Kris­ti­nos Do­die­nės šir­dy­je di­de­lę vie­tą uži­ma Že­mai­ti­ja

Kris­ti­nos Do­die­nės ma­mos tė­viš­kė yra ša­lia Var­nių, o ji pa­ti gy­ve­na Pas­va­lio ra­jo­ne, Sa­lo­čių mies­te­ly­je. Kris­ti­nos šir­dy­je di­de­lę vie­tą uži­ma Var­niai ir jų apy­lin­kės, ku­rio­se pra­lei­do vai­kys­tės ir jau­nys­tės die­nas ir į ku­rias šian­dien su­grįž­ta su di­de­liu džiaugs­mu.

Jos kas­die­ny­bė­je nė­ra vie­tos pa­sy­vu­mui. Die­ną ji dir­ba at­sa­kin­gą tei­si­nin­kės dar­bą, va­ka­re re­pe­tuo­ja su ko­lek­ty­vais, o sa­vait­ga­liais daž­nai iš­vyks­ta kon­cer­tuo­ti. O kur dar po­mė­giai, ku­riems lai­ko at­ras­ti taip pat rei­kia.

Lau­ra MOC­KU­TĖ

Že­mai­tiš­kos šak­nys

K. Do­die­nės są­sa­jos su Že­mai­ti­ja itin ar­ti­mos. Jos ma­ma au­go Kū­jai­nių kai­me, vi­sai ša­lia Var­nių. Ne­ma­žos da­lies gi­mi­nai­čių šak­nys taip pat yra čia, o ki­ti dar ir šią die­ną sa­vo gy­ve­ni­mus ku­ria Tel­šių ra­jo­no vie­to­vė­se.

Kris­ti­na pri­si­me­na, kad vi­sas vai­kys­tės va­sa­ras pra­leis­da­vo tė­vų gim­ti­nė­se, ta­čiau la­biau­siai jai pa­ti­ko Že­mai­ti­jo­je – čia va­sa­ros bū­da­vo links­miau­sios. Jas ly­dė­da­vo gau­sus bū­rys bend­raam­žių vai­kų, pra­mo­gos, dar­žų ra­vė­ji­mas, kar­vių mel­ži­mas, kiau­lių šė­ri­mas, šie­no džio­vi­ni­mas ir ve­ži­mas. „Bu­vau tik­ras kai­mo vai­kas – vi­sus ūkio dar­bus dir­bau su džiaugs­mu“, – da­li­jo­si K. Do­die­nė.

Čia su­si­pa­ži­no ir su sa­vo vai­kys­tės ge­riau­sia drau­ge ir pir­mą­ja mei­le.

Ži­no­ma, Kris­ti­na su di­de­liu džiaugs­mu pri­si­me­na jau­nys­tės šo­kius, į ku­riuos su­si­rink­da­vo vi­sas kai­me­lio jau­ni­mas.

„Vis­kas, kas su­si­ję su Var­niais, man ke­lia tik tei­gia­mas emo­ci­jas“, – at­vi­ra­vo ji.

Nors vai­kys­tės ir jau­nys­tės džiaugs­mai tė­vų gim­ti­nė­je jau praė­jo, Kris­ti­na čia sve­čiuo­ja­si bent ke­le­tą kar­tų per me­tus. „No­rė­čiau daž­niau, bet gy­ve­ni­mo tem­pas, sa­vi rei­ka­lai ir rū­pes­čiai ma­no no­rus ko­re­guo­ja ki­ta link­me“, – pri­si­pa­ži­no K. Do­die­nė.

Var­niuo­se Kris­ti­na lan­kė­si ne taip se­niai. Pa­mi­nė­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­nos ji at­vy­ko ne vie­na, o su ko­lek­ty­vais „Na­vi­ja“ ir „MIX­tu­rA“, ku­rių na­rė yra ir pa­ti. Nors į Var­nius tą­dien at­važiavo kon­cer­tuo­ti, Kris­ti­na ne­pra­lei­do pro­gos ap­lan­ky­ti, o kar­tu ir ko­le­gas su­pa­žin­din­ti su ar­ti­mo­mis šir­džiai vie­to­mis. „Pra­va­žia­vo­me su ko­le­go­mis pro dau­ge­lį vai­kys­tės, paaug­lys­tės ir jau­nys­tės me­tais iš­vaikš­čio­tų vie­tų, su­ti­kau ne­ma­žai šil­tų žmo­nių, gi­mi­nai­čių, ku­rie at­vy­ko su­ži­no­ję, kad kon­cer­tuo­siu“, – džiau­gė­si Kris­ti­na ir pri­dū­rė, kad vi­suo­met sten­gia­si pa­lai­ky­ti ry­šį su čia gy­ve­nan­čiais ar­ti­mai­siais.

