Mažeikių rajone vis daugiau žmonių imasi saugoti praeities daiktus ir istorijas ne tik savo namuose, bet ir atverdami jas kitiems. Čia veikia ne vienas privatus muziejus ar bendruomeninė ekspozicija, kuriose senoviniai buities daiktai, patefonai, nuotraukos, drabužiai ar šeimos relikvijos tampa gyvu pasakojimu apie ankstesnių kartų gyvenimą.
Pavyzdžiui, gegužės pradžioje Ruzguose duris atvėręs naujas – „Širdies kartų“ muziejus ir Mažeikiuose kelerius metus gyvuojantis Gedmino Stasiūno gramofonų muziejus. Abu jie gimė iš asmeninio entuziazmo, ilgamečio rinkimo ir noro parodyti, kad net paprasti daiktai gali tapti svarbia istorijos dalimi.
Muziejaus idėja gimė iš močiutės palikimo
„Širdies kartų“ muziejaus iniciatorė Jūratė Statkuvienė „Santarvei“ pasakojo, kad idėja kurti tokią erdvę gimė po močiutės netekties. Tvarkydama jos namus moteris aptiko gausybę senų skarelių, kurios tapo pirmuoju impulsu pradėti rinkti praeities daiktus ir istorijas.
Pasak pašnekovės, vien iš močiutės ir jos draugių ji surinko apie 250 skarelių. Dalį jų gavo dovanų, dalį įsigijo pati. Vėliau Ruzguose buvo surengta skarelių paroda, sulaukusi nemažo susidomėjimo. Su šia idėja J. Statkuvienė dalyvavo ir projekte, kuriame už pristatytą filmuką pelnė antrą vietą.
Vėliau, tvarkydama palėpes, moteris pradėjo atrasti vis daugiau senų daiktų – kalvaratų, buities rakandų ir įvairių šeimos relikvijų. Tuomet gimė mintis kurti muziejų.
„Parvažiavau į bendruomenę ir paklausiau – ar duosit man kambarį? Noriu padaryti muziejų“, – prisiminė ji.
Tuo metu J. Statkuvienė dar buvo bendruomenės narė, o šiandien jau vadovauja bendruomenei. Pasak jos, žmonės idėją palaikė nuo pat pradžių.
Eksponatus pradėjo nešti patys gyventojai
Muziejaus kūrimas pamažu tapo visos bendruomenės siekiu bei darbu. J. Statkuvienė pasakojo, kad trejus metus į būsimo muziejaus patalpas nešė įvairius eksponatus, ieškojo jų pas žmones, domėjosi sendaikčiais, kai kuriuos daiktus pirko.
Ilgainiui gyventojai vis aktyviau įsitraukė ir eksponatus pradėjo siūlyti patys. Muziejuje šiandien sukaupta labai įvairių eksponatų – nuo senų skarelių ir buities rakandų iki patefono, radijo ar kitų kasdienybę menančių daiktų.
Pasak pašnekovės, žmonės atneša įvairių laikotarpių daiktų – tiek iš sovietmečio, tiek dar senesnių laikų, nes visa tai yra krašto ir žmonių istorijos dalis.
„Kaupėsi, kaupėsi tie daiktai. Sunkiausia buvo viską sudėlioti pagal paskirtį, bet galų gale pasidarė toks jaukus kambariukas“, – šypsojosi muziejaus įkūrėja.
Po muziejaus atidarymo susidomėjimas dar labiau išaugo: žmonės ir dabar siūlo naujus eksponatus, o kai kurie pažadėjo jų atvežti net iš kitų miestų.
„Žmonės pradėjo suprasti, kad čia iš tikrųjų šis tas vyksta“, – džiaugėsi J. Statkuvienė.
Muziejus stiprina bendruomeniškumą
„Širdies kartų“ muziejus Ruzgų bendruomenei reiškia kur kas daugiau nei tik senų daiktų ekspoziciją. Pašnekovės teigimu, gyventojai džiaugiasi, kad kaime atsirado vieta, kurioje saugoma vietos istorija ir prisiminimai. Sulaukiama daug palaikymo iš gyventojų, kurie tikisi, kad muziejus paskatins didesnį bendruomeniškumą ir pritrauks lankytojų iš kitų vietovių.
„Kaimo gyventojai sako – gal dabar apie mus daugiau žinos, gal ekskursijos atvažiuos, gal žmonės dažniau užsuks. Gal bendrystė bus stipresnė“, – pasakojo muziejaus įkūrėja.
Anot jos, noras saugoti kasdienybės istoriją atėjo dar iš senelių kartos. „Mes turime žinoti savo šaknis“, – įsitikinusi ji.
Jaunimą labiausiai stebina senieji daiktai
Didžiąją dalį eksponatų muziejui dovanojo vyresnio amžiaus žmonės. Pasak pašnekovės, dažnai jie atneša ilgus metus namuose saugotus daiktus – senas pinigines, buities daiktus, nuotraukas ar kitus šeimos prisiminimus.
O jaunesni lankytojai į muziejų ateina vedami smalsumo. Daugelio jų dėmesį patraukia daiktai, kurių jie anksčiau nėra matę, kurių paskirties net nežinojo.
„Jaunimas klausinėja – kas čia toks, kam tas kalvaratas reikalingas? Jiems viskas labai įdomu“, – kalbėjo pašnekovė.
Didelio susidomėjimo sulaukia ir seni atminimų sąsiuviniai, kuriuos jaunimas varto su nuostaba.
„Sako – oho, jūs tokius rašydavot? Kaip įdomu“, – pasakojo muziejaus įkūrėja.
Pasak jos, žmones traukia ir tai, kad muziejuje daugelį eksponatų galima paliesti, apžiūrėti iš arti.
