A. Da­cius prie nu­pjau­to kle­vo: „Ar mes kar­tais gal­vo­ja­me, ką da­ro­me šia­me mies­te?“

Pas­ta­ruo­ju me­tu Tel­šiuo­se kaip iš gau­sy­bės ra­go pa­si­py­lė me­džių ša­li­ni­mo dar­bai: Mas­čio gat­vė­je at­lie­kant gat­vės re­konst­ra­vi­mo dar­bus nu­rėž­ta ne­ma­žai lie­pų, truk­džiu­sių įreng­ti pės­čių­jų ta­kus; Vil­niaus ir Kau­no gat­vė­se ren­giant pa­vir­ši­nių (lie­taus) nuo­te­kų va­lyk­las taip pat bu­vo iš­kirs­ta da­lis la­puo­čių. O Kal­no gat­vė­je nu­pjo­vus il­ga­me­tį kle­vą tel­šiš­kių kant­ry­bei atė­jo ga­las! Žmo­nės pra­šo pa­teik­ti są­ra­šus, kas prii­ma to­kius spren­di­mus.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Me­džio mi­ri­mo da­ta

Į su­si­ti­ki­mą Kal­no gat­vė­je prie nu­pjau­to il­ga­me­čio kle­vo kel­mo „Tel­šių ŽI­NIAS“ pa­kvie­tė tel­šiš­kis And­rius Da­cius. Vy­riš­kis at­si­ne­šė vi­nį ir plak­tu­ką – eks­pe­ri­men­tui at­lik­ti. Esą kel­mas svei­kut svei­ku­tė­lis: ka­lant į jį vi­nį – sun­kiai len­da, trykš­ta sul­tys!

„Ma­čiau, ka­da pjo­vė šį me­dį! Vie­na ša­ka tik­rai bu­vo su­pu­vu­si, bet aš vi­sa­da sa­kiau ir sa­ky­siu, kad prieš žu­dy­da­mi to­kį me­dį pa­si­kvies­ki­me ar­bo­ris­tus, te­gul jie nu­sta­to. Mū­sų Tel­šių ko­mi­si­ja, ku­ri prii­ma spren­di­mus, tu­ri kaž­ko­kią li­gą, kad tik nu­pjau­ti! Pa­ro­dy­ki­te, kur yra iš­sau­go­ti me­džiai! Vys­ku­pas J. Stau­gai­tis, at­va­žia­vęs į Tel­šius, gy­ve­no čia, Kal­no gat­vė­je, ir jis tą kle­vą ma­tė. 1943 m. vys­ku­pas mi­rė. Šie­met mi­ni­ma jo 80 me­tų mir­ties su­kak­tis ir me­džio mi­ri­mo da­ta. Ar mes kar­tais gal­vo­ja­me, ką da­ro­me šia­me mies­te?“ – pik­ti­no­si A. Da­cius.

Pik­ti­no­si dėl me­džių ša­li­ni­mo

Feis­bu­ko „Tel­šių ŽI­NIŲ“ pa­sky­ro­je pa­skel­bus in­for­ma­ci­ją apie nu­pjau­tą il­ga­me­tį kle­vą tel­šiš­kiai pra­trū­ko. Su­lauk­ta gau­sy­bės žmo­nių nuo­mo­nių – apie 700 ko­men­ta­rų. Dau­gu­ma jų pik­ti ir liūd­ni, tik vie­nas ki­tas vi­lia­si, jog toks spren­di­mas priim­tas dėl žmo­nių sau­gu­mo, o pa­ša­li­nus se­ną me­dį jo vie­to­je su­ža­liuos nau­jas jau­nas me­de­lis. Pa­si­tai­kė dve­jo­jan­čių, ar to­kius spren­di­mus prii­man­tys žmo­nės tu­ri rei­kia­mą iš­si­la­vi­ni­mą.

Vir­gi­ni­ja Ser­vai­tė Lu­kaus­kie­nė ra­šė: „Bus Tel­šių mies­tas pli­kas kaip kul­nas. Nu­vy­kus į ki­tus mies­tus gra­žu – me­džių pil­na, o čia dy­ky­nė. <…> Lat­vi­jo­je sau­go, lo­po me­džius, kad tik jie gy­ven­tų.“

Zi­ta Pet­ru­tie­nė: „Čia ne kle­vas su­pu­vęs, bet su­pu­vęs tas žmo­gus, ku­ris nu­spren­dė, kad jį rei­kia nu­pjau­ti.“

Ina Rud­ni­kie­nė: „Se­ni tvir­ti me­džiai kaip tik puo­šia mū­sų mies­tą, bet jų, de­ja, jau bai­gia ne­be­lik­ti…“

Daugiau skaitykite „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 36 (2374)