Že­mai­čių kal­ba – pa­są­mo­nė­je

Kris­ti­na sa­kė, kad kas­die­nė­je kal­bo­je var­to­ja že­mai­tiš­kus žo­džius. „Dau­ge­lis že­mai­tiš­kų žo­džių yra vi­sai var­to­ti­ni ir Aukš­tai­ti­jo­je, tik su ki­to­mis ga­lū­nė­mis“, – pa­sa­ko­jo ji. Ta­čiau že­mai­tiš­kai jai ge­riau­siai se­ka­si kal­bė­ti Že­mai­ti­jo­je – su­si­ti­kus su ar­ti­mai­siais. Be­sik­lau­sy­da­ma šios tar­mės, Kris­ti­na ir pa­ti pra­de­da kal­bė­ti že­mai­tiš­kai. Pa­sak jos, kal­ba su­grįž­ta iš pa­są­mo­nės.

Gy­ve­ni­mo vin­giai

Kris­ti­na au­go ir gy­ve­no Kau­ne – čia bai­gė mo­kyk­lą, o vė­liau įsto­jo į tuo­me­ti­nę Lie­tu­vos po­li­ci­jos aka­de­mi­ją (da­bar – My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­tas), kur stu­di­ja­vo tei­si­nin­ko spe­cia­ly­bę.

Uni­ver­si­te­te Kris­ti­na bu­vo cho­ro da­ly­vė, ta­čiau bai­gu­si moks­lus ne­be­dai­na­vo – pra­dė­jo dirb­ti Kau­ne, pra­si­dė­jo bui­tis ir ki­ti da­ly­kai.

Tei­si­nin­kė to­liau kar­je­rą tę­sė Anykš­čiuo­se, Pas­va­ly­je, o da­bar gy­ve­na Sa­lo­čių mies­te­ly­je, su vy­ru au­gin­da­ma duk­rą ir sū­nų.

Tei­sė­sau­gos sis­te­mo­je K. Do­die­nė dir­bo 30 me­tų. O da­bar ant­rus me­tus dir­ba tei­si­nin­ke As­mens su ne­ga­lia tei­sių ap­sau­gos agen­tū­ro­je prie LR so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos. Nors dar­bas at­sa­kin­gas ir rei­ka­lau­jan­tis su­si­kau­pi­mo, Kris­ti­nos gy­ve­ni­me ša­lia įsta­ty­mų vi­sa­da til­po ir mu­zi­ka.

Mu­zi­ki­nė ke­lio­nė

Kris­ti­na au­go tarp mu­zi­kuo­jan­čių žmo­nių. Jos se­ne­lis bu­vo Var­nių kraš­to gie­do­to­jas, o tė­tis, dė­dė ir ki­tas se­ne­lis gro­da­vo ar­mo­ni­ka ir dai­nuo­da­vo.

K. Do­die­nė da­li­jo­si, kad dar mo­kyk­lo­je lan­kė dai­na­vi­mo bū­re­lius, o įsto­ju­si į uni­ver­si­te­tą – cho­rą. Bai­gus moks­lus uni­ver­si­te­te, mu­zi­ki­nė veik­la nu­trū­ko.

Į mu­zi­ki­nę veik­lą ji su­grį­žo maž­daug prieš 10 me­tų ga­vu­si pa­siū­ly­mą pri­si­jung­ti prie ko­lek­ty­vo. Kris­ti­na tuo me­tu iš­ban­dė sa­vo jė­gas an­samb­ly­je „Ra­das­ta“. Nors toks žings­nis ne­bu­vo jos pla­nuo­se, ta­čiau pa­ban­džiu­si ne­pa­si­gai­lė­jo – dai­nuo­ti ko­lek­ty­ve jai la­bai pa­ti­ko. Nors šia­me ansamblyje iš­bu­vo apie 5 me­tus, šian­dien ji yra ir ki­tų ko­lek­ty­vų da­lis.

Kris­ti­na įsi­trau­kė ir į ka­pe­los „Ont mū­šos“ veik­lą. Ji sa­kė, kad šios ka­pe­los iš­skir­ti­nu­mas – po­zi­ty­vu­mo do­va­no­ji­mas at­lie­kant sa­vo dai­nas, o pa­tį ko­lek­ty­vą api­bū­di­na kaip itin drau­giš­ką ir ku­rian­tį šei­my­niš­ką at­mos­fe­rą.

