Iš Tel­šių kraš­to – į pa­sau­lio jūras: ka­pi­to­no Liud­vi­ko Stul­pi­no is­to­ri­ja

Iš Tel­šių ra­jo­no Jo­mantų kai­mo ki­lu­sio jūrų ka­pi­to­no Liud­vi­ko Stul­pi­no (1871–1934) var­das ir dar­bai iki šiol gy­vi Lie­tu­vos jūri­ninkų bend­ruo­menė­je. Jau dau­gelį metų jo at­mi­nimą puo­selė­ja, apie iš­ki­lią kraš­tie­čio as­me­nybę pa­sa­ko­ja ir jo nuo­pel­nus gar­si­na tel­šiš­kis jūrei­vis, buvęs pe­da­go­gas Vac­lo­vas Bart­kus.

Tel­šių ra­jo­no Viešvėnų se­niū­ni­jo­je esan­tis Jo­mantų kai­mas Lie­tu­vai pa­do­va­no­jo išs­kir­tinę as­me­nybę – jūrų ka­pi­toną L. Stul­piną. Že­mai­ti­jos kai­me gimęs vy­ras sa­vo gy­ve­nimą su­sie­jo su jūra, va­do­va­vo di­de­liems lai­vams, pa­tyrė pa­vo­jingų ke­lio­nių, o vėliau ta­po vie­nu iš Lie­tu­vos kaip jūrinės vals­tybės kūrėjų.

Au­re­li­ja SER­VIENĖ

Vai­kystė Jo­man­tuo­se

L. Stul­pi­nas gimė 1871 m. gruod­žio 4 d. Jo­mantų kai­me. Anks­ti ne­tekęs tėvų, dar būda­mas paaug­lys iš­vy­ko į Lie­poją. Ten pra­si­dėjo jo pa­žin­tis su jūra ir il­gas ke­lias į ka­pi­to­no pro­fe­siją. Iš pra­džių jis dir­bo pre­ky­bos lai­vy­ne, vėliau mokė­si Lie­po­jos jūrų mo­kyk­lo­je, įgi­jo to­li­mo­jo plau­kio­ji­mo štur­ma­no kva­li­fi­ka­ciją ir pa­ma­žu ki­lo jūri­nin­ko kar­je­ros laip­tais.
Lie­tu­vos jūrų mu­zie­jaus duo­me­ni­mis, 1886–1900 m. L. Stul­pi­nas dir­bo Lie­po­jos uos­te ir lai­vuo­se, o 1901–1903 m. mokė­si Lie­po­jos jūrų mo­kyk­lo­je. 1903–1908 m. jau dir­bo bur­lai­vių ir ke­lei­vi­nių gar­lai­vių štur­ma­nu.

Jūri­nin­ko kar­je­ra

L. Stul­pi­no gy­ve­ni­me ne­trūko iš­ban­dymų ir ne­pap­rastų pa­tir­čių. Jis da­ly­va­vo moks­linė­je eks­pe­di­ci­jo­je į Arktį, plau­kio­jo įvai­riais lai­vais, o 1908 m. ta­po lai­vo „Lit­hua­nia“ ka­pi­to­nu, vėliau va­do­va­vo tran­sat­lan­ti­niam gar­lai­viui „Bir­ma“.

Ka­pi­to­no dar­bas bu­vo ku­pi­nas pa­vojų. Lie­tu­vos jūrų mu­zie­jaus pa­tei­kia­mo­je med­žia­go­je nu­ro­do­ma, kad 1910 m. L. Stul­pi­no va­do­vau­ja­mas lai­vas, ku­riuo plaukė apie 700 ke­lei­vių, užp­laukė ant uolų prie Ško­ti­jos. Žmo­nių aukų pa­vy­ko iš­veng­ti, o ke­lei­vius pa­ėmė ki­tas gar­lai­vis.