J. Statkuvienė tikisi, kad ateityje žmonės dar aktyviau prisidės prie muziejaus kūrimo – ne tik lankysis, bet ir dovanos naujų eksponatų.
Muziejų planuoja plėsti
Pašnekovė sakė jau galvojanti apie muziejaus plėtrą, nes dabartinėje erdvėje eksponatams ima trūkti vietos. Pasak jos, bendruomenė svarsto suteikti didesnes patalpas, į kurias ateityje galėtų persikelti muziejus.
Ateityje ji norėtų muziejuje rengti ir edukacijas. Viena iš idėjų – lankytojus supažindinti su senoviškais valgiais, kurių receptai perduodami iš kartos į kartą.
J. Statkuvienė pasakojo norinti pristatyti vadinamąją šilkinę košę – iš perlinių kruopų ir bulvių tarkių gaminamą patiekalą, kurį prisimena dar iš močiutės laikų: „Vaišinau muziejaus atidarymo dalyvius ir nė vienas nepasakė, kad neskanu.“
Pasak pašnekovės, svarbiausia, kad muziejus būtų gyvas – kad žmonės ateitų, domėtųsi, registruotųsi apsilankymams ir sugrįžtų dar kartą.
Apsilankymus muziejuje galima derinti telefonu, kreipiantis į Jūratę tel. 0 612 44 275.
Senųjų gramofonų muziejus tapo kasdieniu darbu
Mažeikiškis Gedminas Stasiūnas Gramofonų muziejų atidarė 2022 metais, tačiau susidomėjimas senais gramofonais ir patefonais jį lydi jau daugiau nei tris dešimtmečius. Šiandien muziejus ne tik traukia lankytojus, bet ir reikalauja nuolatinės priežiūros bei kasdienio darbo.
Per kelerius metus muziejus smarkiai pasikeitė – atsirado daugiau eksponatų, sukaupta daugiau bendravimo su lankytojais patirties, tačiau kartu atsirado ir daugiau atsakomybės.
„Žmonės neįsivaizduoja, kiek darbo yra muziejuje. Prieš ateinant lankytojams reikia pasiruošti, pravesti edukaciją, po to viską sutvarkyti“, – pasakojo G. Stasiūnas.
Didžioji dalis muziejuje esančių aparatų yra daugiau nei šimto metų senumo, todėl kiekvienam jų reikia nuolatinės priežiūros. Pasak muziejaus įkūrėjo, po demonstracijų aparatus tenka valyti, sutepti, prižiūrėti ar keisti kai kurias detales.
Pašnekovas neslėpė, kad muziejus užima didelę dalį kasdienybės. Nors abu su žmona jau pensininkai, laisvo laiko beveik nelieka.
„Tai yra darbas, tik malonus darbas. Vargina, bet kartu suteikia daug gerų emocijų“, – kalbėjo G. Stasiūnas.
Šiuo metu muziejuje sukaupta įvairių senųjų aparatų ekspozicija užima apie 150 kvadratinių metrų. Lankytojams demonstruojami maždaug 22 veikiantys aparatai. Muziejus išskirtinis tuo, kad didelė dalis eksponatų ne tik stovi lentynose, bet ir yra gyvai demonstruojami lankytojams.
Muziejų aplanko žmonės iš įvairių šalių
G. Stasiūno teigimu, Gramofonų muziejus išlieka išskirtinis ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Panašaus pobūdžio muziejų galima rasti nebent Lenkijoje, tačiau jis yra valstybinis ir susijęs su Varšuvoje veikusia gramofonų gamykla. Skandinavijos šalyse taip pat yra išlikusių senųjų gramofonų kolekcijų, nes ten veikė aukštos kokybės aparatų gamyklos, o istorinės aplinkybės leido išsaugoti daugiau autentiškų eksponatų.
„Mes esame vieninteliai tokie Baltijos šalyse“, – sakė G. Stasiūnas.
Pašnekovas pasakojo, kad muziejų aplanko ne tik mažeikiškiai ar Lietuvos gyventojai. Per kelerius metus čia apsilankė žmonių iš įvairių pasaulio šalių – Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Australijos, Japonijos bei kaimyninių valstybių.
„Jau galvojame apie žemėlapį, kur būtų galima sužymėti, iš kokių šalių lankytojai atvyksta“, – šypsojosi muziejaus įkūrėjas.
Muziejų išlaiko iš savo lėšų
Gramofonų muziejuje eksponatų tiek daug, kad kartais ima trūkti vietos, tačiau norisi lankytojams parodyti kuo didesnę senųjų aparatų istorijos dalį. Ir, vis dėlto, apie jo plėtrą G. Stasiūnas negalvoja. Pasak pašnekovo, didžiausias išmėginimas – muziejaus išlaikymas.
Muziejus įkurtas nuomojamose patalpose, todėl tenka mokėti ne tik nuomos, bet ir šildymo išlaidas.
„Muziejų išlaikome iš pensijų“, – neslėpė jis.
Vis dėlto didžiausia motyvacija tęsti veiklą tampa lankytojų reakcijos. Jų padėkos, emocijos suteikia jėgų nesustoti.
„Kai žmonės išeidami sako, kad nieko panašaus nėra matę, tai labai motyvuoja“, – tvirtino mažeikiškis.
Muziejus lankytojus priima ir savaitgaliais, tačiau prieš atvykstant prašoma susisiekti telefonu ir suderinti laiką. Pašnekovas teigė, kad prie lankytojų stengiasi prisitaikyti kuo lanksčiau.
G. Stasiūnas taip pat dėkojo Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centrui už pagalbą nukreipiant lankytojus į muziejų.
Dėl apsilankymo muziejuje galima registruotis telefonu 0 612 14 351.
Karolina GUDAUSKAITĖ




