Velykos – viena svarbiausių metų švenčių, kurioje susipina tikėjimas, gamtos atgimimas ir tradicijos. Margučių raštai, verbų simbolika, bendras šeimos stalas – visa tai ne tik papročiai, bet ir mūsų tapatybės dalis. Kuo ši šventė gyva šiandien ir kokią vietą ji užima mūsų gyvenime?
Aurelija SERVIENĖ
Kunigas dr. Saulius STUMBRA:
– Šventų Velykų ženklas – Jėzus Kristus, mirties nugalėtojas. Todėl sena tradicija kviečia sveikinti vieni kitus: „Kristus prisikėlė“ – tikrai prisikėlė, atsako pasveikintasis. Šis pasveikinimas siekia pirmuosius krikščionybės amžius.
O keičiasi tikrai daug… Juk dažnai ir sveikiname kitaip, ir simbolius pasirenkame kitus – tik tada apvagiame pačią šventę, jos turinį ir prasmę paversdami „viščiukais“ ir „zuikučiais“.
Labai gražu, jog švenčiame, tai taip pat reikia mokėti. Kelios laisvos dienos duoda galimybę susitikti, pabendrauti, nes laiko vis maža.
Man asmeniškai šv. Velykos džiugios, nes pamenu, kaip skubėdavome nespėjusius pabusti nuplakti žaliomis beržų šakelėmis, gal dėl tradicijos, bet tikras džiaugsmas visad aplankydavo šv. Velykų rytą. Koks jis skambus ir iškilmingas: visur aidi varpai, procesija su „triūbom“ ir tas nuolat besikartojantis „aleliuja“.
Tokį šv. Velykų rytą linkiu išgyventi ir visiems telšiškiams.
Telšių kultūros centro vaikų folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ vadovė Rita MACIJAUSKIENĖ:
– Po ilgo, rimto ir sunkaus gavėnios susilaikymo šv. Velykos žemaičiams yra didysis džiaugsmo proveržis.
Ši šventė labiau paplitusi Aukštaitijoje, Dzūkijoje. Tačiau žemaičiai taip pat turi savitų tradicijų. Viena ryškiausių mūsų krašto ypatybių yra šv. Velykų būgnų mušimas ir Velyknakčio budėjimas. Sargyba stovi bažnyčioje prie Kryžiaus, saugodama tą didžiąją paslaptį iki pat šv. Velykų ryto prisikėlimo šlovės. Tai suteikia šventei paslaptingumo ir didybės, kurios nepamatysi niekur kitur Lietuvoje.
Kitas šv. Velykų atributas – margutis – gyvybės simbolis. Žemaitijoje margučius populiariausia marginti vašku, raštai smulkūs ir preciziški. Velykų Bobutė – nors šis personažas žinomas visoje Lietuvoje, žemaičiai moka ją „pateikti“ su savitu humoru ir pamokymais vaikams.
Velykos yra metas, kai tradiciniai sūpynių žaidimai, dainos apie pavasarį, apie parskrendančius paukščius primena žemaičiui, kad jis yra gamtos dalis. Tai laikas, kai pavasario balsai skamba garsiausiai, nes per šventes susitinka šeimų kartos. Kultūros centras 30 metų turi ypatingą visai šeimai Atvelykio šventę Katedros aikštėje „Rėid margs kiaušinielis“, kuriame netrūksta žaidimų, pramogų ir smagių dainų su vaikų ir jaunimo folkloro ansambliu „Čiučiuruks“.
Seniau šv. Velykoms ruošdavosi visą Didžiąją savaitę (švarinimasis, balinimas, kepimas). Dabar dažnas viską nusiperka prekybos centre šeštadienio vakarą. Pradingo tas ilgas, lėtas sakralumas. Anksčiau per šv. Velykas skambėdavo dainos ir pokalbiai, dabar telefonų pranešimų garsai. Anksčiau kaimynas pas kaimyną eidavo su daina, lalaudavo, o dabar dažniau apsiribojama žinute „Su šv. Velykom!“. Tikrąjį bendravimą pakeitė virtualus pasveikinimas (čia aš su humoru).
Mano šeimoje nėra „itin didelių“ tradicijų. Tai margučių dažymas iš vakaro – kūrybinė meditacija, kai visos mintys susitelkia į ramybę. Velyknaktis – didysis laukimas bažnyčios prietemoje, kai širdį užlieja stebuklo pojūtis. Velykų stalas, margučių daužymas ir pokalbiai – visos šeimos bendrystė. Jokie brangūs daiktai neatperka tos šilumos, kai visa šeima susėda kartu ir tiesiog kalbasi.
