Šiemet Metų mokytojo apdovanojimą pelniusi Telšių lopšelio-darželio „Eglutė“ logopedė Lina Sakienė šioje įstaigoje dirba jau daugiau nei vienuolika metų. Pedagogė sako, kad toks įvertinimas jai – ne tik asmeninis pasiekimas, bet ir kasdienio darbo, atsidavimo vaikams bei visos bendruomenės pastangų pripažinimas.
Vaikystėje svajojusi tapti mokytoja, L. Sakienė pasirinko logopediją – profesiją, kurioje, anot jos, susijungia pedagogika, kūryba ir artimas ryšys su vaiku.
Su logopede kalbamės apie kelią į logopediją, šiandienos vaikų kalbos sunkumus, bendradarbiavimą su tėvais, kantrybės reikalaujantį darbą ir mažas vaikų pergales, kurios specialistui tampa dideliu džiaugsmu.
Aurelija SERVIENĖ
– Šiemet buvote nominuota Metų mokytojo apdovanojimui. Ką Jums tai reiškia?
– Toks įvertinimas man nepaprastai svarbus ir prasmingas. Tai ne tik asmeninis laimėjimas, bet ir gražus kasdienio darbo, atsidavimo bei meilės vaikams pripažinimas. Kalbos ugdymas reikalauja daug kantrybės, o žinojimas, kad pastangos pastebėtos, labai šildo širdį ir įpareigoja nesustoti.
Šis apdovanojimas – visos mūsų bendruomenės rezultatas. Nė vienas pasiekimas neateina vienumoje: tai kasdienis darbas petys į petį su vaikais, tėveliais ir kolegomis. Būti nominuotai Metų mokytoja – tai patvirtinimas, kad judame teisinga kryptimi, ir didžiulė įkvėpimo banga ateities darbams.
– Papasakokite apie savo darbovietę. Kur dirbate, kiek metų?
– Telšių lopšelis-darželis „Eglutė“ man yra vienintelė darbovietė, kurioje jau daugiau nei vienuolika metų dirbu ir tobulėju kaip specialistė.
Ši vieta man ypač svarbi, nes čia turiu visas sąlygas nuolatinei profesinei ir asmeninei pažangai. Didelė dalis šio augimo yra susijusi su darželio vadovybės rodomu pavyzdžiu, palaikymu ir drąsa kurti. Kai vadovas pats dega idėjomis, skatina iniciatyvą, pasitiki komanda ir kuria lyderystę bei kūrybiškumą palaikančią kultūrą, norisi stiebtis aukštyn, ieškoti netradicinių sprendimų ir atiduoti visą širdį tam, ką darai. Ši vienintelė darbovietė man tapo erdve, kurioje esant palaikymui ir bendrystei kasdieninis darbas virto prasminga kūryba.
– Kaip pasirinkote logopedės kelią?
– Mano kelias į logopediją prasidėjo dar vaikystėje iš didelio noro visus mokyti – tuomet tvirtai žinojau, kad būsiu mokytoja, o laikui bėgant šis siekis natūraliai peraugo į norą pasirinkti logopedijos sritį, kurioje idealiai susijungia pedagogika, kūryba ir gilus žmogiškasis ryšys. Šiame darbe mane labiausiai patraukė galimybė suteikti vaikui raktą į pasaulį – padėti jam atrasti savo balsą, įveikti iššūkius ir patirti bendravimo džiaugsmą. Tai nepaprastai prasminga profesija, kurioje per įvairius žaidimus, asmeninį dėmesį, taikomas mąstymo strategijas ar kitus metodus gimsta matomi vaiko pokyčiai, teikiantys didžiausią džiaugsmą ir įkvėpimą tobulėti.
– Koks buvo Jūsų profesinio kelio pradžios etapas? Ar daug kas per tuos metus pasikeitė?
– Mano profesinio kelio pradžioje viskas rėmėsi į universitete įgytas teorijos žinias, didžiulį norą padėti kiekvienam vaikui ir tradicines ugdymo priemones – popierines korteles, stalo žaidimus ir metodines knygas. Tuomet pagrindinis iššūkis buvo tiesiog atrasti savo asmeninį braižą, užmegzti tvirtą ryšį su vaikais bei jų tėveliais ir pritaikyti teoriją praktikoje.
Per daugiau nei dešimtmetį pasikeitė labai daug kas. Sparčiai vystantis technologijoms, pastebėjau, kaip popierines priemones keičia interaktyvios ir kaip stipriai vaikų akys užsidega išvydus skaitmeninį turinį. Matydama šį natūralų vaikų smalsumą, jau tada pajutau norą visą savo kuriamą metodiką perkelti į skaitmeninę erdvę. Šis siekis mane atvedė prie informatikos magistro studijų, kurias baigusi pradėjau tobulinti autorinę metodiką „Sklandi kalba“ ir jai įgyvendinti skirtą interaktyvių priemonių paketą. Kartu su technologijomis giliai pasikeitė ir pats požiūris į kalbos ugdymą. Šiandien savo darbe daug dėmesio skiriu mąstymo strategijoms, alternatyviosios komunikacijos metodams ir įtraukiajam ugdymui, kuris leidžia prabilti ir sėkmingai bendrauti labai skirtingus poreikius turintiems vaikams. Nors priemonės ir metodai kinta, pati profesijos esmė išliko ta pati – tai šiltas santykis su vaiku, kantrybė ir neapibūdinamas džiaugsmas kartu išgyvenant kiekvieną, kad ir mažiausią jo pažangos žingsnį.
– Su kokiais sunkumais vaikai šiandien dažniausiai ateina pas logopedą?
– Šiandien pas logopedą atvėrę kabineto duris vaikai atsineša įvairių iššūkių, tačiau pastaraisiais metais pastebiu tam tikras ryškias tendencijas. Gana dažnai tenka dirbti ne tik su garsų ištarimo sutrikimais, kai vaikams sunku taisyklingai ištarti atskirus garsus ar jų grupes. Vis dažniau susiduriame su bendruoju kalbos neišsivystymu, kai vaikui stinga žodyno, sunku rišliai formuluoti sakinius, reikšti savo mintis ar tiesiog papasakoti paprastą istoriją. Pastaraisiais metais itin išaugo kalbos supratimo ir komunikacijos sunkumų skaičius – vaikams kartais būna sunku ne tik ištarti žodį, bet ir išlaikyti dėmesį, užmegzti akių kontaktą, suprasti užduotis ar įsitraukti į bendrą žaidimą su bendraamžiais. Prie priežasčių, kodėl šie sunkumai dažnėja, prisideda ir pasikeitęs vaikų gyvenimo būdas. Šiuolaikiniame skaitmeniniame amžiuje vaikai nuo mažų dienų yra apsupti ekranų, todėl mažėja gyvo, patyriminio bendravimo, judėjimo ir smulkiosios motorikos lavinimo per natūralius žaidimus. Tai tiesiogiai veikia mąstymo ir kalbos raidą.
Dėl šios priežasties savo darbe stengiuosi ieškoti būdų, kaip prie vaiko prieiti. Kadangi vaikai natūraliai veržiasi prie skaitmeninių priemonių, dažnai pasitelkiu savo kurtus interaktyvius žaidimus, įvairias mąstymo strategijas, per kurias plečiame ne tik vaiko žodyną, bet mokomės sukurti sakinį, rišliai išreikšti savo mintis ir drąsiai bendrauti.