Vie­nos ke­lionės me­tu, siau­čiant aud­rai, jo va­do­vau­ja­ma įgu­la iš­gelbė­jo Bal­ti­jos jūro­je sken­du­sio vo­kie­čių bur­lai­vio žmo­nes. Šis įvy­kis liu­di­jo ne tik ka­pi­to­no pro­fe­sio­na­lumą, bet ir at­sa­ko­mybę už žmo­gaus gy­vybę – vieną svar­biau­sių jūri­nin­ko pa­reigų.

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais L. Stul­pi­nas va­do­va­vo ir did­žiau­siam kom­pa­ni­jos lai­vui „Rus­sia“. Lie­tu­vos jūrų mu­zie­jaus is­to­rikų duo­me­ni­mis, 1918 m. gegužės–birželio mėne­siais šiuo lai­vu lie­tu­viai ka­ro pa­bėgėliai per Lie­po­jos uostą grįžo iš Suo­mi­jos į Lie­tuvą.

„Bir­ma“ skubė­jo į pa­galbą „Ti­ta­ni­kui“

1912 m., skęstant gar­sia­jam „Ti­ta­ni­kui“, L. Stul­pi­no va­do­vau­ja­mas lai­vas „Bir­ma“ vie­nas pirmųjų pri­ėmė ne­laimės sig­nalą ir skubė­jo į pa­galbą.

Lie­tu­vos jūrų mu­zie­jus nu­ro­do, kad „Bir­ma“ ne­laimės sig­nalą ga­vo ba­land­žio 14-osios naktį 23.45 val. Ka­pi­to­nas ne­dels­da­mas pa­su­ko ne­laimės vie­tos link ir įsakė įgu­lai pa­si­ruoš­ti gelbė­ji­mo ope­ra­ci­jai. Mu­zie­jaus skel­bia­mo­je med­žia­go­je taip pat pa­sa­ko­ja­ma, kad bu­vo pa­skir­ta 15 pa­pil­domų kūrikų, kad lai­vo va­rik­liai iš­vys­tytų kuo di­desnę ga­lią, o įgu­la rengė­si priim­ti, su­šil­dy­ti ir pa­mai­tin­ti iš­gelbė­tus žmo­nes.

Ta­čiau „Bir­ma“ bu­vo maž­daug už 100 jūrmy­lių nuo ne­laimės vie­tos, be to, bu­vo per­duo­tos ne­tiks­lios „Ti­ta­ni­ko“ koor­di­natės. Anks­čiau ka­tast­ro­fos vietą pa­siekė „Car­pat­hia“, ku­rios įgu­la iš­gelbė­jo li­ku­sius gy­vus žmo­nes.

Nors „Bir­ma“ at­vy­ko per vėlai, šis įvy­kis ta­po vie­na ži­no­miau­sių L. Stul­pi­no gy­ve­ni­mo is­to­rijų.

Iš ka­pi­to­no – į dip­lo­ma­tinę tar­nybą

L. Stul­pi­no biog­ra­fi­jo­je bu­vo ne tik jūra. Pa­si­bai­gus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui jis įsikūrė Lie­po­jo­je, o 1919 m. spa­lio 15 d. ta­po Lie­tu­vos kon­su­lu šia­me Lat­vi­jos uos­ta­mies­ty­je. Kon­su­lo pa­rei­gas ėjo iki 1923 m. rugpjū­čio 15 d. Tai­gi prie­š pra­dėda­mas rūpin­tis Klaipė­dos uos­tu pa­tyręs jūri­nin­kas be­veik ket­ve­rius me­tus at­sto­va­vo jau­nai Lie­tu­vos vals­ty­bei Lie­po­jo­je.

Pir­ma­sis ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos Klaipė­dos uos­to ka­pi­to­nas

1923 m. L. Stul­pi­nas per­si­kėlė į Klaipėdą. Čia pra­si­dėjo itin svar­bus jo veik­los eta­pas – jis ta­po pir­muo­ju lie­tu­viu Klaipė­dos uos­to vir­ši­nin­ku ir uos­to ka­pi­to­nu.

