Vasario 13–14 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (toliau – KVMT) žiūrovams pristatys monooperą „Prima donna“ – kamerinį, tačiau itin emociškai intensyvų kūrinį, kuriame viena solistė scenoje tampa daugybės balsų, vaidmenų, būsenų ir vidinių konfliktų nešėja. Tai spektaklis apie teatro žmogų, jo profesinę tapatybę ir sudėtingą santykį su savimi, apie gyvenimą tarp scenos kaukių ir bandymą išgirsti tikrąjį, nuo vaidmenų neatskiriamą balsą.
„Prima donna“ – tai ne tradicinė opera ir ne įprastas dramos spektaklis. Tai žanrų sandūroje gimęs kūrinys, kuriame operinis balsas, draminė vaidyba, vizualiniai sprendimai ir kamerinė muzika susilieja į vientisą pasakojimą. Spektaklis kalba apie moterį, menininkę, solistę, tačiau kartu – apie kiekvieną žmogų, kuris kasdien gyvena daugybėje vaidmenų ir kartais nebežino atsakymo į klausimą: kas aš esu be jų?
Apie nematomą teatro žmogaus pusę
Spektaklio režisierė ir scenarijaus autorė Rūta Bunikytė pabrėžia, kad pagrindiniu „Prima donna“ įkvėpimo šaltiniu tapo ne konkretus siužetas ar literatūrinis tekstas, o žmonės – teatro solistai ir jų kasdienybė.
„Mane visada įkvepia žmonės. Dažnai pažvelgusi į žmogų matau visą istoriją aplink jį. Šįkart labai stipriai įkvėpė mūsų teatro solistai – žmonės, kuriuos kartais pamirštame, kartais tarsi padedame į atskirą lentyną, nors iš tiesų KVMT turime labai stiprią trupę, galinčią imtis pačių sudėtingiausių pastatymų“, – sako režisierė.
Pasak jos, monospektaklis yra viena sudėtingiausių teatro formų, nes reikalauja ne tik techninio meistriškumo, bet ir didžiulės vidinės ištvermės. „Tai spektaklis apie teatro žmogų gyvenime ir gyvenimą teatre. Apie tai, kaip daugybė vaidmenų – ir dainuojamų, ir išgyvenamų – kaupiasi galvoje, kūne, balse. Kai jų per daug, labai sunku suprasti, kas yra tikrasis „aš“. Tai viena didžiausių menininko dramų“, – pasakoja R. Bunikytė.
Režisierė pabrėžia, kad „Prima donna“ nėra konkrečios solistės portretas ar biografinė istorija – tai apibendrintas, abstraktus pasakojimas, kuriame kiekvienas gali atpažinti save. „Man buvo svarbu palikti klausimą – ar vaidmenys mus formuoja ir nuspalvina, ar kartais už jų tiesiog pasislepiame? Atsakymą kviečiu rasti žiūrovą“, – teigia ji.
Solistė – tarp emocijų ir savikritikos
Monooperos heroję įkūnijanti solistė Rita Petrauskaitė scenoje lieka viena – be partnerių, be choro, be galimybės pasislėpti už didelės scenos struktūros. Tai reikalauja ypatingo psichologinio ir profesinio pasirengimo. „Kai Rūta parašė ir paklausė, ar noriu, atsakymas buvo akivaizdus. Net nekilo mintis atsisakyti. Kartais geriau net per daug nemanifestuoti – dalykai ateina tada, kai turi ateiti“, – pasakoja solistė.
R. Petrauskaitė pabrėžia, kad darbas su R. Bunikyte jai artimas dėl analitinio ir kritiško požiūrio į personažą. „Ji moka situacijas ir charakterius tarsi išskaidyti – labai tiksliai, kartais net aštriai. Prie to prisideda humoras, savikritika, kartais ir švelnus cinizmas, kuris leidžia nebijoti žvelgti į save ir pasaulį atvirai“, – sako solistė.
Didžiausiu iššūkiu tampa dramos ir vokalo sintezė, bet apie tai R. Petrauskaitė ir svajojo. „Kaip solistė esu įpratusi pirmiausia galvoti apie balsą, techniką, muziką. O čia turi būti ir aktorė, ir dainininkė vienu metu, be pertraukos. Tai sudėtinga, bet kartu labai augina“, – pripažįsta R. Petrauskaitė.
Scenografija – emocijų ir įvaizdžių kaleidoskopas
Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik „Prima donna“ vadina kūrybine fiesta, leidžiančia viename spektaklyje sutalpinti daugybę skirtingų pasaulių. „Tai tarsi dešimt mini spektaklių viename. Įvaizdžiai keičiasi labai greitai, žiūrovų akyse. Tai didelis iššūkis, bet kartu ir didelis džiaugsmas“, – sako menininkė.
