Edita KALNIENĖ, „Pajūrio naujienos“
Ilgus dešimtmečius galiojusi nerašyta taisyklė „pamačiau – vadinasi, tai tikra“ šiandien subyrėjo į šipulius. Nuotrauka ar vaizdo įrašas, kadaise tarnavę kaip nepaneigiamas tiesos įrodymas, dabar gali būti sugeneruoti arba pakeisti tiesiog per kelias minutes. Žengiame į erą, kurioje vaizdinė medžiaga praranda savo autentiškumo monopolį, o tai iš esmės keičia mūsų santykį į informaciją.
Pasak Pilietinio atsparumo iniciatyvos bendraįkūrėjo Luko Andriukaičio, esminis lūžis vyksta mūsų mąstyme. Privalome peršokti nuo principo „mačiau savo akimis“ prie principo „žinau, iš kur tai atsirado“.
Viena vertus, tampame atsargesni ir labiau linkę tikrinti šaltinius. Kita vertus, kyla pavojus pereiti į kitą kraštutinumą – manyti, kad apskritai niekuo negalima tikėti. Tokia visuomenė tampa lengviau valdoma per baimę, pyktį ir sumaištį, nes nebeturi bendro faktinio pagrindo diskusijoms. Dėl šios priežasties šiuolaikinis medijų raštingumas nebeapibūdinamas tiesiog gebėjimu „atspėti klastotę“ iš pirmo žvilgsnio. Tai gebėjimas įvertinti visą informacijos kelionę: kas ją paskelbė, kada, kokiame kontekste, kuo teiginys pagrįstas ir ar jį patvirtina nepriklausomi šaltiniai.
Emocija kaip ginklas
Visuomenėje vis dar gajus mitas, kad dezinformacijos tikslas – būtinai įtikinti mus konkrečiu melu. L. Andriukaitis atskleidė, kad reali situacija kur kas subtilesnė ir pavojingesnė. Dezinformacijos tikslas nebūtinai yra priversti žmogų patikėti vienu konkrečiu melu. Dažnai svarbiau sukelti emociją – baimę, pyktį, pasipiktinimą ar bejėgiškumą – ir per ją paveikti elgesį. Pavyzdžiui, paskatinti žmogų skubiai pasidalyti įrašu, nepasitikėti institucijomis, neiti balsuoti, priešiškai vertinti tam tikrą visuomenės grupę arba manyti, kad nieko pakeisti neįmanoma.
Dezinformacija veikia keliais nuosekliais etapais. Pirmiausia parenkama auditorijai jautri ir skausminga tema. Tuomet sukuriamas paprastas ir emociškai stiprus pasakojimas, kuriame gali būti sumaišyti tikri faktai, klaidinantis kontekstas ir melagingos detalės. Galiausiai jis kartojamas per skirtingas paskyras ir kanalus, kad susidarytų įspūdis, jog apie tai kalba daugybė nepriklausomų šaltinių. Kartojamas teiginys tampa pažįstamas, o pažįstamumą žmogaus protas lengvai supainioja su patikimumu.
Kaip konkretų pavyzdį Lietuvoje L. Andriukaitis priminė 2017 m. paskleistą melagingą teiginį, kad šalyje dislokuoti Vokietijos NATO kariai išprievartavo nepilnametę. Lietuvos policija greitai nustatė, kad toks įvykis nebuvo įvykęs. NATO šį atvejį viešai įvardijo kaip melagingą istoriją, o Lietuvos institucijos vertino ją kaip informacinę ataką prieš NATO pajėgas. Šio pasakojimo taikinys buvo ne tik Vokietijos kariai – jo strateginis tikslas buvo paveikti Lietuvos gyventojų emocijas, pakenkti pasitikėjimui sąjungininkais ir sukurti įspūdį, kad NATO buvimas šalyje kelia grėsmę. Net ir paneigta istorija galėjo palikti ilgalaikį emocinį pėdsaką.
