Šiemet garbingo 85 metų jubiliejaus sulaukė plungiškė Kazimiera Butenienė. 2005-aisiais ji Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 15-ųjų metinių proga Prezidento Valdo Adamkaus apdovanota Vyčio kryžiaus ordino medaliu už tai, kad 1991-ųjų sausio 11–13 dienomis didvyriškai gynė mūsų šalies nepriklausomybę. Moteris iki pat šių dienų atmena laisvės kovas, tremtį.
Dana LUKAUSKIENĖ „Plungė“
Visa šeima kovojo už laisvę
„Esu kilusi iš Rietavo krašto Gudalių kaimo. Gimiau 1930 metais. Anuomet vadinausi Kazimiera Girtaitė. Lankiau Sendvarių ir Daugėdų pradines mokyklas. Tėvai buvo neturtingi, tad po keturių klasių išleido mane į Plungę mokytis siuvėjos amato.
Mūsų visa šeima kovojo už Lietuvos laisvę. Rėmėme partizaninį judėjimą, padėjome kovotojams miškuose, kuo kas galėjome: tėvai duodavo maisto, aš siuvau drabužius. Vienas mamos brolių taip pat buvo įsitraukęs į partizanų kovas. Kitas, deja, buvo užverbuotas. Jis mus išdavė. 1950 metais visą šeimą suėmė NKVD, o mamos brolį partizaną 1952-aisiais nužudė Rietave. Ir pati buvau suimta, tardoma, kankinama“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi K. Butenienė.
Tragiški laikai
Kaip rašoma istorijos šaltiniuose, 1944–1953 metai buvo vieni iš sunkiausių lietuvių tautai. Po 1941-ųjų birželio trėmimų Lietuvos laukė antroji sovietų okupacijos banga, vėl buvo vežami žmonės į Sibirą.
1951 m. spalio 2–3 d. sovietų okupuotoje Lietuvoje vyko operacija kodiniu pavadinimu „Osen“ („Ruduo“). Jos metu į Krasnojarsko kraštą ištremta daugiau nei 16 tūkst. žmonių, tarp jų – net apie 5 tūkst. vaikų. Šie tremtiniai sudarė beveik 50 proc. visų tąkart tremtį patyrusių Sovietų Sąjungos respublikų gyventojų.
Tokios represijos turėjo susilpninti vis dar vykstantį antisovietinį partizaninį judėjimą, o kartu tai buvo ir tautos gąsdinimas.
Ištrėmė į Irkutsko sritį
1951 metų tremtį teko išgyventi ir K. Butenienei. Ji kaip šiandien pamena tuometinius tardymus: „Tėvą spardė, laužė šonkaulius, kankino. Aš buvau mušama geležiniu raktu per alkūnes, smakrą, galvą. Grasinta įmesti į šulinį. 1951-aisiais visą mūsų šeimą ištrėmė į Irkutsko sritį – Alarsko rajono Bahtų kolūkį. Išvežė gyvuliniais vagonais, grįžome – keleiviniais. Kelionė iš tėvynės atrodė pragariškai ilga.“
1955-aisiais Sibire Kazimiera ištekėjo už dabar jau anapilin iškeliavusio Povilo Butenio, nes darbus dirbti kartu buvo daug lengviau. „Nusileido pavargusi saulė už aukštųjų Uralo kalnų. Ar sugrįšim mes dar į pasaulį, į tėvynę pas brolių savų?“ – ši ilgesio daina padėjo moteriai ištverti visas negandas Sibire.
„Kartu su vyru rovėme beržus, traktoriais arėme žemę. Man plūgas sužeidė ranką. Niekas neatsižvelgdavo į baisų skausmą, reikėjo dirbti, ir viskas“, – prisiminė plungiškė.
Sibire 1957-aisiais Buteniams gimė dukra Danutė. Po Stalino mirties Sovietų Sąjungoje prasidėjo pokyčiai. 1958-aisiais atsirado galimybė grįžti į tėvynę. „Trijų mėnesių dukrą, į pagalvės užvalkalą įsuktą, į Lietuvą parsivežiau. Pati maitinau, antraip būtų badu mirusi, – atsiduso pasakodama K. Butenienė. – Grįžę namų neberadome. Apsistojome pas tėvelio seserį mažame kambarėlyje. Vargais negalais pasistatėme namą. Vėliau padėjome dukrai. Sūnus jau Lietuvoje gimė. 1979 metais žuvo vyras, likau viena.“
Įtraukė Sąjūdžio banga
Kurį laiką moteris dirbo žemės ūkio bendrovėje „Minija“. Tremtyje prie sunkumų pratusi ir čia netinginiavo, pelnė nemažai apdovanojimų už gerą darbą.
Svajonė apie Lietuvos nepriklausomybę visada buvo gyva. Bėgo dienos, širdis troško laisvės. Todėl, kai prasidėjo Sąjūdžio judėjimas, negalėjo likti nuošalyje – su anūkėliu Laimonu 1989-aisiais dalyvavo Baltijos kelyje.
„Po kelerių metų, 1991-aisiais, išgirdusi per televiziją raginimą, ryžausi važiuoti ginti savo Lietuvos. Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją atvykome į Vilnių. Apie 21 valandą buvome prie Vyriausybės rūmų. Pasakė per garsiakalbį, kad reikia važiuoti prie televizijos bokšto. Ten žmonės giedojo: „Marija, Marija…“ Televizijos bokšto link judėjo tankai, jie traiškė stovinčiuosius. Atvažiavo pilna mašina kareivių, jie mušė žmones automatais. Po kurtinančio tanko šūvio netekau sąmonės. Kažkas mane nutempė prie tvoros, pakišo po liežuviu validolio, davė valerijono lašų. Kulkos lėkė visai šalia manęs. Nuvykome pas delegacijos vadovės pažįstamus Vilniuje, mus sušildė arbata. Labai skaudėjo pakaušis ir širdies plote“, – pasakojo plungiškė.
Sausio 15-ąją K. Butenienė kreipėsi į gydytojus. Diagnozuota, kad sutrenktos galvos smegenys, stiprių garsų paveikta klausa. Dėl sausio 13-osios įvykių ekspertai moteriai nustatė II grupės invalidumą.
Įvertino Prezidentas
2005-aisiais K. Butenienės ryžtą didvyriškai ginti Lietuvos laisvę įvertino Prezidentas V. Adamkus – apdovanojo plungiškę Vyčio kryžiaus ordino medaliu.
Šiuo metu moteris gyvena nuosavame name Plungėje. Augina višteles, turi daržą. Sodyboje gausybė gėlių, kurias neretai dovanoja draugams. Buvusi tremtinė deklamuoja eiles, dainuoja patriotines dainas, yra ilgametė Neįgaliųjų draugijos narė, ansamblio „Sugrįžk, jaunyste“ skaitovė.
„Žemė, gėlės ir eilės man ilgina gyvenimą“, – prasitarė su mumis atsisveikindama ponia Kazimiera.
Kazimiera Butenienė visada troško matyti Lietuvą laisvą.
2005 metais plungiškę už ryžtą ginti nepriklausomybę Vyčio kryžiaus ordino medaliu apdovanojo Prezidentas Valdas Adamkus.
Loading ...