Kamerinė erdvė ir greiti perėjimai tarp vaidmenų reikalavo itin tikslių sprendimų. „Pasirinkau dirbti su veidrodžiais, šviesa, detalėmis. Nebūtina turėti daug daiktų – kartais viena detalė sukuria visą atmosferą. Svarbiausia buvo padėti solistei akimirksniu pereiti iš vieno pasaulio į kitą“, – pasakoja R. Valčik, pridurdama, kad visi spektaklio daiktai telpa į du lagaminus.
Pasak scenografės, „Prima donna“ – spektaklis, kuriame vizualumas ne konkuruoja su muzika, o ją papildo.
Muzika – kaip gyvas dialogas
Muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys pabrėžia, kad „Prima donna“ muzikinė koncepcija gimė proceso metu, o ne iš anksto sumanius. „Iš pradžių buvo galvojama apie arijų rinkinį, tačiau labai greitai tapo aišku, kad tokiai asmenybei ir tokiai istorijai vien fortepijono neužteks“, – pasakoja dirigentas.
Sprendimu tapo kamerinė šešių muzikantų sudėtis, o aranžuotės, kurias sukūrė Rimantas Giedraitis, leido praplėsti muzikinę paletę. „Man labai svarbus kolegialumas. Čia nėra vieno diktuojančio sprendimo – visi kartu ieškojome bendro skambesio. Tikiu, kad tas bendras ieškojimas girdėsis ir žiūrovams“, – teigia V. Valys.
Monooperos „Prima donna“ siužetas neturi aiškiai apibrėžto veiksmo – jis vystosi kaip vidinė kelionė per skirtingus personažus, operos herojes: Giuditta čia tampa drąsos ir aistros balsu, provokuojančiu klausimu, ar įmanoma rinktis aistrą tuomet, kai niekas neploja; Esmeralda įneša laisvės ir judesio pojūtį, kviesdama nebijoti būti savimi; Laureta moko ištarti „noriu“ be kaltės ir vidinių apribojimų, o Miuzeta, žaisminga ir ryški, kelia paradoksalų klausimą – kaip būti matomai, bet ne suvaidintai. Kleopatra įkūnija valią ir savivertę, atsisakydama nuolatinio įrodinėjimo ir siūlydama tiesiog būti, Margarita gilinasi į kaltės jausmą, klausdama, kiek jis mus riboja ir kaip jį paleisti, o Undinė, pati intymiausia ir giliausia šios kelionės stotelė, kviečia nerti į save net tada, kai vanduo šaltas.
Spektaklis remiasi muzikine medžiaga nuo baroko iki romantizmo ir XX amžiaus klasikų – nuo Handelio ir Leharo iki Puccini ir Dvořáko, tačiau ši kūrinių dermė čia veikia ne tik kaip estetinė jungtis: kiekviena melodija tampa vis kitu žingsniu į solistės vidinį pasaulį, o muzika – ne tik garso patyrimu, bet ir vidinės transformacijos erdve.
Teatro kryptis – arčiau žiūrovo
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Goda Giedraitytė pabrėžia, kad „Prima donna“ atspindi teatro siekį plėtoti kamerinius, mobilius spektaklius. „Kai Rūta Bunikytė atėjo su šia idėja ir pristatė kūrybinę komandą, nekilo klausimų, ar šis spektaklis turėtų gyventi. Klausimas buvo tik – kada ir kaip greitai galime jį pastatyti“, – sako teatro vadovė.
Pasak jos, spektaklis svarbus ir platesniame repertuaro kontekste. „Tai vienos valandos trukmės kamerinis kūrinys, kuris gali sudominti ir operos gurmanus, ir tuos, kurie galbūt dar niekada nebuvo operoje. Tai galimybė patirti, kuo opera gali būti šiandien – artima, gyva, kalbanti apie žmogų“, – teigia G. Giedraitytė.
„Prima donna“ kuriama kaip mobilus spektaklis, todėl ateityje planuojamos gastrolės, leidžiančios pasiekti žiūrovus ne tik Klaipėdoje, bet ir kituose miestuose bei regionuose.
Monoopera „Prima donna“ – tai kvietimas žiūrovui ne tik stebėti, bet ir atpažinti. Atpažinti save, savo vaidmenis, savo kaukes ir savo balsą. Tai spektaklis apie menininką, bet kartu – apie kiekvieną iš mūsų.
Loading ...