K. Do­die­nė pa­si­da­li­jo, kad prieš 8 me­tus su­si­pa­ži­no su da­bar­ti­ne mu­zi­kos ko­le­ge Rū­ta Ku­del­kie­ne-Mi­se­vi­če, ku­ri pa­kvie­tė da­ly­vau­ti jos va­do­vau­ja­ma­me mo­der­naus folk­lo­ro an­samb­ly­je „Na­vi­ja“. „Šian­dien tai bal­tų kul­tū­ros ir klu­bi­nės mu­zi­kos sin­te­zė. Va­do­vės aran­žuo­tas ir in­terp­re­tuo­ja­mas lie­tu­vių liau­dies dai­nas ko­lek­ty­vas at­lie­ka ne tik inst­ru­men­tais, bet ir pa­si­telk­da­mas šiuo­lai­ki­nes tech­no­lo­gi­jas“, – pa­sa­ko­jo Kris­ti­na.

Kal­bė­da­ma apie folk­lo­ro mu­zi­ką, dai­ni­nin­kė sa­kė, kad ji pa­ro­do mū­sų šak­nis, lei­džia pa­me­di­tuo­ti ir ne­pa­lie­ka abe­jin­gų. O mo­der­nus folk­lo­ras su ro­ko ir elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos prie­sko­niu Kris­ti­nai pa­tin­ka dar la­biau.

Prieš me­tus Rū­ta, Kris­ti­na ir dar du vy­ru­kai su­bū­rė kvar­te­tą „MIX­tu­rA“, ku­ris at­lie­ka po­pu­lia­rią­ją est­ra­di­nę mu­zi­ką.

Nuo pra­di­nio kuk­laus tri­jų dai­nų re­per­tua­ro ko­le­gos šią die­ną ga­li su­dai­nuo­ti apie 200 dai­nų. „De­ri­na­mas ret­ro skam­be­sys su šiuo­lai­ki­niu hu­mo­ro jaus­mu, o kiek­vie­nas pa­si­ro­dy­mas kaip ma­žas mu­zi­ki­nis spek­tak­lis“, – kal­bė­jo Kris­ti­na.

Dai­ni­nin­kės gy­ve­ni­me šo­kis taip pat uži­ma ne­ma­žą vie­tą – ji šo­ka jau sep­tin­tus me­tus skai­čiuo­jan­čia­me Sa­lo­čių mo­te­rų šo­kių ko­lek­ty­ve „Mė­ta“.

Kris­ti­na sa­kė, kad iš­ban­dy­ti su­ge­bė­ji­mus skir­tin­gų žan­rų ko­lek­ty­vuo­se jai la­bai pa­tin­ka. „Kiek­vie­nas ko­lek­ty­vas tu­ri sa­vas­tį, ku­ri bū­da­ma nuo­lat skir­tin­ga įtrau­kia lyg mag­ne­tas“, – tei­gė mo­te­ris.

Pa­si­ro­dy­mus ly­din­tis jau­du­lys

Dai­ni­nin­kė paat­vi­ra­vo, kad jau­du­lys ją ap­lan­ko prieš kiek­vie­ną pa­si­ro­dy­mą, ta­čiau, jos ma­ny­mu, jo tu­ri bū­ti vi­sa­da.

„Jei­gu jo ne­be­jau­siu, išei­siu iš ko­lek­ty­vų“, – sa­kė Kris­ti­na. Ži­no­ma, ko­lek­ty­vų na­rė tu­ri ir sa­vo ri­tua­lų prieš lip­da­ma į sce­ną – pa­bū­ti ra­miai, su­si­kaup­ti. „Ko­lek­ty­vuo­se vie­nas ki­tą la­bai pa­lai­ko­me, o tai ir­gi lei­džia jaus­tis ra­miau“, – kal­bė­jo ji.

Įsi­min­ti­niau­si pa­si­ro­dy­mai Kris­ti­nai yra tie, ku­riuo­se ko­lek­ty­vai pri­sta­to nau­jai pa­ruoš­tus ir as­me­niš­kai re­zo­nuo­jan­čius kū­ri­nius, ku­riuos dai­nuo­jant už­plūs­ta jaus­mai. „To­kios dai­nos man pa­čios gi­liau­sios, o jas dai­nuo­ti ma­lo­niau­sia“, – tvir­ti­no mo­te­ris.

