Lieka vis mažiau kunigo ir poeto Antano Vienažindžio gyvenimą Laižuvoje liudijančių kultūros ir gamtos paminklų.
Pirmadienį, liepos 3 d., stipraus vėjo gūsių neatlaikė Vienužio liepa. Kartu su ja nuvirto ir dar du šalia augę medžiai.
300 metų žaliavusią plačiašakę liepą branginę laižuviškiai tikisi išsaugoti atminimą apie ją – medieną panaudoti meno kūriniui.
Netoli šventoriaus augusį medį Vienažindys nuolat praeidavo. Prie liepos jis ir sukniubo, skubėdamas į naujosios bažnyčios šventinimo iškilmes.
Pasitelkę Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos kraštotyrininkų paruoštą medžiagą norime priminti apie kunigą, poetą ir jo darbus Laižuvoje.
Į kunigų seminariją
Antanas Justinas Vienažindys gimė 1841 m. rugsėjo 26 d. Zarasų apskrities Anapolio palivarke (dabar – Rokiškio rajonas), netoli Dusetų. Jo tėvai buvo laisvieji valstiečiai.
Anksti netekęs tėvo būsimasis poetas patėvio pastangomis buvo išleistas į mokslus – iš pradžių vaikus mokė daraktorius, vėliau Antanas lankė Dusetų pradžios mokyklą, o būdamas 15-os pradėjo lankyti Panevėžio bajorų mokyklą.
Tvarkydamas stojimo popierius, įstaigos direktorius sulenkino Vienažindžio pavardę, tad oficialiuose dokumentuose buvo rašoma: Vienožinskis. Taip ir jis pats pasirašydavo laiškus, o poezijos kūrinius kartais pasirašinėdavo Vienužio slapyvardžiu.
Penkių klasių baigimo pažymėjimą Antanas gavo 1861 m. ir, išlaikęs stojamuosius egzaminus, rudenį pradėjo mokytis Varniuose – buvusioje Telšių (arba Žemaičių) kunigų seminarijoje. Čia jis ir susidomėjo dainomis, užsirašinėjo iš mokslo draugų ir pats ėmė kurti. Jas dainuodavo seminarijos draugams, o grįžęs į gimtinę – savo bendraamžiams.
Pateko nemalonėn
Po 1863 m. sukilimo sustiprėjus Rusijos carinės valdžios represijoms, seminarijos vadovybė nusprendė gabesniems seminaristams studijas sutrumpinti iki trejų metų. Tarp jų buvo ir A. Vienažindys, kurį 1865 m. vyskupas Motiejus Valančius įšventino į kunigus.
Pirmasis paskyrimas – į Šiaulėnus (dabar Radviliškio rajonas). Po gerų metų A. Vienažindį vyskupas pakvietė vykti į Krinčiną, Panevėžio dekanato centrą. Čia jaunasis vikaras gana greitai susidraugavo su parapijiečiais, subūrė bažnyčios chorą, daug skaitė, domėjosi filosofija, religija ir mokslu. Jis rėmė pasipriešinimą spaudos draudimui, pats platino lietuviškas religines knygas ir mokė vaikus skaityti.
Po šešerių metų pasikeitus dekanato valdžiai, dėl savo populiarumo tarp parapijiečių A. Vienažindys neteko vadovybės malonės, tad 1872 m. atsidūrė Vainute, po pusmečio buvo perkeltas į Breslaują (dabar Baltarusija, Vitebsko sritis).
Paskutinis paskyrimas
1876 m. A. Vienažindys pagaliau buvo paskirtas klebonu – į atkampų Žemaitijos pakraštį, nuskurdusią ir apleistą Laižuvos parapiją jis atvyko spalio pradžioje.
Jis iš karto ėmėsi darbo: išpardavė buvusio kunigo palikimą, gavęs pinigų, nusipirko gyvulių, pastatė naują tvartą, svirną, suremontavo kleboniją, apdengė apleistos bažnyčios stogą.
1884 m. birželio 20 d. Laižuvoje kilus gaisrui, sudegė trobesiai, špitolė, altarija ir senoji bažnyčia, bet klebonas nenuleido rankų.