Ka­pi­to­nas rūpi­no­si Klaipė­dos uos­to veik­la ir plėtra, pri­si­dėjo prie Lie­tu­vos pre­ky­bos lai­vy­no kūri­mo, ska­ti­no jūri­ninkų ren­gimą. Jis ak­ty­viai pro­pa­ga­vo jūrinės vals­tybės idėją ir siekė, kad Lie­tu­va ne tik turėtų pri­ėjimą prie jūros, bet ir gebėtų sa­va­ran­kiš­kai stip­rin­ti sa­vo lai­vyną ir jūrinę kultūrą.

L. Stul­pi­nas taip pat bu­vo Lie­tu­vos jūri­ninkų sąjun­gos garbės pir­mi­nin­kas, o 1929–1931 m. ėjo Klaipė­dos jachtk­lu­bo ko­man­do­ro pa­rei­gas. Lie­tu­vos jūrų mu­zie­jaus is­to­rikų dar­buo­se jis mi­ni­mas tarp žmo­nių, su­da­riu­sių Lie­tu­vos jūri­ninkų sąjun­gos – jūrinės min­ties ir kultū­ros skleidė­jos – bran­duolį.

Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai L. Stul­pi­nas bu­vo ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos did­žio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no IV laips­nio or­di­nu.

Ka­pi­to­no įam­ži­ni­mas

L. Stul­pi­nas mirė 1934 m. lie­pos 15 d. Klaipė­do­je. Jis pa­lai­do­tas Smil­tynės, dar va­di­na­mo­se Kop­ga­lio, ka­pi­naitė­se. So­viet­me­čiu jo nuo­pel­nai bu­vo nu­ty­li­mi, o ant ka­po stovėjęs pa­mink­las net du­kart su­griau­tas. At­gi­mi­mo me­tais ka­pinė­se bu­vo ati­deng­tas nau­jas ant­ka­pi­nis pa­mink­las, sto­vin­tis iki šiol. Ka­pi­to­no ka­po lan­ky­mas il­gai­niui ta­po jūri­ninkų tra­di­ci­ja.

Šian­dien L. Stul­pi­no var­das įam­žin­tas Klaipė­do­je ir Tel­šiuo­se – jam pa­sta­ty­ti pa­mink­lai, įreng­tos me­mo­ria­linės len­tos, vei­kia jo var­du pa­va­din­ta mo­kyk­la, or­ga­ni­zuo­ja­mi jo at­mi­ni­mo pa­ger­bi­mo ren­gi­niai.

Ka­pi­to­no var­du pa­va­din­tas ir Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jos ap­do­va­no­ji­mas – jūrų ka­pi­to­no Liud­vi­ko Stul­pi­no me­da­lis. Jis ski­ria­mas už ypa­tin­gus nuo­pel­nus Lie­tu­vos van­dens trans­por­tui ir jūri­nei in­dust­ri­jai. Me­da­lio cent­re įspaus­tas ka­pi­to­no at­vaiz­das, o jį su­pa jūrei­vystės ir na­vi­ga­ci­jos sim­bo­liai – in­ka­rai ir vėjų rožė.

Jo­mantų kai­me, L. Stul­pi­no gim­tinė­je, pa­sta­ty­tas jam skir­tas at­mi­ni­mo ženk­las, o Tel­šiuo­se iš­ki­lo pa­mink­las, kurį mies­tui pa­do­va­no­jo klaipė­diš­kiai. Ši as­me­nybė svar­bi ne tik Lie­tu­vos jūri­nin­kams, bet ir Tel­šių ra­jo­no bend­ruo­me­nei – tai žmo­gus, ku­rio gy­ve­ni­mo ke­lias pra­si­dėjo Že­mai­ti­jo­je, o nu­vedė į to­li­mas pa­sau­lio jūras.