Išnaudoja psichologines savybes
Kodėl dezinformacijos tinkluose atsiduria ir išsilavinę, kritiškai mąstantys žmonės? Pasirodo, dezinformacijos kūrėjai pirmiausia išnaudoja ne žinių trūkumą, o universalias žmogaus psichologines savybes.
Daug lengviau priimame informaciją, kuri atitinka jau turimus įsitikinimus, ir griežčiau vertiname tai, kas jiems prieštarauja. Taip pat mus stipriai veikia kartojimo efektas: kuo dažniau girdime teiginį, tuo pažįstamesnis ir todėl intuityviai patikimesnis jis atrodo. Kartu veikia ir emocinis sužadinimas, nes baimė, pyktis ar pasipiktinimas susiaurina dėmesį ir skatina reaguoti greitai. Žmogus pirmiausia paspaudžia „dalintis“, o tik vėliau – jei apskritai – pradeda tikrinti. Socialiniai tinklai šį mechanizmą sustiprina.
„Net kritiškai mąstantys žmonės nėra apsaugoti nuo šių spąstų. Kritinis mąstymas reikalauja laiko ir pastangų, o pavargę, išsigandę ar informacijos perteklių patiriantys žmonės dažniau pasikliauja intuicija. Be to, išsilavinęs žmogus kartais tiesiog geriau sugeba racionalizuoti tai, kuo jau nori tikėti. Todėl tikrasis atsparumas prasideda nuo pripažinimo, kad esame pažeidžiami manipuliacijos“, – atkreipė dėmesį specialistas.
Mirtinas nepasitikėjimo virusas
Kartais dezinformacijos skleidėjams visai nereikia, kad žmogus patikėtų konkrečiu melu. Visiškai pakanka tiesiog pasėti abejonę. Jei apie tą patį įvykį paskleidžiama daug tarpusavyje prieštaraujančių versijų, auditorija gali nepatikėti nė viena jų, tačiau manyti, kad tiesos apskritai neįmanoma nustatyti.
Tai strategiškai naudinga, nes demokratinei visuomenei reikalingas bent minimalus pasitikėjimas institucijomis, žiniasklaida, mokslu ir bendromis faktų nustatymo taisyklėmis. Kai šis pasitikėjimas nuolat ardomas, žmonės tampa ciniški, pasyvūs ir mažiau linkę dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Atsiranda pražūtingas požiūris: „visi meluoja“, „visi vienodi“, „nieko pakeisti negalime“.
Šiame kontekste ypač pavojingas vaidmuo tenka dirbtiniam intelektui. DI klastotės sukuria vadinamąjį „melagio dividendą“: vien tai, kad įtikinamos klastotės egzistuoja, leidžia tikrame vaizdo įraše užfiksuotam asmeniui pareikšti, kad medžiaga yra sukurta dirbtinio intelekto. Taip DI tampa ne tik priemone melui gaminti, bet ir priemone autentiškiems įrodymams paneigti. Didžiausias pavojus kyla tada, kai visuomenė praranda bendrą faktinį pagrindą. Tuomet daug sunkiau susitarti dėl rinkimų rezultatų, krizės aplinkybių, nusikaltimų įrodymų ar valstybės sprendimų. Konfliktas vyksta jau ne dėl to, kaip vertinti faktus, o dėl to, ar faktai apskritai egzistuoja.
Kodėl vaizdas veikia stipriau negu žodis
Vaizdinę informaciją žmogaus smegenys apdoroja labai greitai ir intuityviai. Vaizdas sukuria tiesioginio dalyvavimo pojūtį: atrodo, kad įvykį matome patys, todėl emocinė reakcija dažnai kyla anksčiau negu racionalus vertinimas.
DI leidžia greitai ir pigiai kurti įtikinamą, konkrečiai auditorijai pritaikytą turinį. Galima imituoti žinomo žmogaus veidą ir balsą, sukurti neegzistavusio įvykio vaizdus, pakeisti tikro įrašo kontekstą arba pagaminti daugybę skirtingų tos pačios istorijos versijų skirtingomis kalbomis ir dideliu mastu. Pavojų didina ir platinimo greitis. Emocinis vaizdas per kelias valandas gali pasiekti didžiulę auditoriją, o patikrinti ir paneigti paprastai užtrunka ilgiau, retai pasiekia visus pirminės klastotės žiūrovus ir ne visada panaikina sukeltą emocinį įspūdį.