Gana greitai Laižuvos kapinėse iš lentų buvo sukalta nedidelė bažnytėlė, miestelėnų praminta „šopa“. Buvusiam varpui padarė mažutį namelį, o antrą varpą užsakė nuliedinti Valdajuje (Novgorodo gubernijoje).
A. Vienažindžio tikslas buvo Laižuvoje pastatyti aukštą ir erdvią bažnyčią. Atstatęs ūkinius pastatus bei namus tarnams klebonas pradėjo rūpintis, kad gautų iš gubernatoriaus leidimą naujai bažnyčiai. Nors Kauno gubernijos kanceliarija kiek įmanydama ieškojo priekabių ir vilkino šį reikalą, tačiau Vienažindys vis tik išsikovojo leidimą.
Prarado sveikatą
1890 m. balandžio 16 d. buvo pradėti lieti būsimosios bažnyčios pamatai. Po trijų savaičių Akmenės klebonas Antanas Žilinskis pašventino kertinį akmenį. Statybos darbai vyko itin sparčiai ir 1891 m. rudenį Laižuvos miestelyje iškilo nauja, aukšta raudonų plytų neogotikinio stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia, kainavusi 30 tūkst. sidabro rublių.
Parapijos rūpesčiai, klebono pareigos ir Laižuvos bažnyčios statybos darbai pareikalavo daug sveikatos ir energijos, tad A. Vienažindys pasijuto esąs ligonis. Kasdien vis eidamas silpnyn kunigas susirūpino savo sveikata, ūkio ir parapijos reikalus pavedė zakristijonui Juozapui Ramanauskui, o pats nedelsdamas išvyko į Varšuvą gydytis. Deja, po dviejų mėnesių grįžo į Laižuvą nebeatpažįstamas, nes gydytojai skrandyje aptiko piktybinį auglį. Tuomet A. Vienažindys su broliu Vincentu išvyko gydytis į Tartu ir Rygą, bet nieko jau nebebuvo galima padaryti.
Sukniubo prie liepos
Kai kunigai ir Viekšnių dekanas Juozapas Zaleskis atvažiavo pašventinti naujosios Švč. Trejybės bažnyčios, Laižuvos klebonas nepajėgė nueiti į iškilmes, net iki šventoriaus nenuėjo – sukniubo po sena liepa. Neišsipildė jo troškimas naujoje bažnyčioje pasakyti pirmąjį pamokslą.
Nuo tos dienos A. Vienažindys jau nebepakilo iš patalo. Jis mirė 1892 m. rugpjūčio 29 d. (senuoju stiliumi – 17 d.).
Karstas su jo palaikais atgulė Laižuvos kapinėse, kunigo statytos „šopos“ altoriaus vietoje.
Po pusės amžiaus, II pasaulinio karo metu, Laižuvoje nebeliko ir klebono pastangomis pastatytos bažnyčios. 1944 m. spalį traukdamiesi iš Laižuvos ją susprogdino vokiečių kariai.
Lietuvininko dainos Žemaičiuose
Laižuvoje kunigavusio A. Vienažindžio rašytinis palikimas nėra didelis. Gyvam esant nebuvo parengtas bei išspausdintas jo dainų rinkinys. Pats autorius neskyrė savo kūrinių spaudai. Mažai trūko, kad būtų likęs žinomas tik siaurame rate, o jo sukurti eilėraščiai būtų įsilieję į tautosaką, pritapę prie kitų anoniminių liaudies pamėgtų dainų.
Kaip liudijo kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, A. Vienažindys tik prieš mirtį, gyvendamas ir dirbdamas Laižuvoje, surašė 26 savo eilėraščius, daugiau ar mažiau tekstus patvarkydamas bei paredaguodamas. Mažo formato ranka rašyta knygelė tuomet buvo pavadinta „Dainos lietuvininko Žemaičiuose. Parašė Vienužis, Pakuršėj prisigūžęs“.
Rankraštyje suskaičiuojama apie 500 poeto tekstais su melodijomis užrašytų dainų.
Audronė MALŪKIENĖ
Nuotr. iš Savivaldybės administracijos ir bibliotekos archyvų
Loading ...
