Nesigailėk anksti kėlęs

Nerimdaičiuose gyvenantys Liucija ir Rimantas Lauciai nustebino ypatinga tvarka savo sodyboje. Vos ne centimetrų tikslumu viskas išmatuota, išpuoselėta, sutvarkyta. Kiekvienas gėlės žiedas, medis, veja, namas, ūkiniai pastatai palytėti kruopščių šeimininkų rankų.
Tvarka sodyboje ir gyvenime
Rimantas kilęs iš Tryškių, Laumių kaimo. Žmona čia atvyko iš Šilutės krašto.
Grįžęs iš armijos R. Laucius įsidarbino pirmininko vairuotoju, ten pat tarnavo ir jo būsimoji žmona Liucija. „Ten ir susipažinome, aš dvidešimt metų vežiojau pirmininkus, po to dar 10 metų dirbau dujininku“, – sakė vyriškis. Liucija 27 metus išdirbo Nerimdaičių kaimo mokykloje valytoja.
1966 metais pora susituokė, vestuvės vyko Nerimdaičiuose, pas vyro tėvus. Jų sodyboje ir apsigyveno sutuoktiniai. Šeimininkai pasakojo, kad  kai atsikėlė čia gyventi, stovėjo tik troba, tvartą, garažus, malkinę, kalvę ir kt. susiręsti teko patiems. „Mes nieko čia neturime, tačiau pas mus yra tvarka. Ji ne tik kieme, bet ir namuose“, – sakė vyriškis. Tokį pat būdo bruožą turi ir jo žmona. Sako negalinti pavalgius palikti netvarkyto stalo, neplautų indų.
Šeima užaugino du vaikus. Dukra gyvena Telšiuose, sūnus Baltarusijoje, Gardene. Vaikų dėmesio tėvai sako sulaukiantys gana dažnai, stengiasi ir jie vaikams padėti kuo tik gali.
Darbo per akis
R. ir L. Laucių sodybai ypatingo jaukumo suteikia aukšti klevai, tačiau šeimininkai ne itin džiaugiasi šių augalų draugija. Mat rudenį, krentant lapams, darbo per akis: šakos lūžinėja, o ir jų apgenėti nėra galimybės, mat viskas kristų ant jų pastatų stogų.
„Taip ir leidžiame savo dienas, anksti keliames – Liucija eina vištų šerti, aš – triušių. Po to – į daržą, garažą, darbo tikrai netrūksta“, – pasakojo nerimdaitiškis.
Įsibėgėjus pokalbiui, šeimininkai pakviečia pasivaikščioti po išpuoselėtą sodybą. Rimantas noriai aprodo garažą, kur stovi jo traktorius. Žmona sako, kad prie jo vyras praleidžia daugiausia laiko – tiek  vasarą, tiek šaltą žiemą  Rimantas nemėgta sėdėti troboje. R. Lauciaus traktorius lyg naujas. Pažįstami nerimdaitiškio klausinėja, kur jis laiko šią transporto priemonę, kad nė dulkių ant jos nesimato. Šis šmaikštauja, kad jo vieta – svetainėje.
Ištikimai ir klusniai šeimininką sutinka augintinis – vokiečių aviganis, kuris paklūsta Rimanto komandoms.
Nerimdaitiškiai pasakojo, kad seniau augino nemažai gyvulių. Turėjo keturias karves, 10 kiaulių, paukščių ir kt. Nors gyvulių sako nebelaikantys, darbo tikrai netrūksta, vos spėja suktis. Norint gražiai ir švariai gyventi, reikia dirbti: pjauti veją, prižiūrėti augalus, Rimantas ir avilių keletą turi, net keturias bičių šeimynas laiko. Tik va sako, kad šiais metais prastai bus su medumi – kažko bitutės aptingo.
Rimantas juokauja, kad  ūkyje tvarkytis jam ne bėda, tik maisto gaminti sako nemokantis: „Jei ne žmona, tikriausiai mirčiau badu. Na, gal kaip nors blynų išsikepčiau.“
Baigiantis pokalbiui R. Laucius prasitarė, kad  belieka laukti au-ksinių vestuvių jubiliejaus 2016 metais.