„Tel­šių uo­de­gė­lei“ – de­šimt. Gim­ta­die­nis Ka­čių na­muo­se

Prieš de­šimt me­tų Tel­šiuo­se gi­mė ini­cia­ty­va, be ku­rios šian­dien jau sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­ma mies­to kas­die­ny­bė – gy­vū­nų prie­glau­da „Tel­šių uo­de­gė­lė“. Jos pra­džia bu­vo la­bai pa­pras­ta, bet ku­pi­na jaut­ru­mo ir no­ro pa­dė­ti.

„Vi­sa­da bu­vo sun­ku praei­ti pro gat­vė­je klai­džio­jan­čius ar mais­to ieš­kan­čius gy­vū­nus. Sva­jo­jau bū­ti ve­te­ri­na­re, bet gy­ve­ni­mas pa­su­ko ki­tu ke­liu“, – pa­sa­ko­ja ka­čių prie­glau­dos įkū­rė­ja Ro­ma Pui­do­kie­nė.

Min­tis, kad vie­nas žmo­gus daug ne­pa­da­rys, pa­ska­ti­no ieš­ko­ti bend­ra­min­čių. Lem­tin­ga ta­po ži­nu­tė so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ – „Ar Tel­šiams rei­ka­lin­ga prie­glau­da?“ At­si­lie­pi­mų ne­trū­ko: žmo­nės pa­lai­kė, siū­lė pa­gal­bą, no­rė­jo pri­si­dė­ti. Taip, žings­nis po žings­nio pra­dė­ti kur­ti pla­nai prie­glau­dai įsteig­ti.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Pir­mo­ji iš­gel­bė­ta ka­tė bu­vo vos ke­lių mė­ne­sių ka­čiu­kas, mais­to ieš­ko­jęs prie kon­tei­ne­rio. Pra­džio­je ne­trū­ko en­tu­ziaz­mo ir pa­gal­bos ran­kų, ta­čiau lai­kui bė­gant dar­bo dau­gė­jo, o sa­va­no­rių – ma­žė­jo. Ne­bu­vo pa­tal­pų, tad gy­vū­nai glau­dė­si pas sa­va­no­rius. Trū­ko ži­nių, pa­tir­ties, ta­čiau ne­trū­ko no­ro mo­ky­tis ir to­bu­lė­ti dėl be­glo­bių gy­vū­nų.

„Vė­liau iš Sa­vi­val­dy­bės bu­vo gau­ti trys ga­ra­žai – ap­leis­ti, ava­ri­nės būk­lės, su var­van­čiu sto­gu, iš­lau­žy­to­mis du­ri­mis, pil­ni šiukš­lių ir net pe­lių. Tuo­met ne­trū­ko skep­tiš­kų rep­li­kų, esą „pa­žais mer­gai­tė su ka­čiu­kais ir fan­ta­zi­jos grei­tai baig­sis“. Ta­čiau me­tai po me­tų bu­vo tvar­ko­mas vie­nas ga­ra­žas po ki­to ir „Uo­de­gė­lė“ ga­lė­jo priim­ti vis dau­giau gy­vū­nų, pa­dė­ti jiems ir ras­ti tik­rus na­mus“, – pri­si­me­na Ro­ma.

Per de­šimt­me­tį or­ga­ni­za­ci­jos veik­la stip­riai iš­si­plė­tė. Nuo pa­pras­tos glo­bos ir na­mų paieš­kos prie­glau­da išau­go į ak­ty­vią bend­ruo­me­nės švie­tė­ją – pra­dė­ta kal­bė­ti apie at­sa­kin­gą gy­vū­nų lai­ky­mą, ska­tin­ti ka­čių ir ka­ly­čių ste­ri­li­za­ci­ją, keis­ti vi­suo­me­nės po­žiū­rį į gy­vū­ną kaip šei­mos na­rį. Sa­va­no­riai na­tū­ra­liai pa­si­skirs­tė – vie­ni la­biau gi­li­no­si į ka­čių, ki­ti – į šu­nų ge­ro­vę. Ga­liau­siai bu­vo priim­tas spren­di­mas veik­las at­skir­ti, ir taip Tel­šiuo­se at­si­ra­do dar vie­na or­ga­ni­za­ci­ja – „Tel­šių šu­niu­kų na­mai“.

