir modernų ūkininkavimą
Didelę dalį turimos technikos tryškiškiai įsigijo pasinaudoję įvairia parama ūkininkams.
Anot pašnekovų, tai gera paskata ūkiams plėstis, ūkininkauti šiuolaikiškai, efektyviai.
„Gal kiti ūkininkai į savo ūkius tiek neinvestuoja, pelną skiria pramogoms ar kam kitam, bet man atrodo, kad daug naudingiau yra tvarkyti savo aplinką, pirkti techniką. Norisi turėti modernų, tvarkingą, pelno duodantį ūkį. Ir technika turi pasitarnauti maksimaliai, padėti sklandžiau ir paprasčiau atlikti ūkio darbus. Pavyzdžiui, kai pirkau traktorių su navigacija, kitiems ūkininkams tai atrodė keista ir nereikalinga, bet aš matau, kokią naudą tai teikia: sutaupoma degalų ir laiko sąnaudų, sėjama ir tręšiama daug efektyviau. Ūkininkaudamas tiek metų mačiau visko, technologijos žengia į priekį, tad reikia viskuo naudotis“, – neabejojo pašnekovas.
Stebina valdžios abejingumas
A. Akučkai apmaudu, kad ūkininko darbe labai daug biurokratijos, dažnai įstatymai priimami ne jų naudai. Anot vyro, žemdirbiams trūksta tiek vietos valdžios, tiek ir Vyriausybės atstovų palaikymo.
„Pavyzdžiui, Tryškiuose tvarkomos gatvės ir atnaujinamas miestelis. Atrodo, tai geras dalykas, tačiau gyvenvietėje, kurioje yra nemažai užsiimančių ūkine veikla, gatvės suprojektuotos taip, kad beveik neįmanoma pravažiuoti su žemės ūkio technika. Su traktoriais ar kombainais išsisukti Tryškiuose yra itin sunku, o kitų kelių nėra. Apmaudu, kad niekas negalvoja apie paprastą žmogų, jo poreikius. Atrodo, kad daug kas daroma ne žmonių naudai, o prieš juos. Kyla klausimas, ar taip elgiamasi dėl asmeninės naudos, ar tiesiog atmestinai į viską žiūrint, per daug nesigilinant į žmonių poreikius“, – svarstė pašnekovas.
Pomėgiai – medžioklė ir seni automobiliai
Nors ūkininko kasdienybėje daug įtampos, rizikos, dirbama neskaičiuojant darbo valandų, o šiuo metu ženkliai kylančios degalų, detalių, trąšų, chemikalų ir kitų ūkio reikmenų kainos nieko gero nežada, Akučkų šeima optimizmo nepraranda.
„Įsivaizduokite voverę, bėgančią ratelyje. Kas ją motyvuoja? Ratas sukasi, ir ji tiesiog bėga pirmyn. Taip pat ir ūkininkas – lekia ir sukasi tarp savo darbų. Atrodo, viską gali mesti, bet ir tai nėra paprasta. Kai tiek esi investavęs, pripratęs dirbti ir užsiimti ūkine veikla, be to gyvenimo neįsivaizduoji“, – apie ūkininkų kasdienybę kalbėjo pašnekovas.
Laisvesniu nuo ūkio darbų metu A. Akučka skiria laiko savo pomėgiams – medžioklei ir seniems automobiliams. Ūkininkas savo namuose yra įsirengęs elnio ragų kolekciją, turi apie dešimt įvairių laikotarpių istorinių automobilių „Lada“, „Volga“ ir kt.
„Visiems užsiėmimams reikia atrasti laiko. Tai galiu sau leisti tik žiemą, kai mažiau ūkio darbų. Be darbo negaliu sėdėti, tai ir prisigalvoju visokios veiklos“, – teigė A. Akučka.
Loading ...
Puikiai!