Durbėje sudėtas aukuras iš Žemaitijos akmenų

Žemaičių kultūros draugija, siekdama deramai paminėti istorinio Durbės mūšio 750 metų jubiliejų, liepos 10 d. surengė Žemaičių žygį į Durbę. Ten vyko šventiniai renginiai, Lietuvos ir Latvijos parlamentų vadovai Irena Degutienė bei Gundarsas Daudzė prie Durbės pilies liekanų atidengė paminklinį akmenį, kuris atgabentas iš žemaičių kunigaikščio Vykinto žemės (netoli Varnių seniūnijos).
Istorinis momentas
1260 m. liepos 13 dieną kuršių žemėje, prie Durbės ežero (Liepojos r., Latvija) įvyko Durbės mūšis, kuriame žemaičių kariuomenė kovėsi su Vokiečių ordino ir Livonijos ordino kariuomene. Žemaičiai ir iš Ordino kariuomenės persimetę kuršiai bei estai sumušė kryžiuočius.
„Jei ne ši pergalė, kažin ar šiandien Rietavo, Plungės, Kretingos, Palangos ir Klaipėdos gyventojus vadintume lietuviais. Jei ne žemaičių ir jiems į pagalbą perbėgusių kuršių ir estų pergalė Durbės mūšyje, kažin ar šiandien geografiniame žemėlapyje būtų žymimos Estija, Latvija ir Lietuva. Kažin, ar mūsų tautų nebūtų ištikęs giminingų prūsų likimas“, – prie paminklinio akmens per Durbės mūšio 750 m. jubiliejaus iškilmes sakė I. Degutienė, iš pradžių rankose laikydama tik Lietuvos ir Latvijos vėliavėles.
Santūrumu garsėjantiems žemaičiams metus repliką, kad viešniai derėtų turėti ir Žemaitijos vėliavėlę, mergaitė iš minios suskubo padėtį taisyti – po akimirkos žemaičiai atsiduso, nes I. Degutienė sumosavo ir Žemaitijos simbolika.
Vangūs telšiškiai
Žemaičių kultūros draugija, kuriai vadovauja Stanislovas Kasparavičius, rengė istorinį Žemaičių žygį į Durbę. Pirmieji automobiliai, prie kurių plevėsavo Žemaitijos vėliavėlės, pajudėjo nuo Žemaitijos pilies ties Lopaičių piliakalniu. Vėliau keletas prisijungė Varniuose. Bene mažiausiai entuziastų atsirado Telšiuose (nežinia, kuris posakis šioje situacijoje taiklesnis: ar savam krašte pranašu nebūsi, ar batsiuvys be batų, Žemaitijos sostinė – be žemaičių) – į žygeivių gretas įsiliejo vos keltas automobilių. Žemaičių išlydėti atvyko Telšių rajono savivaldybės vicemeras Vytautas Kleiva. Nemažas būrys koloną papildė Plungėje, Skuode. Latvijos sieną kirto tikrai solidi žemaičių armija – automobilių virtinė nutįso daugiau nei kilometrą.
Prie Durbės
Visų pirma, žemaičių delegacija stabtelėjo prie paminklinio akmens „Durbės mūšis Durbės kauja 1260“, netoliese prieš dešimtmetį žemaičiai jau buvo pastatę akmeninį ženklą, rodantį Durbės mūšio vietą. Šįkart atvežtas akmuo daug didesnis – 1,9 m. Prie Durbės pilies liekanų vyko koncertas – pasirodė Latvijos ir Lietuvos liaudies meno kolektyvai. Visų žiūrovų išjudinti nepavyko nei vieniems, nei kitiems – turime pripažinti, kad su kaimynais esame panašūs – geriau  pavėsyje pasišnekučiuoti, nei įsitraukti į bendrą dainą ar šokį.
Didesnio susidomėjimo sulaukė garbių svečių – Lietuvos Seimo pirmininkės I. Degutienės, LR krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės bei Latvijos parlamento vadovo G. Daudzės – vizitas. Apsieita be didelės pompastikos (kurią mes vis labiau pamėgstame organizuodami, kad ir ne itin reikšmingą renginį): trumpi pasisakymai, kariūnų salvės, padėtos gėlės prie paminklo – saulės išvargintiems žmonėms to visiškai pakako.
Daugeliui vertas dėmesio pasirodė aukuro sudėjimas. Kiekvienas žygio į Durbę dalyvis iš Žemaitijos žemės buvo paėmęs po kumščio dydžio akmenį. Buvo sukrautas aukuras, uždegta titnagu įskelta ugnis, dievams aukota duona ir gira. Po giesmės ugniai ir saulei kiekvienas laužė duonos kriaukšlę, gurkštelėjo giros, šildė rankas prie šventos aukuro ugnies. Žemaičių draugijos pirmininkas S. Kasparavičius, dėdamas atvežtą akmenį, sakė turintis vilties, kad žemaičiai visuomet bus vieningi, dori, o mūsų kraštas – stiprus ir gražus.