Su Lie­tu­vos pa­su – ap­link pa­saulį, bet ne į at­liekų aikš­telę

Į „Tel­šių ŽI­NIŲ“ re­dak­ciją kreipė­si vy­riš­kis ir pa­pa­sa­ko­jo neei­linę is­to­riją. At­sa­kin­gai namų kie­me su­rinkęs įvai­rias at­lie­kas jis su­si­ruošė į UAB „Tel­šių re­gio­no at­liekų tvar­ky­mo cent­ras“ stam­bia­ga­ba­ri­čių at­liekų aikš­telę, esan­čią Tel­šiuo­se. Pap­ra­šy­tas pa­teik­ti as­mens do­ku­mentą, tel­šiš­kis manė iš­did­žiai iš­tie­sian­tis Lie­tu­vos pa­są. De­ja, ske­ne­ris čia drau­gau­ja tik su as­mens ta­pa­tybės kor­telė­mis. Ką da­ry­ti žmo­gui, ku­ris to­kios kor­telės ap­skri­tai ne­tu­ri, o at­lie­ko­mis at­si­kra­ty­ti tai rei­kia?

Į at­liekų su­rin­ki­mo aikš­telę pa­traukė­me ir mes. Tik ne šiukšlė­mis at­si­kra­ty­ti, o pa­si­kalbė­ti su at­lie­kas prii­man­čiu dar­buo­to­ju. Jis mie­lai su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti, kas ir kaip čia…

Lau­ra MOC­KUTĖ

Nu­vy­ko į aikš­telę su pa­su

Vy­riš­kis pa­sa­ko­jo, jog nu­vy­kus į at­liekų su­rin­ki­mo aikš­telę jam bu­vo pa­sa­ky­ta, kad pa­sas čia ne­ga­lio­ja. „Kaip ne­ga­lio­ja?“ – ne­sup­ran­ta tel­šiš­kis. Juk, kaip sakė jis, Lie­tu­vos pa­sas lai­ko­mas vie­nu ga­lin­giau­siu pa­sau­ly­je – su juo ap­ke­liau­ti ga­li­ma apie 180 ša­lių.

Ži­no­ma, į re­dak­ciją be­si­kreipęs vy­ras ne­kal­ti­na ten dir­ban­čio žmo­gaus. Jis tik ke­lia klau­simą – kas taip su­gal­vo­jo?

Aikš­telė­je dir­ban­tis Vy­tau­tas: „Prii­ma­me vi­sus“

Nu­vykę į at­liekų pri­ėmi­mo aikš­telę ir užėję į bend­rovės dar­bo pa­tal­pas su­ti­ko­me Vy­tautą. Jis mus su­pa­žin­di­no su bend­rovės tu­ri­mu ske­ne­riu – ne­di­de­liu apa­ra­tu, ku­ris nu­ske­nuo­ja as­mens ta­pa­tybės kor­telė­je esantį brūkšninį kodą, o kor­telės duo­me­nys au­to­ma­tiš­kai at­si­ran­da kom­piu­te­ry­je.

Pa­si­tei­ra­vus, ar su ki­to­kiu do­ku­men­tu čia ne­ga­li­ma at­vyk­ti, Vy­tau­tas pa­ti­ki­no, kad čia žmonės prii­ma­mi tiek su pa­sais, tiek su vai­ruo­to­jo pa­žymė­ji­mais, tiek su ki­tais do­ku­men­tais.

Jų ne­ga­li­ma nu­ske­nuo­ti, todėl in­for­ma­ciją apie as­menį į kom­piu­terį rei­kia su­ves­ti ran­ki­niu būdu. Ži­no­ma, tai ir lai­ko dau­giau „su­val­go“, ta­čiau dėl to, kaip sakė Vy­tau­tas, nė vie­nas gy­ven­to­jas nėra iš­siun­čia­mas na­mo.

Taip neat­si­ti­ko ir į re­dak­ciją be­si­krei­pu­siam vy­riš­kiui. Su­kaup­tos at­lie­kos bu­vo priim­tos, ta­čiau klau­si­mas, kodėl vie­nas svar­biau­sių as­mens do­ku­mentų čia vis dar „ne­su­si­kal­ba“ su ske­ne­riu, vei­kiau­siai dar il­gai kirbės skai­ty­to­jo gal­vo­je.