Kris­ti­nai svar­biau­sia pa­do­va­no­ti žiū­ro­vams šven­tę – už­ku­li­siuo­se pa­lie­kant vi­sas bui­ties pro­ble­mas ir ne­ri­mą.

Mu­zi­ka ir tei­sė

K. Do­die­nė pa­sa­ko­jo, kad jos die­na pra­si­de­da iš­ly­dint vy­rą į dar­bą, o duk­rą į mo­kyk­lą. Vė­liau lau­kia tei­si­nin­kės dar­bas, va­ka­rais po bui­ties dar­bų ji grįž­ta į mu­zi­ki­nę veik­lą. Ko­lek­ty­vai or­ga­ni­zuo­ja re­pe­ti­ci­jas, sa­vait­ga­liais daž­nai iš­vyks­ta kon­cer­tuo­ti.

Po­mė­giai

Be pla­čios mu­zi­ki­nės veik­los, Kris­ti­na ta­po, pi­na mak­ra­mė tech­ni­ka, o jos dar­bais puo­šia­si ka­pe­los „Ont mū­šos“ na­riai. Kris­ti­na taip pat šo­ka, tris kar­tus per sa­vai­tę spor­tuo­ja su as­me­ni­ne tre­ne­re spor­to klu­be. Ji sten­gia­si skir­ti lai­ko ir kas­die­niam ju­dė­ji­mui – vaikš­čio­ji­mui lau­ke.

Žai­bo interviu

Su Kris­ti­na su­ren­gė­me žai­bo klau­si­mų se­ri­ją, kai rei­kia pa­si­rink­ti vie­ną at­sa­ky­mą iš dvie­jų. Pa­si­ro­do, pa­si­rink­ti vie­ną at­sa­ky­mą jai nė­ra taip jau pa­pras­ta – skir­tin­go­se si­tua­ci­jo­se pa­lan­kiai at­ro­do skir­tin­gi at­sa­ky­mai:

– Ry­tas ar va­ka­ras?

– Va­ka­ras, nes tai lai­kas po­mė­giams.

– Di­de­lė sce­na ar jau­ki sa­lė?

– Abu va­rian­tai. Di­de­lės sce­nos ža­vi žmo­nių gau­sa ir po­mpas­ti­ka, o ma­žos sa­lės – jau­kiu klau­sy­to­jų bu­vi­mu, ka­me­ri­ne ap­lin­ka, ga­li­my­be at­si­skleis­ti jaut­res­nė­mis dai­no­mis.

– Liau­dies dai­na ar mo­der­ni mu­zi­ka?

– Ma­no mu­zi­ka vi­sa­da mo­der­ni. Net ir liau­diš­ka­me ko­lek­ty­ve dai­nuo­ja­me mo­der­niai su ro­ko ir tech­no­mu­zi­kos skam­be­siais.

– Na­muo­se – mu­zi­ka ar ty­la?

– La­biau ty­la.

– Re­pe­ti­ci­ja ar imp­ro­vi­za­ci­ja?

– Vi­sų pir­ma re­pe­ti­ci­ja, o iš­mo­kus kū­ri­nį – bū­ti­nai mū­sų imp­ro­vi­za­ci­ja.

– Pub­li­ka, ku­ri kar­tu dai­nuo­ja, ar ta, ku­ri klau­so­si?

– Nė­ra vie­no at­sa­ky­mo. Kai dai­nuo­ja­me „dū­šią dras­kan­čias“ dai­nas, rink­čiau­si pub­li­ką, ku­ri klau­so­si, o kai dai­no­mis ke­lia­me klau­sy­to­jams nuo­tai­ką, la­bai sma­gu, kai pri­si­jun­gia kar­tu pa­dai­nuo­ti.

– Lė­to ar grei­to tem­po dai­na?

– La­biau ly­riš­ka, ta­čiau kon­cer­te no­ri­si kai­ta­lio­ti dai­nų tem­pus, kad ir pa­čiam bū­tų sma­gu dai­nuo­ti.

– Kon­cer­tas va­sa­rą ar žie­mą?

– Va­sa­rą daž­nai kon­cer­tuo­ja­me lau­ke, šven­tė­se, ren­gi­niuo­se, o tai tu­ri sa­vo­tiš­ko ža­ve­sio. Ta­čiau la­bai pa­tin­ka ir šal­tuo­ju me­tu kon­cer­tuo­ti ka­me­ri­nė­se sa­lė­se, kur pui­ki akus­ti­ka, įgar­si­ni­mas ir žiū­ro­vai, gau­dan­tys kiek­vie­nos dai­nos emo­ci­jas.