Tango

Visa tai ne apie kraują kaitinantį šokį, o apie išmestą už durų kažkam neįtikusį šunį. Taip, tikrų tikriausiai – „apie šunį“.
Ėjau gal jau šešioliktus ar septynioliktus metus. Tėvų palieptas nubėgti į parduotuvę duonos ir pieno, skubiai šokau vykdyti paliepimo. Kadangi maisto prekių parduotuvė buvo netoli, tuoj už kino teatro „Spalis“, tai daugiau dešimties minučių ir netrukdavau, o tąkart kaip tyčia užtrukau ilgiau, nes kažkoks dėdė plūdo šunį: „Tu čia, pašlemėke, kelinta diena voliojiesi, maišaisi po kojomis, tuoj nuspirsiu kaip kamuolį. Nei įeisi normaliai į parduotuvę, nei išeisi, vis tas stipena, gal užsikrėtęs, kur valdžia žiūri, kad mieste visokie gaišenos trainiojasi.“
Atkreipiau dėmesį į varganą šunį. Jis buvo gal kokių aštuonių ar dešimties mėnesių, labiau išmanantys porino, kad tai medžioklinis skalikas.
Skalikas ar ne, nelabai supratau, tik suvokiau, kad gyvūnas yra nusilpęs, galbūt kelinta diena neėdęs. Nebeskubėjau taip greit į parduotuvę, nuogąstavau, kad piktasis dėdė tikrai nepradėtų spardyti ir taip prisikankinusio, vos ant trijų kojų pastovinčio šunelio.
Gerai, kad minėtasis žmogelis žodžiais, o ne veiksmais išliejęs pyktį ant šuns įsmuko į parduotuvę. Liūdnu žvilgsniu pažiūrėjau į nelaimingą gyvūną, suspaudė širdį. Neskubėdamas pravėriau parduotuvės duris, nupirkęs, ko paprašyta, tekinas lėkiau lauk. Už durų, ant šaligatvio, palei parduotuvės sieną, drebėdamas ne iš šalčio, o iš skausmo leisgyvis gulėjo šuo.
Matyt, kažkada įsigytas medžioklei, kažkuo neįtiko šeimininkui ir še tau: spyris į užpakalį – ir gatvėje. Kiek beturėdamas jėgų, susirietęs į kamuolį laižė priekinę, kažkur sužalotą leteną. Snukutį įspaudęs tarp kojų, turbūt mąstė apie savo sunkią paskutinių dienų šunišką dalią. O visiems nė motais – dvėsk. Pažvelgiau į nelaimingojo pusę, šunelis, pajutęs, kad yra stebimas, sukaupęs paskutines jėgas, pasuko galvą. Mūsų žvilgsniai susitiko.
Per kūną nuėjo drebulys – toks išraiškingas ir be galo protingas, pilnas skausmo ir kančios buvo šuns žvilgsnis, gyvūnas maldaute maldavo žmogiško gailesčio.
Atlaužęs duonos gabalėlį, priėjau kiek įmanoma arčiau ir pamečiau šuneliui.
Arti nepriėjau, gal iš tikrųjų kuo užsikrėtęs.
Šunelis, sukaupęs paskutines jėgas, pasuko galvą į mano pusę. Jo akys tai užsimerkdavo, tai atsimerkdavo, sunkiai alsavo.