Per šiuos me­tus dau­giau nei tūks­tan­tis ka­čių ra­do nau­jus na­mus, o apie 700 ka­čių bu­vo ste­ri­li­zuo­tos ir pa­leis­tos at­gal į tas vie­tas, iš ku­rių bu­vo paim­tos. Skai­čiai di­de­li, ta­čiau kar­tu dau­gė­ja ir iš­šū­kių – šian­dien vie­na di­džiau­sių pro­ble­mų yra sa­va­no­rių trū­ku­mas: „La­bai rei­kia žmo­nių, ga­lin­čių bent po­rą die­nų per sa­vai­tę skir­ti pa­gal­bai be­glo­bėms ka­tėms. Taip pat di­de­lė fi­nan­si­nė naš­ta – ve­te­ri­na­ri­nės iš­lai­dos, mo­kes­čiai, krai­kas ka­tėms.“

Vis dėl­to per de­šimt­me­tį jau­čia­mas ir tei­gia­mas po­ky­tis Tel­šių bend­ruo­me­nė­je: dau­giau gy­vū­nų ste­ri­li­zuo­ja­ma, daž­niau su­tei­kia­ma ve­te­ri­na­ri­nė pa­gal­ba, ma­žė­ja prie gran­di­nių lai­ko­mų gy­vū­nų, ge­rė­ja jų lai­ky­mo są­ly­gos.

Sun­kiau­sio­mis aki­mir­ko­mis ran­kų ne­nu­leis­ti pa­de­da iš­gel­bė­tos gy­vy­bės. Ypač ta­da, kai na­mus ran­da se­nas, li­go­tas ar ne­ga­lią tu­rin­tis gy­vū­nas.

„Vie­na la­biau­siai įstri­gu­sių is­to­ri­jų nu­ti­ko prieš Kū­čias – bu­vo ras­tas la­bai se­nas ka­ti­nas, tu­rin­tis vos ke­lis dan­tis. At­ro­dė, kad vil­ties ras­ti jam na­mus nė­ra, ta­čiau įvy­ko tik­ras Ka­lė­dų ste­buk­las: ka­ti­nas šven­tes su­ti­ko sa­vo na­muo­se. Vė­liau paaiš­kė­jo, kad jam – net 21-eri me­tai“, – šyp­so­si R. Pui­do­kie­nė.

Žvel­giant į atei­tį, „Tel­šių uo­de­gė­lės“ Ka­čių na­mai tu­ri di­de­lių sva­jo­nių: pa­keis­ti pa­sta­to sto­gą, įreng­ti ant­rą aukš­tą ir su­da­ry­ti ga­li­my­bę prie­glau­do­je gy­ven­ti sa­va­no­riui, ku­ris nuo­lat bū­tų ša­lia gy­vū­nų.

Šiuo me­tu pa­grin­di­nį dar­bą at­lie­ka ke­tu­ri sa­va­no­riai – nuo pa­tal­pų tvar­ky­mo iki gy­vū­nų ve­ži­mo pas ve­te­ri­na­rus ir pa­pras­čiau­sio, bet la­bai svar­baus – pa­glos­ty­mo. Taip pat yra sa­va­no­rė, gy­ve­nan­ti už­sie­ny­je ir pa­de­dan­ti tvar­ky­ti in­ter­ne­to erd­vę, bei pa­vie­niai žmo­nės, ku­rie pri­si­de­da pa­gal ga­li­my­bes.

Ti­pi­nė die­na prie­glau­do­je nie­ka­da ne­bū­na ti­pi­nė: „Ry­te rei­kia pa­kur­ti kros­nį, pa­si­rū­pin­ti li­go­niais, su­duo­ti vais­tus, su­tvar­ky­ti pa­tal­pas. Die­ną ga­li ne­ti­kė­tai pa­keis­ti skam­bu­čiai, iš­kvie­ti­mai ar nau­jas gy­vū­nas. At­vy­kęs nau­jo­kas vi­sa­da įver­ti­na­mas, pri­rei­kus sku­ba­ma pas ve­te­ri­na­rą, vė­liau – ka­ran­ti­nas, skie­pai, „či­pa­vi­mas“ ir at­sa­kin­ga nau­jų na­mų paieš­ka.“

Šiuo me­tu „Tel­šių uo­de­gė­lė“ glo­bo­ja 115 ka­čių (su na­mų glo­ba) ir dar apie 100 gat­vė­se gy­ve­nan­čių ka­čių.

Kaip pri­si­dė­ti?

Tel. 0 600 59446

Ad­re­sas: Lū­ši­nės g. 4, Liep­lau­kės k.

Rek­vi­zi­tai pa­ra­mai:

Aso­cia­ci­ja „Tel­šių uo­de­gė­lė“

Įm. k. 304171069

A. s. LT217300010145746640

Kiek­vie­na pa­ra­ma, sa­va­no­rys­tės va­lan­da ar ge­ras žo­dis – tai dar vie­na ga­li­my­bė uo­de­guo­tam drau­gui gy­ven­ti sau­giau ir lai­min­giau.