Klastočių poveikis pasireiškia trimis lygiais: asmens – kyla rizika patirti finansinį sukčiavimą, reputacijos žalą ar tapatybės pasisavinimą, o bendruomenės lygiu kurstomi konfliktai ir neapykanta. Valstybės lygiu dezinformacija gali diskredituoti institucijas, paveikti rinkimus, skleisti melagingus nurodymus krizių metu ir susilpninti paramą sąjungininkams.
Ką daryti pamačius įtartiną vaizdą
Technologijos vystosi greičiau negu visuomenės įpročiai, todėl žmonės linkę vaizdą laikyti įrodymu. „Pamačius socialiniuose tinkluose emocijas keliantį vaizdą, pirmasis veiksmas turi būti tiesiog sustoti. Jei turinys kelia stiprų pyktį, baimę ar norą nedelsiant juo pasidalyti, tai yra signalas ne veikti greičiau, o tikrinti atidžiau“, – akcentavo L. Andriukaitis.
Svarbiausia nesidalyti įrašu iš karto, nes net dalijantis su klausimu „ar tai tikra?“, klastotė gauna papildomą auditoriją. Reikėtų patikrinti pirminį šaltinį ir įvertinti, kas pirmasis paskelbė medžiagą – ar tai žinoma institucija, žurnalistas, liudininkas, ar anoniminė paskyra. Taip pat būtina ieškoti nepriklausomo patvirtinimo, nes apie reikšmingą įvykį turėtų pranešti keli tarpusavyje nesusiję patikimi šaltiniai.
Ne mažiau svarbu patikrinti datą, kontekstą, nes tikra sena nuotrauka dažnai pateikiama kaip šiandienos įvykio įrodymas. Atlikus atvirkštinę vaizdo paiešką, galima pamatyti ankstesnes publikacijas ir tikrąją vaizdo kilmę. Analizuojant vaizdo įrašą kadrais, verta stebėti, ar natūraliai juda veidas ir lūpos, ar nesikeičia objektų formos, apšvietimas, šešėliai, užrašai, fonas, taip pat patikrinti pateikiamą kilmės informaciją. Kilus abejonių, turinio nereikėtų skelbti kaip fakto, o prireikus kreiptis į faktų tikrintojus.
Tačiau svarbu nepasikliauti vien vizualiais trūkumais. Dirbtinio intelekto (DI) technologijos sparčiai tobulėja, todėl gerai sukurta klastotė gali neturėti akivaizdžių defektų, o tikras prastos kokybės įrašas gali atrodyti dirbtinis. Patikimiausia tikrinti ne vien pikselius, bet šaltinį, kontekstą ir nepriklausomus patvirtinimus.
Apsisaugoti nuo šių grėsmių reikia ne vien individualiai. Kartu žiniasklaida turi skaidriai rodyti informacijos kilmę ir taisymus, o technologijų platformos privalo žymėti sintetinį turinį, saugoti jo kilmės duomenis ir mažinti koordinuoto manipuliavimo sklaidą. Institucijos turi greitai, aiškiai ir nuosekliai komunikuoti, ypač krizės metu.
„Svarbu mokyti ne atpažinti vakarykštes DI klaidas, o taikyti metodą, kuris veiks ir rytoj: kas tai paskelbė, koks yra pirminis šaltinis, kokie įrodymai pateikiami ir kas dar tai nepriklausomai patvirtina? Tikslas nėra išugdyti visuotinį nepasitikėjimą. Tikslas – ugdyti pagrįstą pasitikėjimą ir gebėjimą atskirti patikimą informaciją nuo manipuliacijos“, – apibendrino L. Andriukaitis.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Loading ...