Aušo nuostabus rytas, atsikėlėme gana anksti, ruošėmės grybauti. Po vasariško lietaus pats grybų augimas. Pravėręs priemenės duris, žvilgtelėjau į nuostabiai giedrą dangų, net aiktelėjau – palei mūsų namo sieną, į kamuolį susirietęs, gulėjo vakar prie parduotuvės matytas šuo. Gulėjo ramiai, rodos, nė nekvėpuoja. Priėjęs arčiau, apžiūrėjau – šuo, matyt, užuodė mane, tikrai nesitikėjau, kad jis kažkokiu būdu atseks paskui ir atsiguls netoli namų durų. Akimirką stebėjom vienas kitą. Gailesčio banga užliejo mano kūną. Šunelis, sukaupęs visas jėgas, pavizgino uodegą. Neišmaniau, ką ir bedaryt, kur reiks jį dėti, šitokios veiksmo baigties tikrai nesitikėjau. Kodėl atsliūkino būtent prie mano namų durų? Kad ilgai išgyvens – tikrai nemaniau. Suradęs tuščią indą, pripyliau vandens ir pastūmiau link jo. Šuo iš visų jėgų pasislinko į priekį ir godžiai lakė vandenį.
Sutartu laiku atvykę draugai nustebo, kad aš tupinėju apie kažkokią stipeną, o ne į grybus ruošiuosi. „Ar iš viso jis juda? Kam tau toks reikalingas? Ar nėra rimtesnių šunų?“– ironizavo draugai. Kai viską jiems papasakojau, nebesišaipė.
„Eime grybauti, negaišk laiko, – skubino mane draugai, – juk matai, kad iki vakaro neištemps.“
Man ir pačiam kilo minčių, kad ilgai negyvens, bet šuo kovojo: šiek tiek pasikėlė po draugų pasakytų žodžių, suurzgė, parodė dantis ir vėl įsikniaubė nosį tarp kojų.
Prieš išeidamas grybauti, dar įpyliau į dubenį vandens, prilaužiau duonos. „Laikykis“, – tiek tepasakiau išeidamas.
Miškas buvo tolokai, tad laiko turėjome pakankamai pabendrauti ir pajuokauti. Bet iš galvos man vis neišėjo, kaip tam šuneliui.
Greitai bėgo laikas. Mano draugų ir artimųjų nuostabai, šuo atsigavo, sustiprėjo, stojosi ant kojų, pradėjo blizgėti kailis. Jis nesitraukė nuo manęs nei per žingsnį. Susigyveno su visais, buvo draugiškas ir nešiepė dantų. Bet, neduok Dieve, kas netyčia ar juokais stumtels mane, staigesniu judesiu išties ranką pasisveikinti, šuo šokdavo iš vietos labai greitai urgzdamas ir rodydamas dantis. Užtekdavo pasakyti: „savas“ ir šuo nurimdavo. Visi matė ir suvokė, kad šuniui šeimininko saugojimas – jo pareiga.
Taigi pradėjau rūpintis nusilpusiu, sužeistu šunimi. Su juo dalinausi tuo, ką aš pats valgiau. Šuo, augdamas ir tvirtėdamas, darėsi vis labiau protingesnis. Būdavo, su juo kalbi, pasakoji kažką, o šis tai uodegą pavizgina, ausis pajudina, viską supranta, kaip žmogus. Ir tada pamąstydavau, ar visada mane išklauso ir supranta žmonės. Pradėjus žaisti futbolą ar kitus žaidimus, paliepsi, kad lauktų, būtent ten ir rasi, kur buvo paliepta laukti.
„Kuo vardu šuo?“ – dažnas klausdavo. „Dar neišrinkau vardo“, – atsakydavau. Tai šunį ir vadindavo visaip: Reksas, Rudis ir panašiai.
Tėvai liepė sutvarkyti daržovių saugyklą, kuri buvo čia pat, kieme, priešais kaimynų namą. Kad nebūtų nuobodu, įėjęs į kambarį, uždėjau plokštelę ir pravėriau langą. Smagi muzika pasklido po visą kiemą ir dirbti buvo linksmiau.
Gerokai sušilęs, išėjau iš daržovių saugyklos į kiemą atsigaivinti, prisėdau prie kaimynų buto, ant laiptelio. Šuo pastebėjęs, kad aš netoliese, pavizgino uodegą ir toliau sau įprastu būdu ramiausiai ilsėjosi.
