Vy­riau­sia­jai Ža­rė­nų gy­ven­to­jai – 95-eri

Va­sa­rio 7 die­ną Ža­rė­nuo­se ypa­tin­gą 95 me­tų ju­bi­lie­jų at­šven­tė vy­riau­sia mies­te­lio gy­ven­to­ja Ste­fa­ni­ja Venc­ku­tė. Jos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją at­spin­di me­tai, ku­pi­ni at­si­da­vi­mo, sun­kaus dar­bo, da­li­ji­mo­si ge­ru­mu ir pui­kių su­tik­tų žmo­nių.

Lau­ra MOC­KU­TĖ

Ste­fa­ni­ja gi­mė 1931 me­tais Pu­pi­nių kai­me. Ji au­go gau­sio­je šei­mo­je – kar­tu su bro­liu ir tri­mis se­se­ri­mis. Vai­kys­tė ir jau­nys­tė ne­bu­vo leng­va: ka­ro me­tai, ne­ra­mu­mai ir sun­kus fi­zi­nis dar­bas ko­lū­kiuo­se. Ju­bi­lia­tė ne­slė­pė, kad šis lai­ko­tar­pis įsi­rė­žė at­min­ty­je kaip sun­kus ir ku­pi­nas iš­šū­kių me­tas.

Darbš­tu­mas Ste­fa­ni­ją ly­dė­jo vi­są gy­ve­ni­mą – di­džią­ją sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį ji pra­lei­do dirb­da­ma ūkiuo­se ir rū­pin­da­ma­si gy­vu­liais. Nuo­la­tos sten­gė­si pa­dė­ti ki­tiems, ku­riems pa­gal­bos rei­kė­jo la­biau­siai.

Į Ža­rė­nus Ste­fa­ni­ja at­si­kraus­tė pa­čio­je Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo pra­džio­je. Čia su­si­kū­rė sa­vo na­mus, au­gi­no ke­le­tą gy­vu­lių, puo­se­lė­jo dar­žą. Kol lei­do svei­ka­ta, ei­da­vo į baž­ny­čią, už­suk­da­vo į par­duo­tu­vę, lan­ky­da­vo­si Ža­rė­nų kul­tū­ros na­muo­se. Tarp jos po­mė­gių – ir di­džiu­lė mei­lė kny­goms. Nes­var­bu, koks tai be­bū­tų žan­ras, kny­gos vi­sa­da jai teik­da­vo di­de­lį džiaugs­mą.

Šian­dien Ste­fa­ni­jos kas­die­ny­bė kiek ra­mes­nė. Sek­ma­die­niais per te­le­vi­zo­rių ji ste­bi trans­liuo­ja­mas šv. Mi­šias, žiū­ri ir ki­tas lai­das, skai­to laik­raš­tį. Ži­no­ma, la­biau­siai su­kak­tu­vi­nin­kę do­mi­na ži­nios apie Ža­rė­nus, Tel­šius ir tai, kas vyks­ta baž­ny­čio­je. Kaip sa­kė pa­ti, jai pa­tin­ka ži­no­ti, kas vyks­ta ap­lin­kui.

Ste­fa­ni­ją vi­są gy­ve­ni­mą ly­di ge­ru­mas – ji tvir­ti­no, kad dar nė­ra su­ti­ku­si blo­go žmo­gaus – vi­si jai ge­ri. Tik­riau­siai to­dėl, kad, pa­čiai esant ge­ros šir­dies, sten­gian­tis pa­dė­ti ki­tiems, ge­ru­mas jai su­grįž­ta su kau­pu.

Ju­bi­lia­tė juo­ka­vo, kad ne­ži­no, ko­dėl Die­vas dar jos nepasiėmė pas save – su­lau­ku­si to­kio gar­bin­go am­žiaus ji tei­gė ne­tu­rin­ti il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­ties.

Vi­sas Ste­fa­ni­jos gy­ve­ni­mas – tai nuo­la­ti­nis dar­bas, pa­žy­mė­tas at­si­da­vi­mu, ge­ru­mu ir be­ga­li­ne iš­tver­me. Su­lau­ku­si 95-erių me­tų gim­tu­vi­nin­kė džiau­gia­si, kad yra vis­kuo ap­rū­pin­ta, ją su­pa ge­ri žmo­nės, su ku­riais ir pa­ti ga­li pa­si­da­lin­ti trykš­tan­čiu ge­ru­mu.