Luokiškė Genovaitė LINKUVIENĖ:
– Velykų tradicijos ir pas mus tradicinės – vaikystėje su tėvais ir toje pačioje gatvėje netoliese gyvenančiais seneliais (vadinom babūnėle ir bočiumi). Gyvenome Plungėje.
Didžiausias džiaugsmas buvo eiti į turgų su mama arba babūnėle rinktis dažymui kiaušinių. Visada žiūrėdavome, kad nebūtų apvalokais galais. Sakydavo, tokie mažiau tvirti.
Su mama namie ruošdavome dar „žalius“ sudrėkintus kiaušinukus – apvoliodavome smulkintais svogūnų lukštais, aprišdavome medžiaginėmis skiautėmis.
Mama turėjo kiaušinių dažymo katiliuką, jau niekam kitam ir nebetinkamą. Ten į dažytą kažkokiais dažais vandenį atsargiai dėdavome „suvystytus“ kiaušinius ir virdavome. Nežinau, turbūt kaip ir dabar, apie 8–10 min. nuo užvirimo. Paskui mama išvirusius kiaušinius pamerkdavo šaltame vandenyje.
Paskui prasidėdavo stebuklas – atvėsusius „leliukus“ pradėdavome išvynioti. Kiek džiaugsmo, lyginimo, kuris išėjo gražiausias. Žinoma, prieš tai dar mama pablizgindavo riebaluota medžiagos skiautele. Tokia kiaušinių dažymo tradicija bent mano šeimoje išlikusi iki šių dienų. Tik virimo vandens nedažau dažais, o pridedu dar svogūnų lukštų arba kinrožės džiovintų žiedų – arbatos. O ant nevirtų drėgnų kiaušinių klijuoju snieguoles, tujų, buksmedžio šakeles, kokius džiovintus lapelius.
O pas babūnėlę kiaušinių dažymo „ceremonijoje“ esu dalyvavusi gal porą kartų. Pirma visus kiaušinius išvirdavo, paskui į pieštuko galą įkalusi mažą vinuką merkdavo į tirpintą vašką ir piešdavo ar taškuodavo visokius ornamentus, gėles. Vėl merkdavo į dažytą vandenį. Gražūs buvo kiaušinukai ir namo įduodavo neštis. Man tas būdas nelabai išėjo, todėl ir neprigijo.
Na, o pati Velykų šventė prasidėdavo vėl nuo kiaušinių. Man vaikystėje buvo labai gaila bent savo dažytus daužyti vienas į kitą. Tada dar po krūmus nelakstėme, dovanų neieškojome. Nebuvo tokios tradicijos. Tik, jei Velykas švęsdavome pas močiutę, mama visada seneliams nunešdavo dovanų. Na, ir dabar vaišių šeimininkams ir dalyvaujantiems mažamečiams Velykų dovanėlės.
Aš dar iki šiol, apie 30 metų, laikau dovanotus tuščiavidurius Velykų kiaušinukus.
***
Velykos ištisus metus
Tautodailininkės Jadvygos MAČIŪNIENĖS namuose Velykos tęsiasi ištisus metus. Jau daugelį metų moteris skutinėja margučius, puošdama juos įvairiausiais raštais ir savo kruopštumu stebindama aplinkinius. Šiam pomėgiui ji skiria daug valandų kone kasdien ištisus metus. Tautodailininkė kuria ne tik sau – mielai savo kūryba dalijasi ir su kitais. Rengia parodas, dalyvauja pleneruose, kūrybinėse stovyklose, edukacijose, konkursuose.
Jadvyga kilusi iš Klaipėdos krašto. Anot jos, ten Velykų tradicijos buvo kiek kitokios. „Velykų rytą su beržo šakele mus nuplakdavo, eidavome velykauti pas kaimynus – jie vaišindavo įvairiais skanėstais. Mama šventėms puošdavo stalą, atmintyje išliko iš sviesto padaryti jos avinėliai“, – prisimena ji.
Anksčiau, pasak tautodailininkės, dažų kiaušiniams nebuvo, todėl naudodavo svogūnų lukštus. Margučius skutinėdavo paprastais raštais, kartu su tėvuku, naudodami peiliukus. „Tais laikais sudėtingų raštų nebuvo“, – sako Jadvyga. Tik vėliau jos margučiuose atsirado žemaitiški ir baltiški ženklai bei augaliniai motyvai.
Jadvyga pasakoja puoselėjanti ir naujesnes tradicijas – per Velykas gamina želės kiaušinius, kurių, pasak jos, ypač laukia artimieji.
2020 metais Jadvyga tapo Pasaulio žemaičių tautodailės parodos laureate ir už savo margučius buvo apdovanota laureato ženklu.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Loading ...