Atmintinai žinojau savo plokštelių dainas ir melodijas. Vienai pasibaigus, žinojau, kokia bus kita. Užgrojo kraują kaitinanti melodija – argentinietiškas tango. Garsai pasklido po kiemą, nors šok nuo laiptelio ir nuotaikingu ritmu skriek ir siausk, skambant pašėlusiai muzikai. Kad ir mano šuo, matyt, pajuto to didingo ir džiugaus šokio jėgą ir ritmą.
Jo akys švietė, pakėlęs galvą aukščiau, tarsi šypsodamasis, išsišiepė ir, rodos, tuoj šoks ir ims šėlti. Ir tada šovė man puiki mintis – savo bevardį šunį, visaip pravardžiuojamą, pavadinti Tango.
„Tango!“ – pašaukiau šunį. Šuo atsisuko iškart, rodėsi, kad tą vardą girdi ne pirmą kartą. Greitai prigijo šis didingas vardas – Tango.
Ėjo antrieji metai į pabaigą, kai Tango su manimi. Malonu buvo žiūrėti, kaip jis dūksta su karinguoju mūsų baltai raudonai dryžuotu katinu Princu.
Grybaujant miškuose, Tango visada būdavo šalia, bet, pasipainiojus po kojomis kiškiui, gerokai jį pavaikydavo po mišką. Nors kiek toli nueitume, jis visada atsirasdavo šalia ir nereikėdavo, nei švilpti, nei šaukti, atsekdavo pėdomis tiksliai. Rodėsi, būtume išsiskyrę ilgam, grįžęs visada prilėkdavo ir būtinai palaižys rankas, veidą, o aš, jį apkabinęs, džiūgaudavau, kad niekur nenuklydo.
Pačiame futbolo žaidimo įkarštyjė tėvai pašaukė ir liepė iš parduotuvės nupirkti duonos. Parlėkęs namo, pagriebiau pinigus nuo stalo ir išlėkiau iš trobos ir bėgte į netoliese esančią duonos parduotuvę. Tango kaip visada buvo šalia. Nupirkęs duoną iš praduotuvės išlėkiau kaip kulka. Tango laukė. Supratęs kaip aš skubu, pirmas šoko į gatvę.
Sucypė mašinos stabdžiai, trenksmas ir mano vargšas šunelis numestas už kelių metrų – žuvo.
Negalėjau patikėti, kaip prieš mano akis žuvo šuo, kurį prikėliau naujam gyvenimui, kuris jautė ir suvokė, kad ne visi žmonės spyriais ir keiksmais gali „maitinti“, kad meilė ir artumas gyvūnui gali taip suartinti, pririšti vienas prie kito, to neišgyvenęs – nesuprasi. Duoną įsikišęs į užantį, ant rankų paėmiau Tango ir verkdamas, nors nebuvau jau vaikas, parnešiau į kiemą ir atsargiai paguldžiau į žolę.
Tėvai, sužinoję mano širdgėlą, jokių darbų tą dieną daugiau neuždavė. Prie šuns kūno susirinkę draugai irgi dūsavo, ne vienas nubraukė ašarą, žinodami, koks tai buvo protingas ir ne tik prie manęs prisirišęs šuo.
Paėmęs kastuvą, šalia kiemo, esančio Seminarijos kalno papėdėje, iškasiau duobę, suvyniojau Tango į troboje rastą skudurą, įleidau į duobę. Priskyniau čia pat, kalno papėdėje, rastų gėlių, apdėjau jomis skudurą, kuriame buvo suvyniotas Tango, raudodamas užkasiau žemėmis.
Ilgai dar vienas rymojau prie numylėto savo šunelio kapo, mąstydamas, kad viskas taip baigėsi netikėtai ir tragiškai.
Ir šiandien, kada miesto centre pastatau stovėjimo aikštelėje automobilį, su skausmu ir širdgėla žvelgiu į kalno šlaitą, kur palaidotas man ištikimas, be galo protingas, niekada manęs neišdavęs draugas – šuo Tango.
Jonas BARKUS